Kovo 2 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Česlavo Milošo skaitykloje vyko lietuvių kalbos dienoms skirta diskusija „Kaip atsirado ir dingo šliūptarnis. Nesustabdomas lietuvių kalbos kitimas“. Renginyje dalyvavo VU Filologijos fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona ir Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė mokytoja ekspertė Aldona Šventickienė. Diskusiją moderavo Filologijos fakulteto studentų mokslinės draugijos „Filomatai“ narys Tomas Riklius.

Pradėdama diskusiją bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pasidžiaugė lietuvių kalbos dienoms skirtų renginių gausa, o tai, pasak jos, liudija lietuvių kalbos reikšmę ir mūsų dėmesį kalbai.

Renginys pradėtas nuo klausimo apie šliūptarnį. Pasirodo, ir patiems filomatų klubo nariams nebuvo žinomas šis žodis, jį rado Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje ieškodami informacijos apie kalbos norminimą. Išeivijoje susiformavo dvi  skirtingų pažiūrų grupuotės – liberalioji ir konservatyvioji. Liberalių pažiūrų Jono Šliūpo sekėjai vadinti šliūptarniais arba laisvamaniais.

Esminis diskusijos klausimas – nesustabdomas kalbos kitimas. Kaip šiuolaikinių medijų pasaulyje įsivaizduojame lietuvių kalbą, ar leistini nauji žodžiai, ar kalba kinta, ar turime laikytis griežtų normų?

Doc. A. Smetona teigė, kad kalba kinta, kito ir kis. Tai neišvengiama. Bet šis kitimas labai lėtas, žmogus jo nelabai pastebi. Vykstant radikaliems visuomenės pokyčiams, perversmams, kalbos pokyčiai taip pat intensyvėja. Gramatikoje, fonetikoje pokyčių nedaug. O štai leksika keičiasi sparčiau, žodžiai atsiranda ir pradingsta, nes atsiranda naujų daiktų, kuriuos reikia pavadinti. Kaip sakė doc. A. Smetona, kalba – tai savo laiko leksikos atspindys, bet jos pokyčiai nedaro didelės įtakos kalbai.

Mokytoja A. Šventickienė pritarė, kad labiausiai keičiasi leksika. Mokiniams dabar Kristijono Donelaičio ar Žemaitės kalba nelabai suprantama, nes gyvenimas pasikeitęs. O kai kurios klaidos, kurias anksčiau taisydavo rašiniuose, dabar jau nebelaikomos klaidomis. VU Filologijos fakulteto dekanas atkreipė dėmesį į tai, kad kelis šimtmečius lietuvių kalba buvo šnekama tik kaime, o dabar jau kalbame ir rašome ne tik apie kaimo gyvenimą, bet ir apie miestą, filosofiją. Tai jau kitas kalbos kodas, nors išgalių pakanka.

Diskusijos dalyviai taip pat aptarė taisyklingos kalbos poreikį, kalbos normintojų ir redaktorių atsakomybę, žurnalistų priekaištus dėl griežtų reikalavimų ir nesustabdomą gyvosios kalbos kitimą.