Amžius nėra kliūtis studijuoti dominančią discipliną. Apie tai byloja Karlo Heinzo Gmehlingo, pagal studentų mainų programą atvykusio dalinių magistrantūros studijų į Vilniaus universitetą iš Vokietijos, pavyzdys. Nors 47 metų K. H. Gmehlingas yra dvigubai vyresnis už savo bendrakursius ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, jis universiteto auditorijose jaučiasi komfortiškai ir nemano, kad amžiaus skirtumas šiuo atveju yra svarbu.
K. H. Gmehlingas pagal savo ankstesnį išsilavinimą yra mokytojas. Ši profesija lėmė pirmą jo pažintį su Lietuva. „Aš ilgą laiką dirbau mokytoju Vokietijoje, o paskui, dalyvaudamas mokytojų mainų programoje, ketverius metus – nuo 2006 iki 2010-ųjų – dirbau mokykloje Lietuvoje, Rokiškyje. Man labai patiko. Pradėjau ten mokytis lietuvių kalbos“, – prisimena K. H. Gmehlingas. Būtent gyvendamas ir dirbdamas Rokiškyje jis pamilo Lietuvą, jos kultūrą.
Grįžęs į Vokietiją, K. H. Gmehlingas pradėjo ieškoti galimybių pritaikyti savo žinias, įgytas Lietuvoje. Tai paskatino jį įstoti į Baltijos regiono studijų magistrantūrą Greifsvaldo universitete, o dalyvavimas akademinių mainų programoje šiemet atvedė jį į Vilniaus universitetą.
K. H. Gmehlingas pripažįsta, kad dabartinis jo studentiškas gyvenimas skiriasi nuo to studentiško gyvenimo, kurį jis gyveno pirmųjų studijų metais. „Aš bendrauju su savo dabartiniais bendrakursiais, tačiau jau nebeičiau gyventi į bendrabutį. Manau, kad dabar man ten nepatiktų. Ir čia, ir studijuodamas Vokietijoje nuomojausi butą. Vakarais man jau norisi tylos ir ramybės“, – sako jis ir priduria, kad vietoje studentiškų vakarėlių šiandien renkasi koncertus, parodas ir kitus kultūrinius renginius. Pašnekovas džiaugėsi, kad Vilnius gali pasiūlyti nemažai kultūrinių pramogų.
Nors K. H. Gmehlingas atvyko į Vilniaus universitetą neseniai, ši aukštoji mokykla jau padarė jam didelį įspūdį. „Man patinka Vilniaus universitetas. Žavi jo turtinga istorija. Labai patinka senieji universiteto rūmai“, – pasakojo K. H. Gmehlingas. Juokdamasis jis prisipažino, kad pati didžiausia problema, su kuria jam teko čia susidurti – sunkumai orientuojantis Vilniaus universiteto centrinių rūmų koridoriuose ir kiemeliuose: „Kai tenka ieškoti kokios nors auditorijos ar salės – jaučiuosi lyg būčiau patekęs į labirintą.“
Truputį neįprasta K. H. Gmehlingui buvo tai, kad užsiėmimai Vilniaus universitete vyksta didelėse studentų grupėse. „Greifsvaldo universitete mes dirbome mažesnėse grupėse. Auditorijose mūsų būdavo penki–septyni studentai. Čia grupės daug didesnės. Mes lankome paskaitas kartu su kitais užsieniečiais, taip pat ir studentais lietuviais“, – pasakojo K. H. Gmehlingas. Jis pažymėjo dėstytojų draugiškumą ir geranoriškumą dirbant su studentais. „Man atrodo, kad jie žiūri į studentus kaip į savo vaikus“, – sakė K. H. Gmehlingas.
Pasak pašnekovo, jam jau teko konsultuotis dėl magistro darbo rašymo Filologijos fakulteto Baltistikos katedroje. „Man buvo leista rašyti magistro darbą vokiečių kalba. Labai dėl to džiaugiuosi, nes, nors kalbu lietuviškai, rašyti darbą šia kalba man dar būtų sunku“, – sakė K. H. Gmehlingas.
Paklaustas apie ateities planus pašnekovas tik nusišypsojo. „Nežinau, kaip bus. Kol kas neturiu kokių nors konkrečių planų. Gali būti, kad bandysiu tęsti studijas doktorantūroje arba po studijų ieškosiu naujo įdomaus darbo. Tiesą sakant, nelabai norėčiau grįžti į mokyklą. Mokytojo darbas man jau nusibodo. Visai norėčiau dirbti mokslinį darbą – Lietuvoje arba Vokietijoje, arba dar kur nors kitur“, – sakė K. H. Gmehlingas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!