Šią vasarą vyko Kražių edukacinė vaikų ir jaunimo stovykla „Collegium“. Jos metu Kražių ir Vilkaviškio „Gražiškių“ gimnazijų moksleiviai drauge su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto klasikinės filologijos studentais vos per 10 dienų pastatė Euripido dramą „Alkestidė“. Jau antrus metus iš eilės antikinės tragedijos premjera vyko Kražių festivalyje. Apie pačią stovyklą, jos įtaką klasikinės kultūros sklaidai Kražiuose ir tai, kaip sekėsi statyti „Alkestidę“, sužinojome iš pirmų lūpų. Stovyklos vadovę, Kražių gimnazijos mokytoją Emiliją Kvietkuvienę, vieną iš jaunųjų aktorių, gimnazijos moksleivę Vytautę Sakalauskaitę ir kuratorių, Vilniaus universiteto studentą Jurgį Jatautą kalbina klasikinės filologijos studentė Gintarė Vaičiulytė.

Kaip gimė Kražių edukacinės vaikų ir jaunimo stovyklos „Collegium“ idėja? Kokia jos istorija?

Mokytoja Emilija: 2005 m. gegužės 25 d. tuomet dar Kražių vidurinė mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu, kurios pagrindas buvo atgaivinti istorinį kultūrinį paveldą ir jį puoselėti. Pirmasis žingsnis buvo atkurti senosios jėzuitų kolegijos mokyklinį teatrą. Ketverius metus šią stovyklą kuravo VU teatro Kinetinės trupės režisierius Andrius Pulkauninkas. Tačiau prieš metus pas mus atvykę klasikinės filologijos studentai pasiūlė statyti antikinius spektaklius ir mes džiugiai sutikome.

Ar mokykloje vaikai yra supažindinami su antikine kultūra ir teatru?

Mokytoja Emilija: Moksleiviai susipažįsta su antikine kultūra skaitydami antikos kūrinius, iš kurių daugiausia dėmesio skiriama Sofoklio „Antigonei“, stovykloje „Collegium“ statytai praėjusiais metais. Euripidui yra skiriamas tik kontekstinio autoriaus vaidmuo, tačiau kaip dramaturgas jis mums žinomas.

Vytautė: Taip, nors tam tikras detales iš antikinių kūrinių mokykloje sunku sužinoti, nes tam reikėtų specialaus mokslo, tačiau stovykloje kuratoriai daugelį dalykų paaiškino.

Ar nebuvo per sunku imtis prieš daugiau nei du tūkstančius metų rašyto kūrinio?

Vytautė: Apskritai man antikinė literatūra nelabai patiko dėl sunkaus metro ir ritmo, antikinės kultūros detalių – jas sunku įsiminti. Tačiau daugiau sužinojusi apie antikinę kultūrą įsitikinau, kad antika – tai epocha, suteikusi mums daugelį pamatinių dalykų. Be jos dabartis būtų šiek tiek kitokia.

Jurgis: Šie vaikai yra labai imlūs ir tikrai nori daug išmokti, todėl ir nebuvo labai sunku dirbti su jais, drauge gilintis į antikinį tekstą.

Ar kitąmet ir vėl ryžtumeisi dalyvauti stovykloje? O galbūt jau teko dalyvauti anksčiau? Kas tave skatina ir vėl drauge su klasikais imtis antikinės dramos?

Vytautė: Stovykloje aš jau ketvirtus metus ir, jeigu pasitaikys galimybė, manau, dalyvausiu ir kitąmet. Stovykla man padeda atsiskleisti. Kasmet statomi skirtingi spektakliai suteikia man vis naujos patirties. Būtent tai ir skatina mane dalyvauti stovykloje.

Jurgi, šiemet esi vienintelis iš visos studentų komandos, atvykęs į teatro stovyklą antrą kartą. Ar galėtum palyginti abi stovyklas, tiek pernykštę, tiek šiemetinę?

