Klausimas dėl universiteto absolventų įsidarbinimo vienaip ar kitaip iškyla kiekvienais metais. Darbdaviai neskuba priimti ką tik studijas baigusių jaunuolių, bet ieško žmonių, jau turinčių patirties vienoje ar kitoje srityje. Mūsų pašnekovas – „Alliance for Recruitment“ atstovas Andrius Francas jau ne pirmus metus dirba darbo rinkos ekspertu ir puikiai išmano šiandieninius darbdavių poreikius ir jaunimo įsidarbinimo galimybes. Jis neabejingas ir aukštojo mokslo aktualijoms, nes, anot jo, universitetinis išsilavinimas dar negarantuoja darbo vietos. Daug kas priklauso nuo paties absolvento ryžto įsidarbinti.

Šiandien Lietuvoje populiariausi – socialiniai mokslai. Ar tai atitinka mūsų šalies poreikius? Ar būtent šios srities profesijos yra perspektyviausios?

Socialiniai mokslai tikrai labai populiarūs tarp stojančiųjų – visi taip sako, tačiau, kaip neseniai minėjo švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, perspektyvos šiandien aiškesnės gamtos ir technologijų mokslų srityse. Sekdami informaciją, kiek žmonių ir kur įstoja, matome nerimą keliančią tendenciją. Pvz., teisės studijos – 2007 m. į valstybės nefinansuojamas vietas įstojo 446 studentai, o 2011 m. – jau 1208. Be to, 2011 m. valstybė finansavo 247 pirmakursių teisininkų studijas. Tai reiškia, kad į pirmą kursą buvo priimta apie 1,5 tūkst. būsimų teisininkų. Toks universitetuose rengiamų teisininkų skaičius, bet nepamirškime, kad juos rengia ir kai kurios kolegijos. Lietuvai tai – didžiuliai skaičiai. Suprantu, kad kai kūrėsi valstybė, kai stojome į Europos Sąjungą, kai buvo poreikis adaptuoti visą teisinę bazę – taip, tada buvo didelis teisininkų poreikis, bet šiandien situacija yra kitokia.

Daug priekaištų skamba ir dėl rengiamų vadybininkų skaičiaus.

2011 m. į įvairių vadybos studijų programų valstybės finansuojamas vietas buvo priimti 624 studentai, o į valstybės nefinansuojamas – 1443. Čia bendras skaičius, apimantis ir universitetus, ir kolegijas. Nesakau, kad reikėtų visiškai atsisakyti vadybos studijų. Mano manymu, jos suteiktų daugiau naudos, jeigu vadybą rinktųsi žmonės, jau baigę kitos srities bakalauro studijas. Tai būtų papildomosios studijos. Žmogus, įgijęs profesinės patirties, po kurio laiko gali pamatyti, kad jam trūksta žinių rinkodaros, pardavimų ar finansų srityje. Puiku – tada jis gali tikslingai studijuoti vadybą.

Kita vertus, jau mokykloje galime pamatyti, kas yra geras vadybininkas. Geriausias vadybininkas – tas, kuris turi verslumo gyslelę. Pažiūrėję į turtingiausių žmonių sąrašą, pamatysime, kad nemažai jų iš viso jokių mokslų nėra baigę. Jie tiesiog turi tą gyslelę, tą supratimą, ir tai jiems visą gyvenimą padeda būti versliems. Tačiau ar baigęs vadybą tapsi verslus? Čia sudėtingas klausimas. Aš sutinku, kad galima ir reikia priimti į vadybą studentus, kurie turi verslumo įgūdžių, kurie, baigę studijas, kurs naujas darbo vietas sau ir kitiems, o ne eis į darbo biržą.

Nemažai kalbama apie tai, kad Lietuvoje yra pernelyg daug aukštųjų mokyklų. Ką Jūs manote apie galimą Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą?

Čia yra keletas aspektų. Mes esame maža valstybė. Labai smagu deklaruoti, kad turime po dvidešimt universitetų ir kolegijų trims milijonams gyventojų. Tačiau kiek aukštųjų mokyklų dubliuoja vienos kitų veiklą? Jeigu tai specifinė mokslo institucija – kaip Karo akademija ar Vilniaus dailės akademija, viskas gerai. Kai kurias iš šių aukštųjų mokyklų gal net galima būtų jungti prie kitų aukštųjų mokyklų, tačiau reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą. Pavyzdžiui, prijungus Vilniaus dailės akademiją prie Vilniaus universiteto galima būtų sutaupyti lėšų administravimo srityje, bet ar būdama VU dalimi akademija neprarastų savo identiteto, ar išlaikytų tam tikrą autonomiją ir laisves? Toks pavojus yra, nes kai tampi didelės mašinos dalimi, ta mašina tave gali ir praryti. Bet ten, kur įmanoma sinergija, integracijos procesai yra sveikintini.

