Apie Adomo Mickevičiaus muziejų, jo istoriją ir veiklą kalbamės su muziejaus direktoriumi Rimantu Šalna, išleidusiu ne vieną knygą apie A. Mickevičių.

Kada įkurtas muziejus?

Būtinybę įkurti muziejų Vilniuje lėmė poeto asmenybė, jo kūrybos populiarumas, glaudūs ryšiai su Vilniumi, šio miesto universitetu. Labiausiai tikėtina A. Mickevičiaus muziejaus įkūrimo Bernardinų skersgatvyje data yra 1911-ieji. Tais metais Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski– redaktorius ir leidėjas Janas Obstas (1876-1954) su redakcija persikėlė į Vilnių. Jis atsivežė daug muziejinių vertybių, grafikos darbų, porceliano. J. Obstas įkūrė kažką panašaus į muziejų, norėjo surinkti visus daiktus ir graviūras, kuriuos A. Mickevičius aprašė knygoje „Ponas Tadas“. Muziejus, kurį 1911 m. įkūrė J. Obstas, matyt, veikė tik viename kambarėlyje kiemelio viduje. Ekspozicija įdomi tuo, kad joje buvo viskas, kas susiję su „Ponu Tadu” : litografijos, leidiniai. Rašoma, kad nedideliame 18 kv. metrų kambarėlyje buvo per kelis šimtus eksponatų. Muziejus nėra užfiksuotas turistiniuose žinynuose, gal jis neturėjo muziejaus statuso. Keletą dienų per savaitę nurodytomis valandomis besidomintys galėjo jame apsilankyti.

Galbūt po 1863 m. sukilimo muziejus čia galėjo veikti nelegaliai. A. Mickevičius gyveno pas profesorių Tomą Žickį, o jo palikuonys, kurie paveldėdavo namą, matyt, visiems skleisdavo tą faktą, gal rodydavo išlikusius daiktus. Muziejus galėjo veikti gal net ir iš karto po A. Mickevičiaus mirties. Po tapetais buvo rasta lentelė, kad čia parašyta „Gražina“. Ją rado T. Žickio palikuonys. Muziejus veikė iki 1939 m., kai Vilnius grąžintas Lietuvai. Tada J. Obstas buvo nušalintas. Jo likimas gana tragiškas. J. Obstas Stepono Batoro universitetui buvo pažadėjęs testamentu po mirties palikti savo išpirktą dalį namo. Už tai prašė tik mokėti nedidelę pensiją. Bet mirė visų pamirštas, vienišas, skurde.

O koks buvo tolimesnis muziejaus likimas? Kada jis vėl atvėrė duris lankytojams?

Dabartinis A. Mickevičiaus muziejus buvo iškilmingai atidarytas 1955 m. lapkričio 27 d.

Vieni iš pagrindinių iniciatorių buvo profesorius Levas Vladimirovas, rektorius Jonas Bučas, taip pat profesorius Česlovas Kudaba. Muziejus buvo įkurtas trijuose kambarėliuose. Atidaryme dalyvavo ir pasirašė daug žymių žmonių, tarp jų „Pono Tado“ vertėjas Vincas Mykolaitis-Putinas. Muziejaus veikla buvo ribota, tik 30 kv. metrų. Jį pradėjo lankyti lenkų mokyklos, lietuviai domėjosi kiek mažiau, be to, nevyko intensyvesnė kultūrinė, švietėjiška veikla.

Nuo tol muziejus priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai. Jo patalpos per šį dešimtmetį padidėjo kelis kartus. Tačiau vis tiek ekspozicijoms trūksta erdvės. Nėra galimybės turėti savos patalpos eksponatų rinkiniams. Kasmet muziejų aplanko daugiau kaip 20 000 lankytojų. Dauguma jų – turistai iš Lenkijos Respublikos. Patalpose, kurių įrengimą finansavo lenkų mecenatai, Poezijos menėje ir Filomatų salėje, organizuojami įvairūs renginiai, parodos. Vertingiausi muziejaus eksponatai yra poeto asmeniniai daiktai: stalelis, kėdė ir krėslas, kuriais poetas naudojosi Kaune ir Paryžiuje. Iš viso muziejuje rodoma daugiau kaip 200 eksponatų. Senamiestyje storomis sienomis atsitvėręs nuo triukšmo ir miesto šurmulio A. Mickevičiaus kiemelis yra nuostabi vieta koncertams ir spektakliams rengti. Galima didžiuotis, kad šiame kiemelyje dainavo žinomas Europoje Lenkijos tenoras Wesłavas Ochmanas, vienas pirmųjų ir dosniausių A. Mickevičiaus muziejaus mecenatų. Lankytojų skaičius ir muziejaus populiarumas nuolat didėja. Jaunus ir pagyvenusius žmones traukia A. Mickevičiaus dvasia. Čia lankėsi ir Lenkijos Respublikos prezidentai, jų žmonos.

Muziejuje transliuojami garso įrašai trimis kalbomis (lietuvių, anglų ir lenkų).

