2010 m. senoji, istorinė VU biblioteka švenčia 440 metų sukaktį. Šiais metais pradėtas statyti naujasis modernus Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Apie permainas bibliotekoje, simbolinius sutapimus, didžiulius iššūkius ir asmeninę patirtį kalbamės su VU bibliotekos generaline direktore Irena Kriviene.

Kada tikrasis VU bibliotekos gimtadienis?

Metai buvo žinomi, tai 1570-ieji, tačiau į klausimą, nuo kurios metų dienos VU biblioteka skaičiuoja savo istoriją, tikslaus atsakymo neturėjome. Todėl į atvirą diskusiją pasikvietėme du universiteto mokslininkus – komunikacijos ir informacijos, bibliotekų istorija besidomintį docentą dr. Arvydą Pacevičių (KomF) ir jėzuitų laikotarpio Vilniaus universiteto istorijos specialistą dr. Liudą Jovaišą (IF). Diskusijoje buvo bandoma nustatyti svarbiausias datas, susijusias su VU bibliotekos įkūrimu. Iš keturių datų, siejamų su šiuo įvykiu, svarbiausios yra dvi. Pirmoji – 1570 m. gegužės 12 d., kai Vilniaus generalinės kapitulos akte atsirado įrašas apie tai, kad vyskupo V. Protasevičiaus siūlymu Vilniaus Jėzaus draugijos bendruomenei perduodama mirusio ir testamento nepalikusio titulinio Metonos vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų kolekcija. Antroji – 1570 m. spalio 15 d. Šią dieną įvyko Vilniaus jėzuitų kolegijos atidarymo iškilmės, biblioteka buvo atidaryta akademinei bendruomenei ir pradėjo savo veiklą.

Kokia bibliotekai yra arba gali būti geriausia dovana?

Simbolinis sutapimas – praėjus lygiai 440 metų nuo pirmojo bibliotekos paminėjimo pradėjome statyti Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC). Tai ir yra pati geriausia dovana. Šis projektas mums suteiks galimybę kurti naują biblioteką, visiškai kitokią, nei turėjom ar buvom pripratę matyti. Mūsų tikslas – kitaip suprantama, kitaip žiūrinti į vartotojus, socialiai atsakinga biblioteka. Naujos bibliotekos statyba ir kūrimas – ne kiekvienai kartai tenkantis išbandymas ir galimybė. Šią galimybę suvokiu kaip dar vieną dovaną, šįkart dovaną bibliotekos personalui. Gerai suprantame, kad suvaldyti tokios apimties projektą – didžiulė atsakomybė. Tačiau kartu tai – ir nuostabi galimybė kurti, matyti savo darbo rezultatus ir džiaugtis jais. Neabejoju ir tikiu – mums pasiseks. Tikėjimas turi tvirtą pagrindą: Vilniaus universiteto biblioteka penkti metai sėkmingai įgyvendina architektūriniame ansamblyje įsikūrusios bibliotekos rekonstrukcijos projektą. Jo metu atsiradusio MKIC mini prototipo Humanistikos informacijos centro, saugomų tradicijų ir modernumo dermę liudijančių Lituanistikos, Filosofijos, Retų spaudinių ir Rankraščių skaityklų, bendravimui ir poilsiui skirtų erdvių populiarumas mums neleidžia abejoti, kad pasirinkta teisinga kryptis. Tai patvirtina teigiami studentų atsiliepimai – juos į biblioteką traukia laisvėjanti atmosfera, ilgėjantis darbo laikas, daug knygų atviruose fonduose. Štai būsima medikė, kurį laiką besimokiusi užsienyje ir dirbusi Vakarų šalių universitetų bibliotekose, tarsi „iš naujo atrado” VU biblioteką, o tai jai suteikia pagrindo didžiuotis savo pasirinkimu studijuoti Vilniaus universitete. Prieš porą mėnesių vykusioje VU Studentų atstovybės metinėje konferencijoje biblioteka buvo pavadinta geriausiu studentų draugu. Mano galva, tai pats aukščiausias bibliotekos pastangų įvertinimas.