Tačiau yra ir kita tendencija. Šiandien dauguma aukštųjų mokyklų stengiasi tapti platesnio profilio aukštosiomis mokyklomis. Taip gimsta aštresnė konkurencija, nes nuo to nepadaugėja specialistų, kurie galėtų kokybiškai dėstyti vieną ar kitą dalyką. Aukštosios mokyklos vienos iš kitų ima vilioti mokslininkus ir dėstytojus, kovoti tarpusavyje.

Kalbant apie aukštųjų mokyklų sujungimą ar susijungimą, matau ir daug interesų. Galbūt čia ir yra didžiausia problema. Yra žmonių, kurie nori būti rektoriais, o kuo mažiau aukštųjų mokyklų – tuo mažiau rektorių. Tačiau studentų skaičius kasmet ne didėja, bet mažėja. Dėl to aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas yra reikalingas, nes geriau vietoje kelių aukštųjų mokyklų turėti vieną, bet su stipria mokslo ir studijų baze.

Apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą pradėta kalbėti aukštojo mokslo reformos kontekste. Ką Jūs manote apie šią reformą?

Kalbant apie universitetų valdymą, aš jau maniau, kad mes einame teisinga kryptimi. Džiaugiausi, kad dabar aukštosios mokyklos turės savotišką išorinį valdymą, tačiau Konstitucinis Teismas išaiškino, kad toks modelis netinkamas. Žinoma, negalime tiesiogiai lyginti universitetų su verslo įmonėmis, tačiau jei įstaigos vadovą išrenka darbuotojai – jis yra priklausomas nuo tų darbuotojų. Todėl man asmeniškai nepatinka, kad Konstitucinis Teismas grąžino visas galias Senatams.

Kitas dalykas – dabar universitetai ir kolegijos yra labai suinteresuoti studijų krepšeliais. Aukštosios mokyklos yra linkusios neišmesti studento, kad neprarastų jo studijų krepšelio, t. y. pinigų. Tačiau reikia žiūrėti į problemą plačiau. Jeigu žmogus nepajėgus studijuoti to dalyko, galbūt jis pasirinko ne tą kryptį ar ne tas studijas. Gal jam verta kažką keisti? Dabar beveik kiekvienoje aukštojoje mokykloje yra karjeros centrai, kurie galėtų pakonsultuoti tokį studentą. Tačiau jeigu universitetas leidžia baigti studijas studentui, kuris paskui nesugeba rasti darbo – tai parodo tokio universiteto lygį.

Ar verta absolventui sutikti su bet kokiu darbu? Kokia turėtų būti absolvento, baigusio studijas, strategija?

Strategija turėtų būti jau nuo pirmo kurso. Čia yra problema, nes darbdaviai dažnai mato tokį studento požiūrį: „Aš turiu diplomą, duokite man darbą, nes aš esu nuostabus.“ Darbdavių požiūris yra kitoks. Jie klausia – kur tavo patirtis? Žinoma, čia yra savotiškas „vištos ir kiaušinio“ sindromas, nes negavęs darbo negausi patirties, o neturint patirties sunku gauti darbą. Bet kai studentas nuosekliai siekia darbo ir deda pastangas – tai yra pastebima.

Šiandien jauni žmonės dažnai sako, kad atostogauja vasarą tarp semestrų. Mano požiūris yra toks – žmogus per savo gyvenimą turi kiekvieną dieną įrodinėti, kad jis yra smalsus ir darbštus. Tiesa, kartais žmonės tiesiog nenori įrašyti į CV, kad jie dirbo nekvalifikuotą darbą. Tačiau tokiame įraše nėra nieko blogo. Tai kaip tik rodo, kad žmogus nebijo sunkaus darbo. Darbdavius labiausiai trikdo tai, kad žmonės be patirties turi daug iliuzijų ir ne visai supranta, kas yra darbas. Supratimas kaip tik ir ateina su patirtimi, todėl esu įsitikinęs, kad studentai vasarą turi dirbti. Nerandi darbo Lietuvoje – važiuok padirbėti į užsienį. Galimybių tikrai yra – tik reikia noro.