Jurgis: Pirmoji stovykla man pačiam buvo pirmas bandymas tapti mokytoju, padėti vaikams drauge kurti. Tad kilo daugiau sunkumų dirbant su pačiais vaikais. Šiemet buvo gerokai lengviau. Be to, pernai statėme „Antigonę“, kuriai reikėjo paruošti mažiau solistų, scenografija buvo paprastesnė, nereikėjo muzikantų. O šiemet vaikus mokėme ir šokio, ir muzikos, todėl aktorinio meistriškumo pamokas ir spektaklio statymą papildėme naujomis veiklomis. Tad šių metų spektaklis man yra sudėtingesnis, tačiau dėl to tik įdomesnis.

Kokia, jūsų nuomone, teatro stovyklos reikšmė Kražių jaunimui ir vaikams, miestelio bendruomenei?

Mokytoja Emilija: Reikšmė gana didelė, nes taip yra atgaivinamos senosios jėzuitiškos tradicijos. Mokyklinis teatras Kražiuose veikė beveik du šimtus metų, nuo XVII iki XVIII a. Su teatru prasidėdavo ir nauji mokslo metai, rengtos teatralizuotos eisenos per visą miestelį. Todėl manau, kad po tiek amžių atgaivinti mokyklinį teatrą – tai atgaivinti ir iš naujo plėtoti gražias Kražių tradicijas.

Vytautė: O man stovykla padeda augti kaip žmogui, suteikia pasitikėjimo savimi scenoje. Čia turiu galimybę dalytis idėjomis su bendraminčiais. Visa tai, manau, man dar pravers ateityje, todėl, jei tik galėsiu, būtinai dalyvausiu šioje stovykloje, juk taip padariau ir šiemet.

Jurgis: O man atrodo, kad darbas su antikinėmis dramomis leidžia vaikams susipažinti su antikine kultūra, mitais. Bet juk ir patiems Kražiams, manau, malonu matyti gražius spektaklius.

Ar ankstesnių metų aktoriai toliau sieja savo gyvenimą su teatru? Ar yra moksleivių, kasmet dalyvaujančių stovykloje?

Mokytoja Emilija: Dvi iš ankstesnių metų aktorių pasirinko režisūros studijas. Iš tiesų, jeigu jau žmogus vieną kartą ateina į teatrą, dažniausiai jis sugrįžta ir kitąmet, o jo santykis su šia stovykla pasibaigia tik tada, kai jis baigia gimnaziją.

Jurgis: Šiais metais yra penki moksleiviai iš pirmųjų metų. Ir jie gerokai patobulėjo, paaugo. Be to, mačiau ne vieną buvusį premjeros metų aktoriuką – su bičiuliais jie užsuka pasižiūrėti, kaipgi mums sekasi toliau statyti klasikinius veikalus, ką naujo sugalvojame, kaip visi drauge augame ir tobulėjame.

Filologijos fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona sako: klasikinės kultūros studijos, puoselėtos ir vis dar puoselėjamos Vilniaus universitete bendradarbiaujant su buvusia Kražių jėzuitų kolegija, rodo europinių humanitarinio ugdymo tradicijų ir universitetinės kultūros tęstinumą. Filologijos fakultetas pagrįstai tuo didžiuojasi. Be klasikinių kalbų ir klasikinės kultūros pamatinių vertybių pažinimo neįmanomas ir daugelio lituanistikos sričių, LDK paveldo, Lietuvos renesanso kultūros ir literatūros tyrimas. Klasikinis išsimokslinimas – prielaida rastis visuomenėje tikro humanitarinio išsilavinimo žmonėms. Tai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, Vakarų civilizacijos vertybių pats pirmasis ir esminis suvokimo ir perėmimo įrankis. Tad klasikai ir jų veikla, taip pat ir spektaklis „Alkestidė“ – dar vienas svarbus žingsnis tausojant intelektinę, kultūrinę ir filologinę Lietuvos tradiciją.