2014 m. birželio 4 d. Europos Komisija, išanalizavusi Lietuvos pažangą, konstatavo, kad Lietuva atitinka reikalavimus, keliamus šalims, kurios siekia įsivesti eurą.

Savo išvadą Europos Komisija pateikė Europos Sąjungos (ES) Tarybai ir pasiūlė leisti Lietuvai įsivesti eurą 2015 m. sausio 1 d. Europos Sąjungos Taryba yra institucija, kuri turi priimti galutinį sprendimą dėl euro įvedimo Lietuvoje. Jo tikimasi sulaukti 2014 m. antroje liepos pusėje, po to, kai šį klausimą Europos vadovai apsvarstys birželio 26–27 d. susitikime, o Europos Parlamentas pateiks savo nuomonę. Tuomet bus priimtas sprendimas ir dėl to, kokiu kursu litas bus keičiamas į eurus.

Euro zonoje šiuo metu yra 18 valstybių, iš jų pirmųjų, įsivedusių eurą, yra 12^[1]. 2015 m. bus 7^[2] naujos šalys narės, įsivedusios eurą. Kaip galima pastebėti, pirmosios iš naujų šalių narių eurą įsivedusios šalys panašios tuo, kad jos yra mažos, atviros ekonomikos šalys. Be to, Lietuva, Latvija, Estija buvo pasirinkusios labai griežtą valiutos kurso politiką, t. y. Estijoje ir Lietuvoje įvesti valiutų valdybos modeliai (griežčiausias kurso fiksavimas), o Latvijoje latas susietas su valiutų krepšeliu.

Kad galėtume geriau suprasti euro įvedimo teikiamą naudą ir galimas problemas, pirmiausia labai trumpai apie tai, ką reiškia Baltijos šalių sprendimai dėl nacionalinės valiutos fiksavimo.

Valiutą dažniausiai fiksuoja mažos atviros ekonomikos šalys, kurios siekia finansinio stabilumo rinkose. Atvira ekonomika reiškia, kad šalis daug prekiauja su užsienio valstybėmis, o tam yra būtinas ir laisvas kapitalo judėjimas, kuris sudaro sąlygas pritraukti užsienio investicijas ir palengvina prekybą tarp šalių.

Fiksuotas valiutos kursas ypač svarbus, kai keičiasi ekonominė sistema, kaip kad vyko Baltijos valstybėse, pereinant iš centralizuotai valdomo ūkio į rinkos ekonominę sistemą. Visi žinome, kad tuo metu buvo įvedama nacionalinė valiuta, kad šalyse nebuvo patyrusių ir pinigų politiką galinčių vykdyti specialistų, trūko investicijų ekonomikai atkurti, gyventojai nepasitikėjo, kaip ir dabar, valdžios institucijomis. Taigi padėtį galima būtų pavadinti ūkio suirute. Esant tokiai padėčiai, tam, kad ekonomika turėtų bent vieną stabilų elementą, kad atsirastų galimybė pritraukti investicijas, ir nuspręsta įvesti valiutų valdybos modelį. Kuo ypatingas valiutų valdybos modelis?

Pirmiausia, valiutos kursas fiksuojamas įstatymu, tai yra kokiu kursu keičiama valiuta, parašyta įstatyme. Tokia kurso fiksavimo forma yra laikoma labai patikimu įrodymu, kad šalies vyriausybė įsipareigoja išlaikyti nekintamą nacionalinės valiutos kursą. Įstatymu fiksuotas kursas užsienio investuotojams, finansų rinkoms buvo labai stiprus signalas apie Lietuvos įsipareigojimą nekeisti valiutos kurso. Taigi valiutų valdybos modelis turėjo suteikti ekonomikai stabilumo, kad verslas galėtų planuoti ilgalaikes investcijas, kad dirbantys žmonės galėtų taupyti ir nebijoti dėl santaupų nuvertėjimo dėl nestabilaus kurso. Kita vertus, verslas negalėjo kelti kainų, norėdamas pasipelnyti, nes valiutų valdybos modelis „įspėjo“, kad litas išliks stabilus ir keldamas kainas verslas rizikuos prarasti konkurencingumą užsienio rinkose. Kartu valiutų valdybos modelis reiškia, kad nacionalinė valiuta yra susiejama su pasaulyje populiaria valiuta, kuri daugiausia naudojama atsiskaitant už prekes su užsienio partneriais, kuri yra stabili ir atspindi tos šalies ūkio stabilumą. Tokiu veiksmu Lietuva tarsi importavo mažesnę infliaciją ir mažesnes palūkanų normas. O visa tai ir yra stabilumo sukūrimas ekonominėje sistemoje.

