Pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus, pamokslininko Petro Skargos 480-osioms gimimo metinėms Komunikacijos fakultetas, minintis 25 metų sukaktį, surengė dviejų dalių renginį.

Pirmojoje dalyje – diskusijoje „Universiteto idėja: kokios ateities link?“ svarstyta, ką šiuolaikiniam universitetui reiškia socialinių problemų kontekstas ir kokį aukštosios mokyklos modelį ekonominių, kultūros pokyčių kontekste Lietuva kuria. Ar aukštoji mokykla išlieka visuomenės vertybių sistemos įgyvendintoja, ar ji galiausiai turės tapti tik pelno siekiančia viešąja įstaiga?

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas, atidarydamas renginį ir sveikindamas Komunikacijos fakultetą kaip palyginti jauną universiteto padalinį, susirinkusiesiems priminė, kad mūsų mokslinė biblioteka, su kuria fakultetas glaudžiai susijęs ir su kuria sieja savo kilmę, yra dar senesnė nei universitetas. Rektorius pabrėžė universiteto kaip savarankiško – nepriklausomo nuo kintančių valdžių požiūrio – ir nuolat visuomenei reikalingo organizmo misiją, organizmo, kuris atsinaujina ir nuolat atnaujina žinias. Prof. A. Žukauskas teigė, kad dabar universitetas įsivertino ir pradėjo vidines reformas.

Filologijos fakulteto profesorius Almantas Samalavičius, skaitydamas pranešimą, paremtą įvairių universiteto funkciją nagrinėjusių pasaulio mokslininkų įžvalgomis, „paleido“ ganyti kates, siūlydamas versiją, kad nė vieno iš dviejų (tyrimo ar paslaugų) universiteto modelių Lietuvoje negalėtume visiškai realizuoti. Mokslininkas kritikavo reformą, grindžiamą svetimomis patirtimis, tačiau atkreipė dėmesį, kad bet kurio modelio atveju „katė“ mokslo šventovėje norėtų turėti laiko įsigilinti į mokslo mintį, tuo tarpu nuolatinis viešai skelbiamas universiteto sąveikos su verslu reikalavimas tokią galimybę paneigia: „Verslui būdingų vadybos principų įsigalėjimas administruojant universitetų veiklą neleis sukurti studijoms ir tyrimams reikalingos atmosferos.“ Kita vertus, prof. A. Samalavičius atkreipė dėmesį į priežastį, kodėl aukštosios mokyklos modelio pats universitetas po Nepriklausomybės ėmė ieškoti palyginti vėlai: „Akademinės sferos veikėjai (dėstytojai ir tyrėjai) labiau domėjosi ir rūpinosi trumpalaikėmis universitetų raidos sąlygomis nei ilgalaikėmis jų plėtros ir pertvarkos programomis ar perspektyvomis. Akademikų neveiklumas ir akademinės vaizduotės trūkumas bei kiti veiksniai lėmė, kad iniciatyvą perėmė kitos visuomenės grupės (valdantieji politikai, žiniasklaida, aukštųjų mokyklų „klientūra“), savais tikslais manipuliavusios ir manipuliuojančios mokslo korta“. Profesorius pabrėžė, kad dabar aukštosios mokyklos padėtis kritikuojama ir JAV, ir Europoje, todėl nebūtų galima pasakyti, kad kritika Lietuvoje išskirtinė, tačiau ji nukreipta labiau menkinti, o ne ieškoti išeities.

Prof. Rimanto Želvio nuomone, esame labiau įveliami į svarstymus apie universitetų ar fakultetų jungimus, užuot atsakę į klausimą, ar tai efektyvu, ar apskritai verta tikėtis iš dviejų silpnų subjektų sujungimo stipraus vieneto.