Didelė šio namo problema – druskos. Muziejus nuolat būdavo uždaromas, nes kambariuose nukrisdavo tinkas. Pastatui reikėjo specialaus sanuojančio tinko, kuris nėra pigus. Tuo metu gal jo Lietuvoje ir nebuvo galima gauti. Nei man, nei mano kolegoms nepavyko nuosekliai atsekti, kas dirbo šiame muziejuje. Istorikė Reda Griškaitė kurį laiką jame dirbo ir taip pat bandė surinkti duomenis. Muziejus nuolat tai veikdavo, tai būdavo uždaromas remontui. Vykdavo kosmetinis remontas, nors reikėjo kapitalinio. Kai 1990 m. pradėjau dirbti muziejuje, pirmas mano noras buvo kuo greičiau iš čia pabėgti, taip liūdnai viskas atrodė. Paskui atsirado azartas ir užsispyrimas kažką padaryti, pakeisti. Pradėjau ieškoti mecenatų. Kol buvome prie Mokslo muziejaus, tvarkos nebuvo, o prijungus prie VU bibliotekos, atsirado palaikymas. Lenkijos Respublikos ambasados generalinis sekretorius Chudzikas Lipka, apsilankęs muziejuje, taip pat susirūpino jo būkle ir nutarė padėti. Jis padėjo ieškoti mecenatų. Pats Ch. Lipka nupirko specialaus tinko, organizavo atvežimą, o aš radau statybininkus. Pažįstamas restauratorius nutinkavo vieną sieną, kad pasižiūrėtume, kaip tinkas laikysis. Kai pamatėme, kad puikiai laikosi, radome mecenatų, kurie ėmėsi padėti muziejui.

Bet dabar muziejus daug didesnis, ne tik tie trys kambarėliai?

Kai baigėsi remontas, apžiūrėjome namo rūsį. Dar rektoriaus J. Kubiliaus laikais buvo sudarytas rūsio restauravimo planas, kurį gavau iš buvusio muziejaus direktoriaus Eugenijaus Būtėno. Rūsys gotikinis, puošnios lubos su renesanso ir gotikos elementais. Kartu su Ch. Lipka nuvykome į Varšuvą, pas garsų mecenatą W. Ochmaną. Jis – vienas žymiausių Europos tenorų, dabar jau nebekoncertuoja, organizuoja lenkų dailininkų ir savo paties tapytų paveikslų aukcionus JAV ir remia įvairių kultūrinių objektų restauravimą. Šis žmogus Vilniaus universitetui skyrė apie 50 000 dolerių (kai dolerio vertė buvo 4 litai) – A. Mickevičiaus muziejaus rūsio remontui ir kitiems dalykams.

Tas gotikinis rūsys pareikalavo nemažai darbo. Jame buvo susikaupęs poros metrų žemių sluoksnis. Organizavom talką. Buvo išvežta apie 10 sunkvežimių žemės, ir tik tada prasidėjo rimti restauravimo darbai. Buvo iškeltas ir čia žinybiniame bute gyvenęs sargas. Mecenatas W. Ochmanas skyrė lėšų jam įsikurti kitur. Restauravus rūsį (nors aš jį vadinu Poezijos mene, ne rūsiu) atsirado erdvės edukacinei veiklai. Tada praplėtėme muziejų, įrengėme Filomatų salę, biurą ir tualetus. Filomatų salė įkurta 2000-aisiais. Filomatai – tai Vilniaus universitetas.

Kas yra muziejaus lankytojai?

Šis muziejus svarbus ir Lietuvai, ir Lenkijai. Mūsų tikslas – rengti akademinius renginius, susitikimus, vakarus. Muziejus užsiima ir leidyba. Rėmėjai mums daug padeda ir remontuojant, ir leidžiant knygas, ir įsigyjant eksponatų. Muziejus yra gavęs ne vieną apdovanojimą už aktyvią veiklą tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos ir Vilniaus valdžios: Reimonto medalį, Lenkijos prezidento medalį, Vilniaus mero padėką etc.

Lietuvai A. Mickevičius brangus tuo, kad ją išgarsino. Lenkams jo reikšmė ypatinga kaip romantizmo pradininko. Manau, mes daug prisidedame prie lietuvių ir lenkų draugiškų santykių. Mūsų rengiami seminarai, paskaitos, konkursai labai populiarūs.

Pavyko pritraukti ir lietuviškas mokyklas. Dar 1990-aisiais dažniausiai čia lankydavosi lenkiškų mokyklų mokiniai, o lietuviškų – vos keleto. Dabar jau lietuviškų mokyklų moksleivių lankosi daugiau nei lenkiškų: iš Petro Vileišio, Pavilnio, Užupio, Salomėjos Nėries gimnazijų ir kitų. Jei jau kartą užeina, paskui lankosi nuolat, nes jiems labai įdomu. Daugelis apie mus sužino iš poezijos konkursų skelbimų internete. Priimame tiek, kiek galime. Vasarą jau ir negalėtume aptarnauti daugiau žmonių, nes muziejuje tik trys darbuotojai.

Muziejų labai noriai lanko studentai. Daugiausia lankosi Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto, Mykolo Romerio universiteto studentai. Ypač aktyvūs polonistai. Jau tapo tradicija, kad Žurnalistikos instituto pirmo kurso studentams pirmąją paskaitą vedu aš. Muziejuje veikia ir Poezijos mėgėjų klubas, Vilniaus žurnalistų sąjungos Pokalbių klubas. Dažnai patys organizuojame susitikimus, ekskursijas. Ypač dažnai muziejų lanko vyresnių klasių moksleiviai ir studentai. Nors nemažai ateina ir pensininkų, ypač buvusių vilniečių iš Lenkijos Respublikos. Stengiamės, kad muziejaus švietėjiška veikla būtų probleminė, nagrinėjame lenkų romantizmo mokyklą, tyrinėjame A. Mickevičiaus amžininkų kūrybą. Šiais metais buvusios Lenkijos ambasadorės Eufemijos Teichmann ir p. Jerzy Teichmanno iniciatyva atgaivinome literatūrinių trečiadienių tradiciją, kuri gyvavo nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio, o pokario laikotarpiu buvo pratęsta nuo pirmo pokarinio Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo apsilankymo Vilniuje. Į šią veiklą bandome įtraukti ir mūsų studentiją.