Tačiau viskas mūsų gyvenime turi kainą ir minėtas stabilumas – taip pat. Kokią kainą turi sumokėti šalis, siekianti per gana trumpą laikotarpį suteikti ūkiui stabilumo? Valiutų valdybos modelio teorija teigia, kad šalis, įsivedusi tokį modelį, esant laisvam kapitalo judėjimui, praranda galimybę vykdyti pinigų politiką, valiutos kurso politiką ir netenka senjoražo pajamų. Ką tai reiškia? Pirmiausia, Lietuvos bankas negalėjo būti aktyvus pinigų rinkos ir ekonomikos stabilizavimo politikoje, nes jo tikslas buvo rūpintis pakankamais rezervais lito stabilumui palaikyti, o ne keisti palūkanų normas, siekiant padėti stabilizuoti ekonomiką (apie tai labai daug buvo kalbama ir rašoma finansų krizės metu). Eksportuojantis verslas negalėjo tikėtis sulaukti pagalbos sunkiu ekonominiu laikotarpiu konkurencingumui palaikyti, nes lito kursas nebuvo naudojamas kaip priemonė eksportui skatinti (tai yra litas nebuvo devalvuojamas, kad mūsų šalies eksportas augtų). Biudžetas negalėjo gauti pajamų iš Lietuvos banko, kurias pastarasis, esant kitoms sąlygoms, būtų surinkęs kaip mokestį už pinigų emisiją (senjoražo pajamos yra mokestis, kurį renka institucija, turinti teisę emituoti pinigus).

Ko reikia, kad tokia valiutos kurso politika (valiutų valdybos modelis) galėtų veikti? Svarbiausias reikalavimas yra pakankamas užsienio valiutų rezervas, būtinas lito kursui palaikyti, ir patikima, disciplinuota valstybės biudžeto politika, nes esant biudžeto deficitui vyriausybė galėtų skolinti tik finansų rinkoje. Lietuvos bankas ir šalies vyriausybė pasirūpino, kad rezervų pakaktų ir jie būtų gerai valdomi. Politikams reikėjo pasirūpinti, kad biudžeto politika būtų atsakinga. Nors atskirais laikotarpiais politikai sujaudindavo finansų rinkos dalyvius, tačiau, kaip jau matome, lito kursą pavyko išlaikyti.

Taigi Lietuva, kaip ir Estija, pasirinkusi valiutų valdybos modelį, sumokėjo ir jo kainą, bet pasinaudojo ir jo teikiama nauda.

Įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva, kaip ir kitos naujos šalys narės, įsipareigojo įsivesti eurą ir alternatyvos tam neturi (rinktis, ar įvesti eurą, ar ne, gali tik trys šalys Europos Sąjungoje – Didžioji Britanija, Švedija ir Danija). Lietuva galėjo rinktis, kada ji norės tai padaryti, ir nuo jos iš dalies priklausė, kada ji tai galės padaryti.

