Gyvas pašnekesys apie istoriškus dalykus su VU Istorijos fakulteto prodekane dr. Loreta Skurvydaite. Apie knygas, studentus, liepą, seminarus ir vabalą.

Koks buvo Jūsų pirmasis prisilietimas prie istorijos, kuris vėliau nuvedė į Istorijos fakultetą?

Knygos. Tiktai knygos.

Galbūt fantastinės?

Ne, ne. Fantastikos nemėgau, niekada neskaičiau. Buvo dvi knygų rūšys, kurių niekada neskaičiau ir po šiai dienai neskaitau: fantastika ir indėnų nuotykiai. Jų nemėgau, tačiau tai, kas susiję su detektyvais arba su tais klasikiniais, istoriniais romanais – nuo jų, matyt, viskas ir prasidėjo. Kadangi vaikiškos knygos nelabai patiko, buvo įsisukta į detektyvus, o paskui natūraliai pereita prie kitų knygų. Vaikystėje mano prosenelių namuose buvo biblioteka, kuri buvo – na, tokia, kokia buvo, todėl kiekvieną vasarą reikėdavo perskaityti tas pačias knygas iš naujo. Vieną knygą joje – „Tris muškietininkus“ rusiškai – skaitydavau kiekvieną vasarą, nes žinojau, kad man mėnesiui jos turėtų užtekti.

Kas pakito Istorijos fakultete nuo Jūsų studijų laikų? Universitetų istorijos paskaitose kartais pasirodydavo, kad viduramžių universitetas ne taip ir smarkiai skiriasi nuo šiandieninio. Bet vis dėlto, kokie ryškiausi pokyčiai įvyko mūsų fakultete per šiuos keletą metų?

Ne, dvasia nekinta, o forma, aišku, labai smarkiai keičiasi… Kas tiksliai? Pasikeitė valgykla, ji visiškai kitokia, negu buvo. Nebėra kieme stovėjusio riterio, jį sudegino. Pasikeitė pačios auditorijos, nors kardinaliai iš tikrųjų tai ne – išliko labai keista miela dvasia. Išliko kiemelis, kuris yra žavingas. Išliko liepa, pro kurią galima žiūrėti į dangų.

Kad jau prabilote apie liepą, gal žinote, kada ji pasodinta?

Atrodo, kad ji yra alumnų dovana. Žinau, kad 1979 metais, kai buvo švenčiamas universiteto jubiliejus ir kai buvo tvarkomi universiteto rūmai, liepa pirmą kartą apjuosta suoleliais. Vadinasi, ji jau tuo metu buvo, ir buvo nemaža. Kada pasodinta, nežinau. Tai galėjo žinoti docentas Sigitas Jegelevičius, amžiną jam atilsį, bet niekada jo taip ir nepaklausiau. 1979 metais medį jau reikėjo apjuosti ir formuoti kaip kiemo dominantą. Juk liepos yra ilgametės.

Visais laikais studentai turėjo tam tikrą revoliucingumo bruožą, kėlė sumaištis, buvo neramūs. O ar šiandien trūksta revoliucingumo, ugnelės Istorijos fakulteto aplinkoje? Ar jos kaip tik per daug?

Manau, kad jūs per šiuos ketverius arba šešerius metus pereinate tam tikrą brandos laikotarpį. Jis, matyt, kiekvienai kartai savitas. Atėję iš mokyklos iš naujo išgyvenate savo asmenybės formavimąsi, tik kitame kontekste. Ir tas revoliucingumas, matyt, turi būti, o kiek jau jis išreikštas, priklauso nuo kiekvieno individo.

Jo tikrai netrūksta, tik kartais galbūt norėtųsi, kad šis revoliucingumas turėtų daugiau pozityvumo arba tiesiog kryptingumo. Kovoti už idėjas yra gražu, bet už kokius nors biurokratinius dalykus, man atrodo, tiesiog neverta. Gyvenimas įdomesnis, ir tie ketveri metai yra įdomesni. Spręsti svarbias problemas yra rimčiau negu užsiimti niekalais.

Istoriko įvaizdis Lietuvoje. Koks jis šiandien Jūsų akimis? Ar reikėtų jį keisti?

Pirmakursiams sakau: „Kadangi Lietuvoje visi išmano krepšinį ir istoriją, tai istorijos įvaizdis yra prastas, nes visi įsivaizduoja, kad žino, kas yra istorija. Jei  jis kalba kitaip, yra prastas istorikas.“ Tai ne tik Lietuvos, bet ir europinė problema, kad humanistika neturi savo vietos, kad nėra pripažįstama kaip tam tikras asmenybinis ir visuomenės brandos požymis. Aišku, turbūt daugumai išlikusi toji sovietinė įtaiga, kad istorikas – tai valdžios marionetė ir valdžia yra jo darbo užsakovė. Pirmiausia reikia suprasti mokslą arba bent jo reikšmę. Kiek žmonių skaito istoriją Lietuvoje? Turbūt nė vienas, bet visi ją žino.

