VU bibliotekos A. Mickevičiaus muziejaus ir Filologijos fakulteto Polonistikos centro surengtoje konferencijoje kalbėta apie žymiąją A. Mickevičiaus poemą „Gražina“. Šiemet sukanka 190 metų, kai garsioji poema išvydo dienos šviesą. Į K. Donelaičio auditoriją rinkosi garsiausi poeto kūrybos žinovai ir tyrinėtojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Lenkijos.

„Pritaikytas liaudžiai“ A. Mickevičius

Dr. Monika Pokorska-Ivaniuk iš Poznanės A. Mickevičiaus universiteto plačiai kalbėjo apie poemos „Gražina“ lietuvišką supratimą ir lietuvių kūrėjų bandymus pritaikyti šį kūrinį prie savo gimtosios aplinkos. Antrojoje XIX a. pusėje lietuviai buvo plačiai įsitraukę į diskusiją dėl A. Mickevičiaus kūrybos – ginčytasi, kaip vertinti kūrėją, kuris remiasi senosios Lietuvos istorija, bet rašo lenkų kalba. V. Kudirka viename iš komentarų rašė: „Jis nuo Lietuvos lakštingalų išmoko giedoti ir tik apie Lietuvą giedojo, nors lenkiškais žodžiais.“

Dainiaus kūriniai, ypač „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“, buvo noriai verčiami ir leidžiami. Poema „Gražina“ lietuvių kūrėjų buvo perdirbama, o kartais netekdavo savo originalaus charakterio. Tokie kūrinių pakeitimai XX a. pradžios Lietuvoje buvo vadinami „literatūra liaudžiai“.

Rašytojos Šatrijos Raganos pastangomis A. Mickevičiaus „Gražina“ tapo legenda. Šios kūrėjos versija pirmą kartą buvo išleista 1905 m. Tilžėje, kur pasirodė pavadinimu „Lietuvos senovės septyni paveikslai“, o antrą kartą – 1920 m. Vilniuje. Pastarąjį kartą pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos senovės istorijos pasakas“.

Abiejų kūrinių versijos yra panašios, nors vėlesniame leidime pagrindinio veikėjo vardas buvo pakeistas iš Litavoro į Liutavarą. Tačiau stebina gausūs nutylėjimai, kuriuos galima pastebėti Šatrijos Raganos versijose – nutylėtas net A. Mickevičiaus vardas.

Keista, kad Šatrijos Ragana pašalino visus mitologinius elementus, kurie rodė Lietuvos pagoniškumą. A. Mickevičiaus kūrinyje jų yra nemažai, o perdirbtame tekste nerasime nei Krivio Krivaičio, nei Perkūno, nei garbinamų žalčių. Gal praleistas poemos vietas galima pagrįsti Šatrijos raganos požiūriu į Bažnyčią, griežtu auklėjimu pagal katalikiško tikėjimo principus?

„Gražina“ buvo noriai skaitoma ir cituojama, išryškinamas jos istorizmas, puoselėjamas jos lietuviškumas. Tačiau lietuvių autoriai savo kritiniuose darbuose nutylėdavo, kad A. Mickevičius aprašė ir išnašose paaiškino pagoniškos Lietuvos vaizdus, mitologijos, senojo tikėjimo ir apeigų elementus. Tai, kas išskyrė A. Mickevičiaus kūrinį iš kitų, kas liudijo jo regioninį pobūdį, kas savo turiniu atspindėjo šalies kultūros individualumą, buvo praleista. Tokie veiksmai poemos atžvilgiu stebina.

Tiesa, Šatrijos Ragana taip pat stengėsi suteikti tėvynės išdavimo klausimui svarbiausią vietą. Pakanka palyginti paskutinį Liutauro pokalbį su mirštančia kunigaikštiene. A. Mickevičiaus kūrinyje Gražina jaučiasi kalta dėl mylimojo išdavystės ir maldauja vyro atleidimo, o Šatrijos Raganos kūrinyje – atsiprašo, bet savo poelgį laiko teisingu.

