Literatūrologas, vertėjas, afiliuotasis Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius Kęstutis Valentinas Nastopka nesitikėjo, kad į jam skirtą vakarą Rašytojų klube susirinks pilna salė. „Juk tai kritikos ir poezijos vakaras, iš kur susirinko tiek skaitytojų? Nelabai įsivaizduoju, kiek žmonių skaito mano raštus“, – su jam būdinga šypsena ir guvumu vakar į susirinkusiuosius kreipėsi 75-metį kovo viduryje paminėjęs literatūros kritikas, kuriam 2012 m. skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija „už pasaulinį pripažinimą pelniusius lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną“.

„Dažnai atrodo, kad kritika ir kūryba nelabai ką turi bendro. Kritika yra kūrybą aptarnaujanti veikla. Kai pradėjau rašyti savo disertaciją, ėmiau skaityti to meto recenzijas. Kęstučio Nastopkos recenzijos pradėjo atrodyti iš tikrųjų labai kūrybingi tekstai. Jie dalyvavo kūrybos procese kaip lygiaverčiai su to meto eilėraščiais, proza“, – prisipažino renginio vedėjas literatūrologas, poetas, eseistas dr. Rimantas Kmita. Jo teigimu, prof. K. Nastopka rašė programinius tekstus, kurie grindė moderniosios poezijos teisę gyvuoti viešumoje, aiškino šios poezijos santykį su tikrove. „Visą laiką Kęstutis Nastopka man atrodė kuriantis, ieškantis naujų kelių, naujų galimybių, naujos poezijos teisinimo, pagrindimo“, – tokį profesoriaus išskirtinumą pabrėžė dr. R. Kmita.

Vakaro „kaltininkas“ prisiminė, kad septintajame dešimtmetyje į literatūrą atėjo nauja karta, kurios kūryba prilygo poetinei puotai. „Daugelis, tarp jų ir čia esantieji, kūrė negirdėtą, naują poeziją. Mokiausi ją skaityti. Atsivėrė nauji akiračiai, naujos poetinio žodžio spalvos“, – kalbėjo prof. K. Nastopka.

Renginyje dalyvavęs rašytojas Henrikas Algis Čigriejus džiaugėsi pažintimi su savo žemiečiu: „Didelė laimė, kad teko susidurti su Kęstučiu. Jis man buvo didelė parama įvairiais požiūriais. Kęstutis mokėjo rasti gerą žodį net pastumtiems į pakampius. Manęs kritika nelepino, o iš Kęstučio esu išgirdęs ne vieną gerą žodelį.“

Poetas, redaktorius Algimantas Baltakis pridūrė, kad „Kęstutis Nastopka mokėjo objektyviai žiūrėti, pagarbiai žiūrėjo ir į vyresnę kartą“, o jo mylimiausi poetai buvo Judita Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis.

Poetą, vertėją, eseistą Vladą Braziūną su prof. K. Nastopka suvedė latvių kalba ir vertimai iš mūsų kaimynų kalbos: „Ne kartą tebuvau vertęs: latvių daugėliau, bet vis po kokią ne per didžiausią publikaciją. Po panašaus vakaro, jau taikantis išeiti pro laukujes duris, Kęstutis užkalbina ir prikalbina imtis Uldžio Bėrzinio – magiško, neišverčiamiausio latvių poeto. Šis darbas buvo didelė mokykla. Kęstutis, knygos ir kitų mano latviškų vertimų redaktorė Lilija Kudirkienė buvo konsultantai ir puikiausi mokytojai.“

V. Braziūnas savo bendražygį nuo seno laikė pirmiausia nekonjunktūriniu literatūros, ypač poezijos, kritiku, latvių poezijos išmanytoju ir vertėju, daugiau nutuokiančiu ir nuvokiančiu kolega, į kurio petį visuomet gali pasiremti.

„Pakilęs iš po Kęstučio skalpelio, kūrinys lieka koks buvęs, tik gal kiek aiškesnis, labiau linkęs atsiverti, užtat paveikesnis“, – taip vaizdžiai poetas V. Braziūnas apibūdino vieną prof. K. Nastopkos, kaip literatūros kritiko, bruožų. Kitas tas, kad šiam literatūrologui nerūpi užtempti autoriaus ar jo kūrinio ant savo kurpalio ir pagal jį vertinti. Profesorius pripažįsta kūrinį su visa jo paties struktūra, idėjų pasauliu ir raiška. „Pataiko ją įžvelgti ir pasivargina atskleisti. Atrodytų, o kaip kitaip? Per savo poetystės dešimtmečius tokią laimę esu patyręs tik keletą kartų“, – įžvalgomis dalijosi V. Braziūnas.

VU profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeziją pradėjo rašyti dar būdama studentė, tačiau jau tada prof. K. Nastopką matė kaip kritiką, kuris jai patiko. Literatūrologė prisiminė jo 1968 m. išspausdintą straipsnį „Apie žalias žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą“, kuris tapo svarbiu akcentu. Šio literatūros kritiko dėka prof. V. Daujotytė-Pakerienė suvokė, kad galimybių rašyti apie poeziją yra ir kitų, nei savo laiku rašė Vytautas Kubilius.

„Žiūrėjimas nenuleidžiant akių į tai, ką daro Kęstutis Nastopka, manau, ne vienam literatūros kritikų yra buvęs svarbus dalykas. Įdomu buvo jausti, kaip nuo eilėraščio poetikos, nuo poetinės kalbos einama prie reikšmių poetikos, prie išsprūstančios prasmės ir galiausiai prie literatūros semiotikos. Kūrinio prasmės išsprūdimas, gražiai suformuluotas Kęstučio Nastopkos, mus visus, dirbančius su tekstais, pastato į vietą. Turime susikalbėti ir susikalbėti su tekstais. Dėl to tenka apriboti savo laisvę“, – pasitelkdama išsprūstančios prasmės vaizdinį reziumavo prof. V. Daujotytė-Pakerienė.

Renginio akimirkos.