Girdėjome nuomonių, kad galbūt šiais laikais nebereikia paskaitų, nes knygos visiems prieinamos, jose galima viską perskaityti, tad gal užtektų tik seminarų, kuriuose būtų galima padiskutuoti su dėstytoju. Ar paskaitos liko tik tiems, kurie negeba, nenori, tingi skaityti didelės apimties tekstus ir kuriems dėstytojas tampa palankia informacijos perdirbimo mašina? Ar vis dėlto paskaitos dar išlieka prasmingos?

Čia lygiai taip pat kaip su pamokslu, gali pats skaityti, bet gali išklausyti. Taip ir su paskaitom. Gali pats skaityti, bet dėstytojas per paskaitas savotiškai atskleidžia savo asmenybę, savo požiūrį, galų gale tam tikrą žvilgsnį, nuomonę, kuria nuotaiką ir atitinkamą intelektinį diskursą, kuriame vėliau gimsta seminarai. Manau, kad visai atsisakyti paskaitų būtų kvaila, nes tada galima klausti, kam ir seminarai. Gali diskutuoti virtualioje erdvėje, gali diskutuoti pats su savimi – protingiausiu žmogumi, su kuriuo diskusija vyksta nuolat. Atsisakyti visada lengviau negu vertinti tai, ką turi, ir bandyti sugyventi. Nematau reikalo, kodėl reikėtų atsisakyti vienos ar kitos formos. Tai galiausiai ir universitetinės kultūros dalis. Didžiulė dalis. Jeigu ją nurėžiam, vadinasi, pradedame genėti pačią universitetinę idėją. Kas tuomet iš jos lieka?

Viešų diskusijų mūsų fakultete vyksta mažai. Filologijos fakultete veikia filomatai, Klasikų klubas organizuoja savas diskusijas, o mums tokių viešų renginių lyg ir trūksta. Kodėl? Gal istorijos mokslas mažiau atviras diskusijoms, gal kiekvienas istorikas įsikniaubęs į savo tyrimo objektą ir jam neišeina ar nesinori diskutuoti su kitais?

Ne, istorijos mokslas tikrai nėra uždaras, bet, aišku, jis turi tą specifiką. Istorikas yra didžiulis individualistas. Dėl to, kad trūksta renginių, yra, matyt, kelios priežastys. Pirma, gana sunku organizuoti kokybiškus, tikintis kokybiško auditorijos dalyvavimo, nes diskusija vyksta tik tada, kada yra diskutuojantys asmenys. Rengti diskusiją vien tik tarp dėstytojų, nekviečiant studentų, būtų kvaila. Kviečiant studentus susiduriama su problema, kad ne visi nori kalbėti arba kalba retai ir nedaug. Manau, kad viešų diskusijų, viešų paskaitų, debatų tradiciją reikėtų gaivinti. Visiems būtų tik į naudą. Istorijos mokslas tikrai neturi paslėptų prasmių nesidalinti informacija. Bet, matyt, kartais taip susiklosto, gyvenimas ir rutina nuveda į tokias vietas, kur nebeturi nei prasmės, nei laiko tą daryti. Juk būna seminarai, tas pats „Colloquium Vilnensis“ antrus metus vyksta. Tai puiki proga diskusijoms. Fakultete organizuojamos viešos paskaitos, į kurias atvažiuoja įdomių žmonių. Tik gal ne tiek daug, kiek norėtųsi. Pažiūrėkite, kiek būna klausimų iš auditorijos? Realiai diskusija negali atsirasti iš niekur, negali jos surežisuoti. Gali numatyti, kas kalbės, bet klausimų, noro klausti, noro suprasti negali niekaip per prievartą išgauti. Tada jos taptų gerai žinomomis sovietinėmis diskusijomis, kai penki paklausia, du atsako ir visi draugiškai išsiskiria.

Jūsų disertacija buvo apie Lietuvos valdovo antspaudą XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje. Kaip manote, ar po pusės tūkstantmečio kam nors bus įdomu tirti šiandieninės Lietuvos vadovo anspaudus?

Manau, kad taip. Žmonės smalsūs. Anksčiau ar vėliau grįžtama prie įvairiausių dalykų. Jei žmonės tyrinėja įvairiausius dalykus nuo kosmoso iki mažo vabalo, tai vietos turi atsirasti ir anspaudui.

Ar anspaudas yra labiau kosmosas, ar mažas vabalas?
Manau, kad jame telpa ir kosmosas, ir mažas vabalas, mūsų mikrokosmosas.

Pradėjome nuo knygų ir baigsime jomis. Jau sužinojome, ką skaitėte vaikystėje. O kokia buvo paskutinė skaityta grožinės literatūros knyga?

Grožinės literatūros… Turbūt Olgos Tokarczuk „Dienos namai, nakties namai“. Yra toks britų istorikas Ianas Mortimeris, bet jis jau labiau istorikas, rašo labai smagias knygas – kelionės į XIV–XV amžiaus Anglijas. Jas malonu skaityti.

Ar užtenka laiko skaitymui?
Ne. Laiko užtenka tada, kai susergi. Priešingu atveju – ne.

Kalbino Sen! Severija ir Sen! Rūta – Korp! Tilia.