Kad būtų aiškiau, kodėl Lietuva siekė euro kaip galima anksčiau, trumpai reikia paaiškinti, ką reiškia euro įvedimas. Ekonomikos teorija apie bendros valiutos zonas teigia, kad šalis, dalyvaudama bendros valiutos zonoje, gauna naudą (stabilesnę valiutą, mažesnes valiutos keitimo išlaidas, mažesnę infliaciją ir lengvesnį kainų palyginimą), bet patiria ir tam tikras sąnaudas (netenka savarankiškos pinigų politikos ir valiutų kurso politikos bei senjoražo pajamų). Taigi būdama euro zonoje Lietuva savo piliečiams sudarytų galimybes nemokėti litų keitimo į eurus (ir atgal) komisinių, lengviau palyginti kainas. Be to, Lietuvos žmonės turi suprasti, kad tuomet mūsų ekonomika dar labiau priklausytų nuo Europos centrinio banko sprendimų, kurio pagrindinis tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Tuo tarpu kalbant apie sąnaudas aiškėja, kad dėl euro įvedimo jokios papildomos kainos, išskyrus techninį pasirengimą, mes jau neturime mokėti, nes ją sumokėjome 1994 m. įsivesdami valiutų valdybos modelį.

Taigi į vis pasikartojantį klausimą, ar Lietuvai reikia įsisvesti eurą ir kada tai daryti, manau, atsakyti galime taip: Lietuva negali neįvesti euro, ir kuo greičiau įsives, tuo geriau, nes tai sudarys sąlygas pasinaudoti teikiama buvimo euro zonoje nauda.

Kaip tai atlikti techniškai sklandžiai – tai vienintelis klausimas, kurį Lietuvos valdžia turėjo išspręsti ir, tikiuosi, išsprendė. Tam sprendimui patarnavo eurą įvedusių šalių patirtis, kuria pasinaudojusi Lietuva galėjo tinkamai pasirengti euro įvedimui.

Kokia numatyta euro įvedimo tvarka, galime rasti Nacionaliniame euro įvedimo plane (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d.) ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatyme^[3] (2014 m. balandžio 17 d.).

Kas yra svarbiausia Lietuvos žmonėms, galima spėti iš dažniausiai užduodamų klausimų^[4]: kiek laiko bus galima atsiskaityti litais, per kokį laikotarpį reikės pakeisti litus eurais, jei paimta paskola, kaip bus keičiamos ir ar bus keičiamos sutarties sąlygos. Dažno galvoje kyla nerimas dėl galimo kainų augimo.

Taigi ką reiškia, kad 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje bus įvestas euras? Tą dieną euras tampa mokėjimo priemone Lietuvoje, juo bus galima atsiskaityti perkant prekes ir paslaugas. O litas? Juo taip pat bus galima atsiskaityti iki sausio 15 d., vadinasi, dvi savaites Lietuvoje bus galima atsiskaityti ir litais, ir eurais, jei norėsite mokėti grynaisiais pinigais (ne kortele). Tačiau nuo 2015 m. sausio 16 d. euras lieka vienintele teisėta valiuta, kuria bus galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Kokiais pinigais gausite grąžą minėtu laikotarpiu, jei mokėsite litais? Pekybininkams rekomenduojama grąžą mokėti eurais.

Ar mums teks patiems rūpintis litų keitimu į eurus? Jei darbo užmokestis ir kitos pajamos yra pervedamos į banko sąskaitą ir jei nekaupiame grynųjų pinigų ne bankinėje sistemoje, t. y. nelaikome jų namuose, tai rūpintis litų pakeitimu nereikia, nes bankai tai atliks automatiškai ir nemokamai euro įvedimo dieną. 2015 m. sausio 1 d. įstaigų, įmonių ir gyventojų įsipareigojimai bei sutartys, visos gyventojų sąskaitos bankuose litais bus nemokamai perskaičiuotos į eurus pagal ES Tarybos nustatytą galutinį, neatšaukiamą litų keitimo į eurus kursą (jokių objektyvių priežasčių dėl lito kurso pakeitimo nėra).