Diskusijos moderatorius Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Andrius Vaišnys priminė, kad universiteto „katė“ visad jaučiasi gerai, nes ji neatsiduria „ant įkaitusio skardinio stogo“, bet negali atsakyti už politines klaidas ir ekonomikos situaciją, nors dalis verslo būtent taip ir bando pateikti universiteto paskirtį. Prof. A. Vaišnys pasiūlė bet kurioje diskusijoje skirti, kad yra šiaip verslo ir atsakingo verslo nuomonė, su pastaruoju universitetas palaiko ryšį, nes verslo atstovai lankosi universitete ir išmano jo padėtį: „Tačiau yra verslininkų, kurie praeityje, kai, beje, buvo steigiami nauji universitetai Lietuvos aukštojo mokslo lauke, turėjo glaudesnį ryšį priimant politinius sprendimus nei mes šiandien; kai kas juk dirbo ir Vyriausybės kancleriu, o šiandien, tapę naujaisiais verslininkais ir ratu keliaudami per žiniasklaidos priemones, kritikuoja aukštojo mokslo padėtį.“ Buvęs švietimo ir mokslo ministras, dabar Seimo narys Gintaras Steponavičius pritarė, kad verslas ir aukštoji mokykla negali būti priešinami, ir pasiūlė ieškoti universitetinio modelio, kuris padėtų plėtoti inovatyvumą, mokyti remiantis aukščiausiais pasiekimais. G. Steponavičius sukritikavo Vilniaus universitetą, kuris esą nėra vis dar pertvarkęs atlyginimų sistemos, ir nepritarė prorektorės doc. Nijolės Radavičienės kritikai dėl studijų finansavimo studentiškų krepšelių būdu.

Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas dr. Viktoras Pranckietis atkreipė dėmesį, kad aukštoji mokykla, savarankiškai ieškodama sprendimų ir juos radusi, teikia visuomenei akivaizdžios naudos, tačiau nuolat verčiama vadovautis vis atnaujinamais, išplečiamais patikros reikalavimais, kurie kartais keliami nepaisant jau pasiektų patikros rezultatų ir nustatytos tvarkos. VU Tarybos narys prof. Paulius Subačius, išskirdamas kelis teorinius universiteto idėjos aspektus, pasiūlė jos atžvilgiu „padaryti pauzę“ ir svarstymus šia tema apskritai atidėti, o Filosofijos fakulteto darbuotoja Olga Suprun kėlė klausimus apie nelygiavertes studijų finansavimo teises.

Diskusiją apibendrinusio prof. A. Vaišnio nuomone, visuomenės patirtys skirtingais laikotarpiais įrėminant mokslo ir žinių sistemą rodo prieštaringus atsakymus į nuolat keliamą klausimą, kokį vaidmenį atlieka universitetas, todėl vargu ar verta „daryti pauzę“ svarstymuose apie universiteto idėjos ateitį, jeigu kiekvienas iš mūsų gyvena universiteto gyvenimą ir kiekvienam mūsų rūpi mūsų gyvenimas: „Nebent padarytume pauzę laukdami naujų teorinių darbų, kurių tikrai reikėtų, užuot vis pasvarstant, ką patyrėme ir ką patiriame.“

Antroje renginio dalyje, vykusioje Mažojoje auloje, Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė „prikėlė“ Petro Skargos devynerių metų gyvenimo dramą, ekspresyviai ir vaizdžiai pateikdama pamokslininko, teologo, rektoriaus santykius su politikais, Lietuvos didikais, jėzuitų ordino bendruomene. Kūrybos komunikacijos studentas Paulius Nairanauskas perskaitė P. Skargos pamokslą apie išminties sampratą ir jos poreikį valdantiesiems. VU kamerinis orkestras atliko Georgo Philippo Telemanno „Tautų uvertiūrą“. Renginio vedėja studentė Aistė Eidukaitytė palinkėjo studentams ir profesoriams sugrįžti prie P. Skargos pamokslų ir kiekvienam savaip juos perskaityti, kad „suvoktume, kokie žmonės universiteto idėją ėmėsi įgyvendinti“.