Nors Šatrijos Ragana norėjo užtušuoti kūrėjo autorystę ir pakeisti kūrinio parašymo datą senesne, aiškiai matome, kad poemos sukūrimo idėja galėjo gimti ne anksčiau kaip XVIII ir XIX a. sandūroje. Transformuodama sunkiai skaitomą poetinės apysakos formą į poetinę prozą, praleisdama visus paprastam skaitytojui nuobodžius gamtos aprašymus, sutelkdama dėmesį daugiausią į personažų charakteristiką ir veiksmo pateikimą, rašytoja vis dėlto nukrypo nuo A. Mickevičiaus prototipo ne taip toli, kad būtų galima nutylėti kūrėjo autorystę.

Iš Lietuvos kilęs iliustruotojas

A. Mickevičiaus kūriniai kartais buvo leidžiami meniškai, puošniai apipavidalinti. Pirmasis poemą „Gražina“ 1823 m. Vilniuje išleido Juzefas Zavadskis. 1827 m. Lvove pasirodė kitas leidimas. 1828 m. Juzefo Mučkovskio pastangomis, tarpininkaujant J. Leleveliui, poema išspausdinta Poznanėje, o verslininkų Barberrato ir Dalarue dėka – J.Panardo leidykloje Paryžiuje. Taip pat „Gražina“ pasirodė Peterburge, Poznanėje, Paryžiuje. 1851 m. „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ buvo iš naujo išleisti Paryžiuje dailininko Jano Tisevičiaus pastangomis ir lėšomis. Į prancūzų kalbą kūrinius buvo išvertęs Kristianas Ostrovskis, o Leonas Jablonskis – į anglų kalbą.

Dailininkas J. Tisevičius, gavęs leidimą išleisti poemas kartu su savo medžio raižiniais, labai vaizdingai iliustravo A. Mickevičiaus poemas. Vien tik „Gražinai“ sukūrė 27 medžio raižinius. Tarp jų – nuostabius Liutauro ir kunigaikštienės portretus, scenas kambariuose ir kovos lauke, lietuviškos žemės peizažus, Naugarduko ir Trakų pilių griuvėsius. Dėmesį labiausiai patraukia raižinys, kuriame pavaizduotas Perkūnas. Autorius pasitelkė daug fantazijos, kad sukurtų įtikinamą simbolinį lietuviško dievo paveikslą. Stebina ir kūrinio personažų drabužiai, lyg būtų surinkti ir sudėlioti iš įvairių istorinių epochų, įvairių geografinių šalių. Juos J. Tisevičius aiškina taip: „Šaltinių, iš kurių sėmiausi istorinės medžiagos, sąrašas būtų ilgas ir nereikalingas. Kai ko ieškojau laiškuose, kronikose, senose graviūrose, kurių yra daug Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje, bet labiausiai man padėjo Adolfo Cichovskio, garsaus meno mylėtojo, rinkinys […]. Senųjų lietuviškų drabužių, o ypač moteriškų, niekur nei pėdsako neradau. Naudodamasis jau egzistuojančiais liaudies drabužių pavyzdžiais, kurie amžiams bėgant nekinta, bandžiau sukurti tokius drabužius, kurie būtų artimi tuometiniam laikui ir negadintų vaizdo.“

Janas Tisevičius buvo kilęs iš Lietuvos. Studijavo dailę Vienoje, dažnai lankydavosi Krokuvoje ir Lvove. Po 1831 m. lapkričio sukilimo, bėgdamas nuo Austrijos policijos persekiojimo, pasisavino tuo metu mirusio Jano Tisevičiaus pavardę ir su nauja tapatybe atvyko į Paryžių, kur dirbo kūrybinį darbą.

Lietuvių moterų herojiškumas

Lietuvos moterų herojišką charakterį A. Mickevičius atskleidė savo poemose „Živilė“ ir „Gražina“. Abiejuose istoriniuose kūriniuose veiksmas vyksta viduramžių Lietuvoje. Herojes lietuves vienija ne tik tautybė ir luomas, bet ir patriotizmas bei būtinumas ieškoti išeities šaliai atsidūrus pavojuje.