Ką daryti tiems, kurie mėgsta laikyti pinigus ne bankų sąskaitose? Geriausia būtų juos atnešti ir įdėti į sąskaitą banke, tuomet rūpintis keitimu nereikėtų. Jei norite patys tuo  pasirūpinti, teks eiti į komercinius bankus ar Lietuvos banką, Lietuvos paštą, stovėti eilėse ir gaišti laiką (Latvijoje kai kur žmonės eilėse praleisti turėjo apie tris valandas).

Komerciniuose bankuose litus į eurus bus galima keisti nemokamai 6 mėnesius nuo euro įvedimo dienos, o vėliau dar 6 mėnesius, tačiau tik tam tikruose bankų padaliniuose, kurių sąrašą iš anksto nustatys Lietuvos bankas. Euro įvedimo įstatymas suteikia komerciniams bankams teisę nustatyti reikalavimą, kad norintis vienu kartu pasikeisti į eurus 15 tūkst. litų sumą klientas turės apie tai iš anksto informuoti banką.

Pasibaigus šiam laikotarpiui, už litų banknotų ir monetų keitimą į eurus komerciniai bankai galės imti pačių bankų nustatytą užmokestį.

Lietuvos paštas litus į eurus turės keisti nemokamai 2 mėnesius nuo euro įvedimo dienos. Lietuvos paštas ir kredito unijos turės galimybę nustatyti maksimalią vienu kartu keistiną litų į eurus sumą.

Lietuvos bankas savo kasose Vilniuje ir Kaune litus į eurus keis nemokamai neribotą laiką ir neribodamas sumos.

Jei turite paskolą litais, įvedus eurą paskolos litais nemokamai bus perskaičiuotos oficialiu kursu į eurus. Visos kitos sutarties sąlygos vien dėl to, kad įvestas euras, vienašališkai negali būti keičiamos.

Įstatyme nustatyta, kad keičiant litus į eurus naudojama bendra matematinė apvalinimo taisyklė, kai apvalinama į mažesnę pusę, jei po kablelio skaitmuo mažesnis už 5, ir į didesnę – kai skaitmuo 5 arba didesnis. Perskaičiuojant darbo užmokesčio, pensijų, socialinių išmokų dydį į eurus, jei po perskaičiavimo trečias skaitmuo po kablelio bus didesnis už 0, prie perskaičiuojamo darbo užmokesčio dydžio eurais bus pridedamas vienas euro centas.

Labai daug baimės yra dėl galimo kainų kilimo. Šia tema kalbama daugiausia ir net minimos kitos Europos Sąjungos šalys, kaip įrodymas, kad po euro įvedimo visose šalyse kainos augo.

Pirmiausia, šiam procesui kontroliuoti yra numatyta, kad kainos litais ir eurais bus skelbiamos praėjus 30 kalendorinių dienų po ES Tarybos neatšaukiamai nustatyto euro ir lito perskaičiavimo kurso nustatymo dienos ir 6 mėnesius po euro įvedimo dienos.

Už kainų kėlimą pasinaudojant euro įvedimu (įstatymo pažeidimą) fiziniams asmenims galės būti skiriamas įspėjimas, juridinių asmenų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims – įspėjimas arba bauda iki vieno tūkstančio litų. Už pakartotinį šio įstatymo pažeidimą fiziniams asmenims bus skiriama bauda iki 5 tūkst. litų, juridinių asmenų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims – bauda nuo 1 iki 10 tūkst. litų.

Tai turėtų užtikrinti skaidrumą, skatinti sąžiningą kainų perskaičiavimą ir taip apsaugoti vartotojus nuo kainų kėlimo pasinaudojant euro įvedimu. Taigi, jei mums yra svarbu ir smalsu, jau dabar galime stebėti kainas, kurios daugelyje parduotuvių yra nurodomos ir eurais, ir litais.

