Artėjanti Vasario 16-oji suteikia progą pasidalyti kai kuriomis mintimis apie šio įvykio idėjines šaknis ir tuometines istorines aplinkybes.

Dėmesį sutelksime į porą probleminių klausimų. Pirmasis susijęs su pirmtakų problema. Kas ir kada pirmasis iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją, numatančią, kad dominuotų lietuviškai kalbantys gyventojai, o valstybinę santvarką lemtų jų renkamas parlamentas?* Antrasis klausimas – kodėl Lietuvos Taryba, priėmusi Vasario 16-osios nepriklausomybės nutarimą, nelaukdama, kol bus išrinktas Steigiamasis Seimas, tų pačių 1918 m. liepą paskelbė Lietuvą monarchine valstybe ir pakvietė kilmingą kataliką vokietį iš Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II?

Šie istoriniai klausimai iki šiol žadina susidomėjimą.

Atsakydamas į pirmąjį klausimą, būčiau linkęs pritarti garsaus lenkų istoriko Jerzy Ochmańskio nuomonei, kad pirmasis Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą iškėlė Jonas Šliūpas savo brošiūroje „Išganymas vargdienio“ (Iszganymas wargdienio), kurią parašė Ženevoje 1883 m. rudenį, o išleido Niujorke 1886 m., kai jau turėjo nuosavą spaustuvę. Ta brošiūra yra parašyta moralizuojančiu tonu, joje nemažai svarstymų apie socialinės lygybės reikalingumą, raginimus to siekti. Skaitytojai buvo įtikinėjami, kad išganymo vargšams reikia ieškoti ne pomirtiniame gyvenime, kaip teigia kunigai, o šiame pasaulyje kovojant prieš esamą neteisingą tvarką ir išnaudojimą. Kadangi tuo metu lietuviškai kalbančių savųjų ponų veik nebuvo, tai raginimai lietuviams susitelkti ir kovoti dėl savo teisių ir padėties pagerinimo leido autoriui didele dalimi lietuvių socialinį išsivadavimą sieti su politiniais tikslais.

Antai minėtos brošiūros 16 puslapyje skaitome: „Valdžia – tai kuopa, tai būrys. Tiktai pildytojai, įgyvendintojai žmonių noro tegali būti, bet tie tėra tarnais, klausytojais valdžios žmonių, o ne liepėjais; pasidarant kitaip, žmonės juos sviedžia šalin, ir renka kitus. Dėlto ir lietuviai turi turėti būrinę lietuvišką vyresnybę, bet ne maskolišką, vokišką ar lenkišką!“ Vokiška „vyresnybė“ tame kontekste buvo paminėta neatsitiktinai, mat jau tada J. Šliūpas mąstė apie tai, kad reikia sujungti į būsimąją laisvą Lietuvą ne tik Rusijos, bet ir Vokietijos imperijoje (Rytų Prūsijoje) esančias lietuviškas žemes.

J. Šliūpas savais žodžiais išreiškė mintį, kad Lietuvoje turi būti pačių lietuvių renkama valdžia, kuri gintų jų interesus. O ar tai nėra lietuvių politinio savarankiškumo koncepcija? Ar čia nėra išreiškiama parlamentarizmo, pagrįsto demokratiniais rinkimais, kaip būsimos Lietuvos santvarkos idėja? J. Šliūpas Šveicarijoje – žemėje „prie Alpių“ žvelgdamas į ateitį pirmasis lietuviškai suformulavo viziją, kad Lietuva bus laisva („valna“), ją valdys ne rusai, vokiečiai ar lenkai, o patys lietuviai ir to reikia siekti. O jei palyginsime 1883 m. parašytoje brošiūroje keliamas politinės laisvės idėjas su Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, tai galima įžiūrėti nemenką idėjinį ryšį.

Atsakant į antrąjį klausimą ir gilinantis į Lietuvos Tarybos 1917–1918 m. sprendimus pasirinkti monarchiją, reikėtų atsižvelgti, kad nuo 1917 m. pabaigos lietuvių politikai orientavosi į didesnės Lietuvos teritoriją, iš dalies pagrįstą senąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicija. Projektuojama valstybė turėjo apimti ne tik tuo metu lietuviškai kalbančias žemes su pakraščiais, bet ir nemažus plotus pietuose iki pat Ukrainos, aprėpiant gilesnėje senovėje buvusias jotvingių gentines žemes, kurių didžioji dalis priklausė carinės Rusijos Gardino gubernijai. Išskyrus jos šiaurinį pakraštį, lietuviškai kalbančiųjų ten nebegyveno, tačiau teritorija etniniu požiūriu nebuvo nei lenkiška, nei rusiška, o istoriškai anksčiau priklausė „tikrajai Lietuvai“ (lot. Lituania Propria, lenk. Litwa Sama).

Verta paminėti, kad 1939 m. rudenį, kai jau buvo aišku dėl Vakarų Ukrainos prijungimo, tuometinis Ukrainos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas prašė Stalino papildomai padidinti Ukrainos SSR ir šiaurėje, prijungiant nemažą Raudonosios armijos rugsėjį užimtos Vakarų Baltarusijos dalį. Kremliaus valdovas nesutiko, N. Chruščiovas jautė nuoskaudą, bet kai po Stalino mirties pats iškovojo valdžią Kremliuje, tai teritorinius klausimus sprendė naujai ir 1954 m. Ukrainos SSR atidavė Krymo pusiasalį, taip padidindamas jos plotą pietuose. Tuometiniai N. Chruščiovo motyvai dabartiniam Rusijos prezidentui nelabai suprantami, o savo 2014 m. kovo 18 d. „Krymo kalboje“ V. Putinas paliko juos aiškintis istorikams.