Ar galima teigti, kad bibliotekos direktorės/iaus didžiausia svajonė yra pastatyti naują biblioteką?

Pati didžiausia svajonė, mano manymu, yra ne tiek pastatyti naują pastatą, o kurti naują biblioteką. Biblioteką, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi gerai ir nevaržomai, biblioteką, kuri nieko nesiūlo primygtinai, tačiau esant reikalui visada pasiruošusi padėti, suteikia laisvę pasirinkti, galimybę ieškoti ir atrasti. Naujo pastato statyba šiai bibliotekai suteikia unikalų šansą. Viena vertus, seniausia Lietuvos biblioteka su turtingomis rašto ir spaudos kolekcijomis ir visiškai kitokia biblioteka naujajame pastate – su naujausiomis technologijomis, nauju požiūriu į vartotojui kuriamą informacinę ir komunikacinę erdves. Būtent šis tradicijų ir modernumo derinimas, tradicinių bibliotekos paslaugų ir funkcijų susipynimas su naujomis, skaitymo vietos istorinėse salėse ir bibliotekos kaip socialinės erdvės – „trečiosios vietos“ ar „gyvosios bibliotekos“ (Living library) – sampratos pusiausvyra, pagaliau dviejuose pagrindiniuose, vienas kitą savo veiklomis papildančiuose pastatuose gyvuosianti VU biblioteka suteikia neeilinę galimybę ieškoti nepaprastos bibliotekos kelio. Ėjimas šiuo neįprastu keliu man ir yra didžiausias iššūkis ir svajonė.

Paprastai tariant, kas tas MKIC?

Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras – toks naujojo bibliotekos pastato pavadinimas. Koks gi jis bus? Tradicinės knygos ir elektroninių informacijos išteklių dermė, mokslinių tyrimų poreikius atitinkanti tylioji erdvė, moderniai įrengta konferencijų salė, triukšmingesnės zonos diskusijoms ir bendravimui, poilsio salelės paprastam žmogiškam pabuvimui kartu, atviri fondai ir naudojimasis jais 24 valandas 7 dienas per savaitę – visa tai ir dar daugiau siūlys naujoji biblioteka kiekvienam į ją ateinančiam. Apgyvendindami naująjį pastatą vadovausimės šiais principais – funkcionalumas, atvirumas, lankstumas, racionalumas, estetika, ekonomiškumas. Šiais principais biblioteka iš dalies vadovaujasi jau dabar įgyvendindama rekonstrukcijos projektą. Kokia gi bus jų išraiška MKIC ir kaip tai pajus vartotojas? Kiekvienas vartotojas jam reikalingos literatūros galės ieškoti atvirų fondų lentynose. Greta ieškotos konkrečios jis čia suras daug daugiau tos pačios temos knygų. MKIC, pirmajame Saulėtekio slėnio pastate, kaupsime leidinius, atitinkančius slėnio mokslo, studijų ir tyrimų kryptis, t. y. čia bus galima rasti plačią fizinių, technologijos ir iš dalies socialinių mokslų literatūros pasiūlą. VU bibliotekos, vienos stambiausių elektroninių informacijos išteklių prenumeratorių Lietuvoje, užsakomomis duomenų bazėmis be apribojimų galės naudotis visi Saulėtekio slėnio dalyviai. Jiems bus atviros mobiliomis pertvaromis lengvai transformuojamos į didesnes ar mažesnes konferencijų salės, seminarų, paskaitų, diskusijų patalpos. Veiks kavinė, lankytojai galės pailsėti patogiame minkštasuolyje ar atviroje lauko terasoje pasimėgauti – kaip pastato architektas Rolandas Palekas sako – niekada iš mados neišeinančiu miško vaizdu. Paprastais žodžiais tariant, MKIC bus vieta, kurioje bus galima ne tik dirbti, bet ir bendrauti.

Kas bibliotekos atžvilgiu yra modernu ir kokio modernumo siekia biblioteka?

