Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto profesorius Victoras de Munckas – žymus antropologinių tarpkultūrinių tyrimų specialistas, apdovanotas JAV antropologijos mokslų draugijos prizu už geriausią 2019 m. mokslinį darbą antropologijos srityje – knygą „Romantic Love in America: Cultural Models of Gay, Straight, and Polyamorous Relationships“. Knygoje apibendrinamas mokslinis ir humanistinis požiūris į tai, kokios yra meilės sampratos, kaip ji reiškiama ir kaip tai kinta bėgant laikui mūsų kultūroje ir tarp žmonių. Apie tyrimus, romantišką meilę, jos apibrėžimą ir kuo apskritai meilė yra svarbi mums ir mūsų visuomenei, ir kalbėjomės su antropologu V. de Muncku.

Kokia jūsų tyrimų sritis ir kodėl ją pasirinkote?

Šiuo metu mane domina pora sričių. Pirma jų – romantinė meilė, kurią aš tyrinėju tarpkultūriniais, statistiniais ir etnografiniais metodais. Antra tema – kultūra ir pažinimas, tai, kaip šios sąvokos susipina.

Tradiciškai kultūra yra pagrindinė antropologijos sąvoka. Įdomu tai, kad didžioji dalis humanitarinių ir socialinių disciplinų yra perėmusios kultūros sąvoką, tačiau dažniausiai jos vartojimas jose yra neproblemiškas – tarsi egzistuotų lietuvių ar kinų kultūra (iš tiesų taip nėra). Antropologai žengė kitu keliu – atsisakydami pačios sąvokos arba žvelgdami į ją kaip į būdvardį (kultūrinis), o ne daiktavardį (kultūra). Problemizavę kultūros sąvoką antropologai susilpnino patį lauką, nes jis nebedera su pagrindine sąvoka. Įsivaizduokite sociologiją be socialinės padėties ar struktūros, matematiką be nulio, biologiją be evoliucijos, psichologiją be asmenybės. Vis dėlto aš manau, kad kultūriniai modeliai yra pagrindinis kultūros vienetas.

Išleidote knygą apie romantinę meilę. Kaip kilo mintis nagrinėti šią temą?

Apie meilę rašau nuo 1995 m. Tuo metu susipažinau su Elisa Sobo trijų savaičių metodų kursuose Irvine, Kalifornijoje. Ji turėjo išleisti knygą pavadinimu „(Ne) saugaus sekso pasirinkimas“ („Choosing (un)Safe Sex“). Tada mes tapome draugais ir iki šiol išlikome artimi. Jos knygoje iš dalies pasakojama apie tai, kaip meilė reiškia monogamiją ir veda prie nesaugaus sekso – tuo metu aktuali buvo ŽIV/AIDS problema. Taip meilės tema man iškilo kaip vertas tyrimų objektas. Kalbėdamasis su žmonėmis apie meilę supratau, kad aptardami savo meilės gyvenimą žmonės yra tikri genijai. Galite priversti ką nors pasikalbėti apie klimato pokyčius ar globalizaciją, tačiau išmanančių šią temą yra mažai, dauguma apie tai nemąsto, kol neiškeliate šios temos. Tačiau jų meilės gyvenimas yra visai kitas dalykas.

Antra, nors nesu politinis asmuo, bet norėčiau prisidėti prie to, kad pasaulis būtų geresnis. Kai žmonės yra „įsimylėję“, jie dažniausiai yra pasitikintys, jiems rūpi, jie vertina savo mylimojo gyvenimą taip, kaip savo paties, išklauso ir yra pasiryžę savanoriškai aukotis dėl mylimojo. Tokį požiūrį verta, nors ir ne tokia ryškia forma, pritaikyti ir su nepažįstamais žmonėmis, jei norime padaryti šį pasaulį geresnį ir saugesnį, stengtis sumažinti kančias ir socialines neteisybes.

Kas yra romantiška meilė ir kuo ji svarbi?

Tai svarbu tiek asmeniniu, tiek pasauliniu lygmeniu. Vis dėlto viskas gana sudėtinga, nes meilė priklauso ir nuo to, kad individai pripažįsta tarpusavio priklausomybę. O atsiduoti kitam žmogui yra vis sunkiau šiame ambicingo individualizmo pasaulyje, kuriame intymumas dažniausiai būna atsitiktinis. Tad ar meilė yra svarbi tuo požiūriu, kokio pasaulio norime? Ar norime tokio pasaulio, kuriame visi rūpintųsi tik savimi ir būtų lyginami tarpusavyje? Ar mes gyvename pasaulyje, kuriame išlaikome pusiausvyrą tarp savanaudiškumo ir pripažinimo, kad egzistuoja socialinė tarpusavio priklausomybė, kuriame kai kurie žmonės yra nepalyginami ir autentiški (jie yra nepakeičiami)? Kitaip tariant, meilė svarbi… labai.

