Trečiakursio Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto studento Romano Roko Klingerio dienotvarkė užimta – jaunuolis mokosi, dalyvauja įvairiuose projektuose, o į pokalbį atskubėjo prieš pat pirmą darbo dieną advokatų kontoroje. Tačiau, nepaisant bemiegių naktų, Romanas mėgaujasi visomis veiklomis ir stengiasi kasdien tobulėti. Balandžio mėnesį jaunuolis lankėsi Majamyje, kur vyko paskutinis projekto „Law Without Walls“ etapas. Į šį projektą kasmet susiburia daugiau nei 100 studentų iš maždaug 30 pasaulio universitetų. Dalyvių tikslas – per 14 savaičių technologiniu aspektu išspręsti tam tikrą teisinę problemą. Kartu su akademikų, studentų ir įvairių sričių mokslininkų komanda Romanas pristatė programą, galinčią optimizuoti oro linijų teisininkų darbą.

Projekte dalyvavo specialistai iš įvairių pasaulio valstybių. Papasakok, kaip organizavote darbus.

Viskas prasidėjo Šveicarijoje, kur pagal darbo pobūdį buvo sudarytos komandos, turėjusios išspręsti rėmėjų teisinę problemą technologiniu aspektu. Mūsų komandą sudarė 10 narių, tarp kurių buvo 3 studentai, 2 akademikai, rėmėjų atstovas, programuotojai, ekonomistai. 14 savaičių dirbome virtualioje erdvėje, tai buvo sudėtinga dėl laiko juostų skirtumo. Kiti studentai gyvena Šiaurės bei Pietų Amerikoje, todėl man tekdavo prisitaikyti ir dažnai dirbti naktimis. Nepamenu, kada miegojau ilgiau nei 5 valandas.

Kokia buvo jūsų komandos užduotis šiame projekte?

Mūsų rėmėjas buvo LATAM oro linijos. Bendrovės lėktuvai skraido po skirtingas šalis, o daugumoje jų įstatymai skiriasi ir dažnai kinta. Todėl atlikus vienokį lėktuvo vertinimą šalyje, kur transporto priemonė pakyla, gali reikėti visai kitokio ten, kur ji leidžiasi. Problema tokia, kad kompanijoje teisiniai darbai atliekami primityviai, mechaniškai, o dėl centralizuotos įstatymų duomenų bazės trūkumo specialistai ieško informacijos žurnaluose, kurių atitikmuo Lietuvoje būtų jau nebeleidžiamos „Valstybės žinios“. Dėl tokios sistemos kartojasi teisiniai nusižengimai. Mūsų tikslas buvo pagerinti darbo našumą padidinant įstatymų prieinamumą, susekamumą ir įgyvendinimą pagal teisės aktus.

Kaip įgyvendinote išsikeltą tikslą?

Siekėme, kad programa būtų paprasta naudoti, todėl pritaikėme dirbtinį intelektą ir vadinamąjį sistemos mokymąsi (angl. machine learning). Iš pradžių sukūrėme paieškos variklį (angl. search engine), kuriuo galima lengvai surasti visą teisinę informaciją iš patikimų šaltinių. Vėliau pritaikėme sistemos mokymąsi, kadangi programoje galima pasirinkti teisės sritį, darbo vietą, specializaciją ir t. t., o pagal tai žmogui siunčiamos būtent jam aktualios naujienos. Be to, teisininkas gali įvertinti informacijos naudingumą, sulig kiekvienu paspaudimu atitikimų procentas auga. Paskaičiavome, kad po metų programa galėtų 95 proc. tikslumu surasti tai, kas aktualu konkrečiam teisininkui.

Ar ateityje ketinate tęsti pradėtus darbus?

Iš rėmėjų sulaukėme daug pagyrimų, bet jie norėjo tą programą išsibandyti. Deja, tai buvo sudėtinga dėl saugumo aspektų. Sulaukėme pasiūlymo dirbti toliau, tačiau kiti komandos nariai nenorėjo likti, nes turėjo šeimas, darbus ir kitas pareigas. Kol kas tai tik parodomoji programos versija, bet palaikome ryšį vieni su kitais, žiūrėsime, kas bus ateityje.

Kokia šiame projekte įgyta patirtis tau atrodo vertingiausia?

Vertinga buvo pamatyti technologinį teisės aspektą ir suprasti, kad teisė nėra vien tik teisė – tai taip pat ir verslas. Naudinga buvo įsigilinti į užsienio valstybių rinkas, pabendrauti su įvairių šalių teisininkais, akademikais ir kitais specialistais. Juokinga, tačiau supratau, kad dar labai daug ko nesuprantu.

Kodėl pasirinkai būtent šią profesiją?