Geriausias pavyzdys dėl kainų pokyčio po euro įvedimo gali būti Latvija. Kiek padidėjo Latvijoje kainos po euro įvedimo 2014 m.? Latvijoje kainos augo kai kuriuose paslaugų – viešbučių, restoranų, poilsio sektoriuose. Palyginti su 2013 m. gruodžio mėnesiu, šių metų balandžio mėnesį Latvijoje vartojimo prekių ir paslaugų kainos išaugo 1,4 proc. Tuo tarpu Lietuvoje jos augo 0,6 proc. Latvijoje maisto kainos per minėtą laikotarpį išaugo 2,5 proc., o Lietuvoje – 2 proc., būsto išlaikymas, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainos ir Lietuvoje, ir Latvijoje augo tiek pat – po 0,5 procento. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje realus darbo užmokestis (rodiklis, kuris rodo perkamosios galios kitimą) augo daugiau nei apskritai kainos.^[5]

Taigi euro įvedimas nesukėlė žymaus kainų augimo Latvijoje. Eurą įvedusių šalių patirtis Lietuvai leido pasimokyti ir tinkamai pasirengti euro įvedimui.

Kam įdomu, gali pastudijuoti Lietuvos banko specialistų atliktą tyrimą apie euro įtaką Lietuvos ekonomikai.

Svarbu suprasti, kad kainų kitimas yra ne tik objektyvių ekonomikos reiškinių, bet ir šalyje esančių piliečių elgesio rezultatas. Taigi visų mūsų elgesys yra gana svarbus kainų augimui, todėl atlikti paskutiniai šių metų balandžio mėnesio Eurobarometro tyrimai dėl Lietuvos žmonių lūkesčių ir nuomonės apie euro įvedimą leidžia tikėtis, kad sumažėjusi baimė dėl kainų augimo kiek sumažins vienkartinio vartojimo išaugimą ir kainų didėjimą.

Baimė, kaip ir verslininkų nesąžiningumas, yra labai svarbus veiksnys, kuris gali sustiprinti arba susilpninti kainų kilimo pavojų. Pagalvokime, kaip keičiasi vartotojo, mūsų visų, elgesys, kai mes bijome, kad kainos ateityje kils. Mes stengiamės daugiau pirkti šiandien. O jei taip elgiasi dauguma? Kitas klausimas: kaip reaguoja parduodantys prekes, matydami, kad žmonės jų perka daugiau? Kaip elgtumėmės mes, jei būtume verslininkų vietoje (tik būkime sąžiningi atsakydami šį klausimą)? Didintume kainas ir pasinaudotume vartotojų baime (arba godumu). Tokią padėtį Lietuvoje jau galėjome matyti ne kartą. Ir vieni, ir kiti iš esmės nori būti gudresni už kitus. Bendras rezultatas – tuo momentu padidėjusios konkrečių prekių kainos. Kokia iš to išvada? Jei mes būtume sąžiningi ir galėtume vieni kitais pasitikėti, nereikėtų bijoti kainų padidėjimo, kai įvedamas euras. Noriu atkreipti dėmesį, kad rašau „mes“ – ne verslininkas, ne vartotojas, o mes visi.

Taigi kainų augimas dėl euro įvedimo dažniausiai yra gyventojų (pesimistinių) lūkesčių išsipildymas, todėl kuo tokių lūkesčių mažiau, tuo mažiau didės kainos.

Baigdama noriu priminti, kad Lietuva eurą įsives praėjus aštuoneriems metams nuo pirmos datos, kuri buvo nustatyta eurui Lietuvoje įvesti. Tuomet, 2006 m. pabaigoje, Lietuvai eurą įsivesti sutrukdė formalus infliacijos rodiklio viršijimas.

^[1] Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija.

^[2] Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Malta, Slovėnija, Slovakija.

^[3] Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas.

^[4] Daugiau klausimų ir atsakymų į juos galite rasti čia.

^[5] Vaiva Šečkutė: Euras ir gyventojų perkamoji galia – ką sufleruoja Latvijos pavyzdys?