Yra ir kitas dalykas. Jeigu studentas labai nori dirbti kokioje nors konkrečioje kompanijoje, tai jis turi ten eiti ir siūlytis. Jeigu nori dirbti banke, eik ir sakyk: „Aš pas jus galiu pradėti nuo šlavėjo“ arba „Aš galiu pas jus tris mėnesius nemokamai dirbti, kad įrodyčiau, ką sugebu“. Darbdaviai tikrai neišvaro tokių žmonių, kurie yra pasiryžę dirbti juodą darbą, kad įrodytų, jog tikrai nori čia dirbti.

Tačiau bent jau Lietuvos teisinė bazė dažniausiai užkerta kelią „nemokamam darbui“. Ką daryti tokiu atveju?

Galbūt tai galima būtų pavadinti kitaip – ne nemokamu darbu, o stažuote ar podiplomine praktika, ar dar kaip nors. Tiesiog reikia tinkamai sutvarkyti teisinę bazę. Jei matome, kad yra jaunų žmonių nedarbingumo problema – ją reikia spręsti. Sudarykime jaunimui sąlygas atlikti tokią praktiką, galbūt po jos dalis žmonių tikrai gaus darbą.

Su praktika yra dar ir toks dalykas – praktika būna tada, kai taip pasako aukštoji mokykla. Tačiau jeigu įmonė turi praktikos vietą – turi stalą, kompiuterį, žmogų, kuris galėtų vadovauti praktikai, tai tokia įmonė per metus galėtų priimti keturis studentus trijų mėnesių stažuotei. Bet dėl to, kad universitetai reglamentuoja praktikos laiką, realiai yra priimamas tik vienas studentas, o likusį laiką ta praktikos vieta būna tuščia. Tai yra neracionalu.

Jūs esate minėjęs, kad šiandien mokyklą baigę jaunuoliai patiria didelį psichologinį spaudimą dėl studijų. Kodėl taip nutinka?

Aš kalbėjau apie mūsų jaunos, nesubrendusios šalies požiūrį. Šiandien, kai viskas sparčiai keičiasi, pats žmogus yra pasimetęs. Jis nežino, ko iš tikrųjų nori. Reikia pirmiausia pasakyti visiems jauniems žmonėms, kad mokykloje mokytųsi pagrindinių disciplinų – matematiką, lietuvių kalbą, anglų kalbą, taip pat fiziką, chemiją, istoriją. Žinoma, šiandien jauni žmonės renkasi tai, kas lengviau. Pavyzdžiui, istorija yra lengviau negu fizika, bet reikia sugalvoti, kaip tą jauną žmogų sudominti fizika, kuri iš tikrųjų yra įdomi. Šiandien patį didžiausią proveržį daro būtent technologijos.

Be to, reikia keisti ir tėvų požiūrį. Reikia juos įtikinti, kad nedarytų spaudimo vaikams. Tai, kad vaikas turi suplanuoti, ką jis darys po mokyklos – tai normalu, bet, be stojimo į universitetą, gali būti ir kitų kelių. Jis gali važiuoti savanoriauti, pažiūrėti pasaulio, suprasti, ko nori iš gyvenimo. Gali eiti į kariuomenę ar nuvažiuoti padirbėti užsienyje. Kaip sakoma: kada padirbi, tai ir proto daugiau į galvą ateina. Tada atsiranda supratimas, kad darbas nėra toks paprastas dalykas.

Yra ir kita problema – tai įsitikinimas, kad visi būtinai turi įstoti į universitetą. Jei neįstojai – „padarei šeimai gėdą“. Tačiau šiandien realiai žmogus, baigęs kokį nors profesinio rengimo centrą ir įgijęs, pavyzdžiui, automechaniko specialybę, gali uždirbti daug daugiau, negu baigęs universitetą ar kolegiją. Dabar tų amatininkų – gerąja prasme – vis mažėja, jaučiamas tokių darbuotojų poreikis, todėl nereikia koncentruotis vien ties universitetinėmis studijomis. Taip pat ir bakalauro studijas baigusiam absolventui nereikėtų iš karto stoti į magistrantūrą, ypač į tas pačias studijas. Išimtis turėtų būti tik vienu atveju – jeigu žmogus tikslingai siekia mokslininko karjeros. Tačiau visais kitais atvejais vertėtų 3–4 metus paskirti darbui, o tada būtų lengviau suprasti, ko dar reikia ir į kokios pakraipos magistrantūros studijas stoti.