„Živilė“ buvo parašyta 1818 m. ir VU profesoriaus L. Borovskio dėka po metų išspausdinta laikraštyje „Vilniaus savaitraštis“ („Tygodnik Wilenski“). Poemos herojė yra kunigaikščio Karijoto duktė. Jos tėvas apie 1400-uosius metus valdė Naugarduką, Slonimą ir Lydą. Živilė įsimylėjo Parojų, narsų riterį, savo tėvo tarną. Už jos meilę tėvas ją nubaudė įmesdamas į požemį, o Perkūno dieną jai turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Tuo metu Živilės mylimasis narsiai kovėsi su Rusijos kunigaikščio Ivano kariuomene. Už savo narsą kovoje jis tikėjosi kunigaikščio padėkos ir sutikimo vesti jo dukrą. Bet išdidus valdovas nusprendė, kad Parojus nėra vertas būti jo žentu ir nepakeitė savo sprendimo. Tada riteris nutarė padėti rusų kunigaikščiui Ivanui užimti Karijoto pilį. Kai išlaisvinta Živilė pamatė savo mylimąjį šalia priešų, čiupo Parojaus kardą ir smeigė jam į krūtinę, išvadindama išdaviku, o vėliau pati puolė priešus, ragindama savo pavaldinius drąsiai su jais kovoti. Jos dėka Karijotas buvo išlaisvintas, rusai nugalėti, o pati Živilė krito. Palaidojo ją Mindaugo kalvos papėdėje, ir jos vardą išdidžiai kartoja ne viena tautiečių karta.

„Živilės“ kūrimo istorija menkai žinoma. Tik A. Mickevičiaus laiškai padeda nustatyti jos kūrimo etapus. Prieš pradėdamas kurti, autorius studijavo istorinius šaltinius, ypač Motiejaus Strijkovskio „Metraštį“. Jis taip pat cituoja daug XVI ir XVII a. istorinių veikalų.

„Gražinos“ veiksmas vyksta Lietuvoje, Naugarduko apylinkėse, maždaug XIV a. Istorinis poetinės apysakos fonas apima kaimyninius nesutarimus tarp Lietuvos kunigaikščių ir lietuvių santykius su kryžiuočiais. A. Mickevičius norėjo pabrėžti Lietuvos galią praeityje, todėl kūrinį galima apibūdinti kaip specifinį riterišką apsodą. Ši poetinė apysaka turi ir klasikinės dramos bruožų, ir romantizmo elementų, o literatūros tyrinėtojas Boguslavas Dopartas ją apibrėžia kaip „legendinį romaną“.

Pagrindinė kūrinio tema yra istorija apie nepaprastą kunigaikštienę Gražiną, Liutauro žmoną. Ji negali susitaikyti su tuo, kad jos vyras kviečiasi į pagalbą kryžiuočius, kad išspręstų savo naudai privačių interesų ginčą. Gražina užkerta kelią vyro bendradarbiavimui su priešais ir tėvynės išdavystei, persirengia vyru ir puola į karo lauką. Savo gyvybę ji paaukoja vardan tėvynės.

„Gražina“ buvo pirmoji A. Mickevičiaus istorinė apysaka, meniškai mažiau brandi negu, pavyzdžiui, „Konradas Valenrodas“. Laiške J. Čečiotui poetas rašė, jog šis kūrinys jo visai nedžiugina, nes parašytas „be įkvėpimo“. Tačiau „Gražina“ pelnė pripažinimą dėl savo originalumo. Kritikas Zdislavas Libera teigė, kad „Gražina“ „lenkų literatūroje pasirodė kaip visiškai naujas, nepanašus į bet kurį iš ankstesnių poemų kūrinys, kuris tapo naujų idėjinių ir politinių krypčių išraiška, o kartu – ir dideliu meno pasiekimu“. Autoriui gyvam esant pasirodė dvylika poemos leidimų. Herojės vardas tapo populiarus tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Deja, Živilės vardas žinomas tik Lietuvoje.

Konferencijoje taip pat kalbėta apie „Gražiną“ tarpukario Lietuvoje; apie jos  vertimus į lietuvių kalbą; apie lietuvių liaudies dainas A. Mickevičiaus akiratyje; analizuotos šio kūrinio sąsajos su kitų autorių kūryba.

Apie šią konferenciją bus išleistas atskiras leidinys.