Modernumą siečiau su dviem pagrindiniais dalykais – požiūriu į tai, ką biblioteka daro ir kokią aplinką siekia sukurti savo vartotojams, ir su naujų informacijos ir komunikacijos technologijų taikymu. Moderni biblioteka – vieta, kurioje nusitrina tradicinės ir stereotipinės nuostatos apie bibliotekas, kurioje žmogus jaučiasi laisvas ir saugus, kurioje bibliotekininkė/as – vartotojo draugas ir kolega, o pats vartotojas aktyviai įsitraukia į bibliotekos gyvenimą. Moderni biblioteka – tai nuolat besikeičianti, dinamiška, prisitaikanti, draugiška erdvė. Kalbant apie technologijų įtaką bibliotekos modernumui, norėtųsi vėl grįžti prie MKIC, nes kaip tik šiame pastate yra numatyta įdiegti šiuolaikinę bibliotekų įrangą. Pasitelkus leidinių išdavimo savitarnos ir knygų grąžinimo aparatus, techniškai ir technologiškai susietus su vertikaliu ir horizontaliu transporteriu, automatiškai rūšiuojančiu knygas ir nugabenančiu jas į saugojimo vietą, bus galima knygą pasiimti ir grąžinti be bibliotekininko pagalbos. Modernios informacinės technologijos, palengvinančios informacijos paieškos, apdorojimo ir pateikimo metodus, padės mokslininkams, dėstytojams ir studentams pasirinkti geriausius sprendimus.

Kas yra Jūsų variklis, kuris padeda Jums atlikti darbus, atsikelti anksti ryte ir eiti į darbą?

Tiesiog mėgstu dirbti, man tai teikia malonumą. Su didžiuliu entuziazmu galiu kibti į beveik bet kokį darbą. Tiesa, mažiau mėgstu daug laiko reikalaujančius, kruopščius darbus. Kalbant apie bibliotekos veiklas, tai man tikriausiai būtų sunkoka kataloguoti knygas arba restauruoti senus dokumentus. Nors niekada to nebandžiau, gal kaip tik labai patiktų.

Kas bendro tarp hardroko, AC/DC ir VU bibliotekos generalinės direktorės?

Gerai jaučiuosi ten, kur daug veiksmo. Nepaprasti jausmai apima nuvažiavus į MKIC statybų aikštelę. Čia verdantis gyvenimas, suvokimas, kad Lietuvoje vėl statome ir šį kartą ne bet ką, o biblioteką, suteikia jėgų ir energijos. Panašiai pasijutau ir neseniai Varšuvoje vykusiame AC/DC koncerte. Fantastiško profesionalumo ir nepaprasto gyvybingumo grupės muzikantams – jau seniai per penkiasdešimt, tačiau stebint juos scenoje atrodo, kad amžius energingam pasirodymui neturi jokios įtakos. AC/DC dainos – mano jaunystės muzika. Muzika, laužiusi nusistovėjusias normas, reiškusi laisvę ir kitokį galvojimą.

Viso pokalbio metu pabrėžiate žodį laisvė. Ką Jums reiškia ši sąvoka?

Manau, kad mums visiems šis žodis ir ši sąvoka labai svarbūs. Kaip aš suprantu žodį laisvė? Pirmiausia tai – didžiulė atsakomybė, tai reiškia, kad žmogus atsakingai renkasi ir atsakingai priima sprendimus. Man sunku priimti primetamą nuomonę ar normas, todėl nepaprastai vertinu žmones, neribojančius mano laisvės rinktis.

Kokie darbai bibliotekoje Jums sunkiausi, o kokie lengviausi?

Atsakyti į šį klausimą nėra lengva. Iš sudėtingesnių gal galėčiau įvardyti atstovavimą bibliotekai, tai reikalauja ypatingo susikaupimo. Mažiau išmanau naujausias informacijos ir komunikacijos technologijas, čia aš save matau tik kaip jau sukurtų paslaugų vartotoją. Tačiau bibliotekoje yra gerų informacijos vadybininkų, tikrų profesionalų, tad VU biblioteka tikrai neliks informacinių technologijų šalikelėje. Kalbant plačiau, tai man įdomiau savo energiją nukreipti ten, kur mums kas nors nelabai sekasi ar kur iškyla kokių nors problemų. Įdomu ieškoti jų sprendimo būdų.