Ar romantinės meilės suvokimas skiriasi skirtingose grupėse, pvz., LGBTQ bendruomenėje, ir kaip?

Šioje knygoje aš norėjau apimti ir palyginti žmonių, turinčių ne heteronormatyvias tapatybes, kultūrinius romantiškos meilės modelius. Manau, kad mano knyga yra jei ne pirmoji, tai viena iš nedaugelio tiesiogiai nukreiptų į skirtingų lyties tapatybių meilės gyvenimo išraiškas. Aš apklausiau gėjų, lesbiečių ir poliamorinių bendruomenių narius ir paėmiau bent tris interviu su kiekvienu asmeniu.

Tiesiogiai atsakant į klausimą, manau, kad visi žmonės yra socializuoti ir evoliuciškai linkę į tokį patį romantiškos meilės modelį – tai noras būti kartu su mylimuoju, intymumo siekimas, aistros jausmas, įkyrus mąstymas apie mylimąjį pradiniuose meilės santykių etapuose, pavydas, energija ir aistra. Romantiška meilė yra nesąmoninga būsena. Emocinė monogamija yra pagrindinė romantinės meilės savybė, bet seksualinė ištikimybė – nebūtinai. Seksą galima atskirti nuo romantiškos meilės. Be to, kaip liudija poliamoriją praktikuojantys žmonės, kiti esminiai romantiškos meilės bruožai gali atsiskleisti ir esant santykiui su kitais žmonėmis. Tačiau šiais laikais dėl aplinkos įtakos poros vienas kitą mato kaip visą savo intymų socialinį pasaulį.

Evoliucijos psichologai ir antropologai, tokie kaip Helen Fisher ir Davidas Bussas, teigia, kad pagrindiniai romantiškos meilės bruožai turėjo pasireikšti jau Homo erectus maždaug prieš 2 milijonus metų ir jau tikrai anatomiškai moderniuose žmonėse maždaug prieš 200 000 metų.

H. Fisher apibūdina meilę kaip „varomąją jėgą“, užtikrinančią, kad vyras yra tikras, jog moteris, kurią jis aprūpina ir gina, yra jam ištikima ir kad jis yra biologinis tėvas. Meilė yra evoliucinis atsakymas į klausimą, kaip išlaikyti vyrą ir moterį kartu po to, kai jie susiporuoja. Manęs šis argumentas neįtikina, tačiau aš jo neatmetu. Manau, kad per naktį tokio požiūrio nepakeisime. Toks požiūris yra gana paprastas ir pritaikomas visuomenėje, kur kultūra ir technologijos veikiamos nuolatinių pokyčių. Manau, kad evoliucinė romantiškos meilės esmė visiems lyčių atstovams yra ta pati, tačiau įgimti asmenybės skirtumai ir kultūra leidžia į tai pažvelgi kitaip, kad ji tiktų naujoms socialinėms ir fizinėms aplinkoms.

Kaip istoriškai keitėsi romantiškos meilės suvokimas?

Esu tikras, kad nesikeitė. Tačiau pasikeitė tai, kaip pora sugyvena, tuokiasi, susilaukia vaikų ir ko jie tikisi iš santykių, ypač kai išblėsta pradinis romantiškos meilės intensyvumas.

Kokių tyrimų ketinate imtis toliau?

Šiuo metu vykdau ilgalaikį projektą su dviem kitais antropologais. Šis tyrimas apie romantinę meilę bus iš trijų dalių. Viena iš jų bus apie meilę ir žemus vaisingumo rodiklius santuokose, kita – apie naujas meilės formas – svingą, poliamoriją, atviras santuokas; trečia dalis – internetas ir technologijos, kaip jos daro įtaką žmonių meilės gyvenimui.

Pirmiausia tyrimą vykdysiu Lietuvoje bendradarbiaudamas su vietos mokslininkais. Mus ypač domina, kokie porų sąveikos tipai vyrauja Lietuvoje. Kaip išreiškiami (ar ne) pagrindiniai meilės bruožai? Mes tyrinėtume abipusės priklausomybės, ištvermės, sekso, pasiaukojimo, rūpesčio ir pasitikėjimo išraiškas. Kaip poros susidoroja su šių laikų stresu, kuris juos skiria? Be to, lyginsime poras, kurios turi vaikų, su tomis, kurios nusprendė jų neturėti: ar yra būdingų poros tarpusavio sąveikos ir savęs, kaip poros, suvokimo skirtumų?

Bet kokiu atveju meilės tyrimai visada yra nauji, žavūs ir, manau, praktiškai svarbūs tiek asmenims, tiek visuomenei.