1917–1918 m. tarp Lietuvos Tarybos narių buvo aiškus supratimas, kad, siekiant geidžiamo apie 120–125 tūkst. kvadratinių kilometrų valstybės ploto su Belovežo giria ir pietine siena iki Pinsko „balų“ (Pripetės upės baseino pelkių), į valstybės teritoriją paklius milijonai slaviškais maišytais dialektais kalbančių gyventojų. Suteikus visiems lygias balsavimo teises nebūtų garantijų dėl parlamentinės ir vykdomosios valdžios lietuviškumo. Net jei lietuvių parlamentarai turėtų santykinę daugumą, tai jiems susiskaldžius į partijas ir frakcijas kitų tautybių deputatai galėtų lemti esminių valstybės klausimų sprendimus.

Tuometinės geopolitinės padėties problemiškumą padeda suprasti ir daug vėlesnė raida, kai 1990–1991 m. buvo atkurta Baltijos šalių nepriklausomybė. Dėl po Antrojo pasaulinio karo per pusę šimtmečio vykdytos sovietinės kolonizacinės politikos ir smarkiai pasikeitusios demografinės situacijos Latvija ir Estija atsisakė priimti pilietybės „nulinį variantą“. Tai reiškia, kad rusakalbiai šiose buvusiose sovietinės respublikose atkūrus nepriklausomybę automatiškai pilietybės negavo, taip pat ir teisių dalyvauti tų šalių parlamentų rinkimuose. Tai neužkerta jiems kelio, tačiau jie turi rodyti pastangas pilietybę gauti, išmokti valstybinę kalbą ir išlaikyti jos egzaminą, atlikti kitas su pilietybės įgijimu susijusias procedūras, kaip tai yra priimta daugelyje pasaulio šalių.

Tad ir Lietuvos Taryboje 1917–1918 m. buvo svarstoma, kaip užtikrinti lietuviškumą, jei būtų iškovota didesnė valstybės teritorija. Mat galėjo atsitikti ir taip, kad lietuviškai kalbantieji galėtų sudaryti vos pusę ar net mažiau kaip pusę šalies gyventojų su iš to išplaukiančiais padariniais elektorato atžvilgiu. Monarchija čia reiškė tam tikrą ilgalaikį strateginį problemos sprendimą – tai nebuvo vien taktinis manevras! Dėl to Lietuvos Taryba, pasivadinusi Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. liepos 11 d. nutarė paskelbti Lietuvoje monarchinę valstybės santvarką ir išrinkti Uracho hercogą Lietuvos karaliumi, suteikiant jam Mindaugo II vardą. Po liepos 13 d. redakcinių pataisymų nutarimas paviešintas ir jį siekta įgyvendinti nevengiant konfrontacijos su vokiečių okupacine valdžia. Reaguodamas į Wilhelmo von Uracho išrinkimą katalikiškos Lietuvos karaliumi popiežius Benediktas XV 1918 m. liepos 24 d. pasiuntė jam iš Vatikano raštą su Apaštališku Palaiminimu (ital. l’Apostolica Benedizione) ir pasirašė lotyniškai „Benedictus PP. XV“, kur PP. reiškia Papa. Nuorašo kopija yra saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (F8-276).

Įsigilinus į 1918 m. Lietuvos karaliui lietuvių politikų nustatytas sąlygas ir kurtus konstitucinius projektus, aiškėja, kad į valdžią būtų galėję pakliūti tik asmenys, mokantys ir vartojantys lietuvių kalbą. Karaliui vokiečiui, kuris turėjo išmokti lietuviškai, buvo numatyti didžiuliai įgaliojimai, tačiau jis pats vienas valstybės suvaldyti tikrai nebūtų galėjęs be atitinkamo valdžios aparato, kurio lietuviškumas buvo užtikrinamas iš anksto. Tokie veikėjai kaip Antanas Smetona planavo grandiozinę „atlietuvinimo“ programą istorinėse „tikrosios Lietuvos“ žemėse, kurią įgyvendinus vėliau laipsniškai būtų galima pereiti prie demokratiškesnių valdymo formų. Kaizerinės Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare sujaukė tuos planus. Nuo 1918 m. lapkričio pradžios reikėjo karaliaus atsisakyti ir įgyvendinti 1918 m. vasario 16-ąją deklaruotąją programą orientuojantis į Steigiamojo Seimo rinkimus, kurie realiai 1920 m. įvyko tik apie 50¬ tūkst. kvadratinių kilometrų plote.

Beje, Wilhelmas von Urachas 1918 m. net ir nespėjo atvykti į Lietuvą, tačiau joje ne kartą lankėsi jo anūkas Inigo von Urachas, Bundesvero atsargos karininkas. 2014 m. spalio 13 d. jis apsilankė ir Vilniaus universitete, apžiūrėjo senąjį architektūrinį ansamblį, bendravo su universiteto istorikais.

* Tai vienas iš klausimų, tiriamų mokslo projekte „Lietuviai ir lenkai“ (1887). Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje.“ Vykdančioji institucija – Vilniaus universitetas, projekto vadovas – dr. Arūnas Vyšniauskas. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-8-83).

Tekstas publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (2015 m. vasaris, Nr. 1).