Iš išskaičiavimo. Bet ne piniginio. Visada norėjau studijuoti užsienyje, tačiau 12 klasės pradžioje norai pasikeitė. Vasarą su draugais nusprendėme atkurti Baltijos kelią jo 25-mečio minėjimo proga. Susisiekėme su įvairiomis jaunimo organizacijomis Latvijoje, Estijoje, pradėjome viską organizuoti, tačiau netrukus supratome, kad kartelę per aukštai užsikėlėme ir mums tikrai nepavyks (juokiasi). Nepaisant to, trimis kalbomis nufilmavome videofilmą, kurio mecenatė buvo pati Prezidentė. Netrukus atėjo dvylikta klasė, širdį užliejo patriotizmas ir nusprendžiau likti Lietuvoje. Rinkausi tarp teisės ir politikos mokslų, o sprendimą priėmiau remdamasis skaičiavimais: kalbėjau su žmonėmis, dėliojau pliusus ir minusus. Šioje dvikovoje teisė laimėjo.

Vienas iš dalykų, kuriuos tikriausiai pasvėrei – kalbos apie teisės specialistų perteklių darbo rinkoje. Ar statistika tavęs negąsdino?

Ne. Aš netikiu tokiais dalykais kaip darbuotojų perteklius ar trūkumas, ribotos galimybės užsidirbti. Manau, kad viskas priklauso tik nuo tavęs. Mes patys kuriame savo ateitį, o ne švietimo sistema.

Su teise tau jau teko susidurti ne tik teorinėje, bet ir praktinėje veikloje. Ar taip pat įsivaizdavai šią specialybę į ją stodamas?

Turėjau pažįstamų studentų ir absolventų, todėl maždaug nusimaniau. Tačiau visada galvodavau, kad teisė yra ta sritis, kurioje galima labai aiškiai išreikšti save kaip asmenybę. Taip ir yra, bet iki to reikia nueiti labai ilgą kelią. Tikriausiai šito nebuvau įvertinęs. Profesionalumas yra ir dar ilgai bus kažkur toli esanti siekiamybė.

Kaip manai, kuo teisė realybėje skiriasi nuo tos, kurią galime pamatyti serialuose?

Pasakysiu juokelį – pirmame kurse sutikau nemažai studentų, kurie teisę pasirinko dėl serialo „Suits“. Tik jie apsiriko neapgalvoję, kuo skiriasi kontinentinė ir anglosaksų teisinė sistema: mes neturime prisiekusiųjų ir negalėsime teisme jų paveikti savo iškalba, atrodydami kaip Harvis Spekteris. Man pačiam šis serialas nepatiko, nes neatspindi teisininko realybės. Elementarus pavyzdys: scenoje vienas teisininkas kitam atneša pluoštą lapų, pastarasis juos atsiverčia, užtrunka tris milisekundes ieškiniui perskaityti ir sako: „Oho, čia viskas jau aišku, važiuojam, teismas už dviejų valandų.“ Praktikoj viskas gerokai sudėtingiau ir užtrunka tikrai ilgiau.

Kas tave labiausiai žavi teisininko profesijoje?

Nuskambės labai altruistiškai, bet mane labiausiai žavi tai, kad kiti žmonės gali pasinaudoti tavo turimomis žiniomis. Manau, kad išspręsti pas tave atėjusių klientų problemas yra vienas geriausių jausmų. Aišku, pas mane klientai atėję dar niekada nebuvo, bet aš taip įsivaizduoju. Kai teisininkas turi pakankamą žinių bagažą, padėdamas verslams gali kelti šalies ekonomiką, prisidėti prie valstybės vystymosi.

Kas tau teisininko profesijoje atrodo nepalankiausia?

Labiausiai nepatinka formalumai. Pamenu, kad to atsikandau jau po pirmų studijų metų praktikos kontoroje. Kai dirbau startuolyje, niekam nebuvo įdomu, ką esu apsirengęs. Juk apranga neatspindi teisininko profesionalumo. Tai skandinaviško verslo modelio bruožas, kurį norėčiau pritaikyti ir savo kontoroje, jei kada nors ją turėčiau.

Kaip manai, ar kiekvienas gali būti teisininku?

Kaip ir kiekvienoje srityje, manau, teisininkais gali būti visi, kurie nori būti teisininkais. Nesvarbu, kaip tau sekasi mokytis ar įsiminti informaciją. Jei turi tvirtą tikslą, kliūčių neatsiras.

Kokios tavo svajonės ir planai ateičiai?

Didžiausia profesinė svajonė – perkelti Lietuvos teisinę sistemą į aukštesnį technologinį lygį. Kadangi turiu didelį potraukį ekologijai, norėčiau kartu užtikrinti kuo švaresnį ir labiau optimizuotą teisininkų darbą. Žinau, kad iki šiol yra advokatų, ieškinius rašančių spausdinimo mašinėle. Tad norėčiau viską modernizuoti ir kartu palengvinti teisininkų darbą.

Galiausiai norėčiau paklausti: ko galėtum palinkėti karjeros siekiantiems teisininkams?

Nestoti į teisę dėl pinigų. Jei tavo tikslas pinigai – greičiausiai jų niekada neturėsi tiek, kad patenkintum savo poreikius, ir tiek, kiek įsivaizduoji, kad galėtum turėti. Tačiau susikoncentravus į savo idėją ir darant tai nuoširdžiai, tau pasiseks. Kai tavo asmenybė atsiskleidžia per padarytus darbus, pinigai ateina savaime. Jų nereikia siekti, reikia siekti kažko daugiau.