Seimui pateiktas Vilniaus universiteto statuto projektas. Jei Seimas patvirtintų šį statutą, kuriam 2012 m. gruodį pritarė universiteto Senatas, šis statutas nuo kitų Seimo patvirtintų Lietuvos valstybinių universitetų statutų skirtųsi daug kuo: savo struktūra ir formuluotėmis, kur kas platesniu universiteto bendruomenės vaidmens atskleidimu, kur kas detalesniu (ir, drįstu teigti, gerokai nuoseklesniu) universiteto valdymo organų formavimo procedūrų reglamentavimu, kitokia šių organų kompetencija (tiksliau, labiau, nei numatoma Mokslo ir studijų įstatyme ir juo remiantis patvirtintuose kitų valstybinių universitetų statutuose, subalansuotu Senato, Tarybos ir rektoriaus įgaliojimų santykiu), studijų proceso reglamentavimo ypatumais, labiau preciziškai apibrėžta vidine ginčų sprendimo tvarka ir t. t.

Šiame tekste aptariamas tik vienas parengto statuto ypatumas – tai, kad jį siūloma tvirtinti ne Seimo nutarimu, kaip jau patvirtintus kitų valstybinių universitetų statutus, bet įstatymu. Tai ne vien politinio ar administracinio tikslingumo, bet pirmiausia teisės klausimas. Vilniaus universiteto siekis turėti ne poįstatyminiu aktu, bet įstatymu patvirtintą statutą buvo vienas iš tų kupstų, už kurių vis užkliūdavo vykusios, bet vis nutrūkdavusios universiteto Senato atstovų ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų derybos. Kaip gerai žinoma, dėl akto, kuriuo turėtų būti tvirtinamas universiteto statutas, vietos teisės aktų hierarchijoje nei šiuo metu kadenciją jau baigęs ministras su savo politine komanda, nei tuometinis Seimo komiteto vadovas nesutiko leistis į jokius kompromisus. Šiuo klausimu juos parėmė net keli Lietuvos universitetų rektorių konferencijos nariai, perdėm tiesmuku Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko prašymu pareikšdami, kad Vilniaus universitetas neturėtų būti „teisiškai išskirtinis“. Pripažįstant kitų universitetų vadovų ir bendruomenių teisę nesipriešinti (kad ir kokie būtų to nesipriešinimo motyvai) politinės valdžios iniciatyvai tų universitetų statutus tvirtinti – vadinasi, ir sudaryti teisines prielaidas juos keisti bei, kad kokios, pripažinti netekusiais galios! – Seimo nutarimais ar dar mažesnės galios teisės aktais, vis dėlto dera paklausti: ar tikrai su tokia nuostata turėjo sutikti Vilniaus universitetas?

Tačiau prieš atsakant į šį klausimą (kurį toliau išskaidysiu į tris) būtina padaryti gana netrumpą įžangą, veikiau intarpą, skirtą Konstitucijoje deklaruojamam aukštųjų mokyklų autonomijos principui. Žinantiems viską apie konstitucinį aukštųjų mokyklų autonomijos principą bei jo raidą, norintiems iš karto pereiti prie „pagrindinės temos“ ar šiaip neturintiems laiko siūlau iškart peršokti į paskutinį skirsnį.

Aukštųjų mokyklų autonomija Lietuvoje yra tapusi nuolatiniu konstituciniu galvosūkiu

Per daugiau nei du atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmečius buvo nuolat keičiami įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys aukštųjų mokyklų veiklą ir valdymą. Lygiagrečiai Konstituciniame Teisme buvo ginčijama tų aktų atitiktis aukščiausiajai šalies teisei – Konstitucijai. Nuo 1994 m. Teismas sprendė ne vieną šiai problematikai skirtą bylą. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė, t. y. konstitucinės kontrolės įgaliojimus turinčių teismų plėtojama, teisė (ne vien Lietuvoje – visur!) vystosi fragmentiškai, taigi itin netolygiai. Kurios konstitucinio reguliavimo sritys yra plėtojamos labiau, o kurios mažiau arba išvis nėra plėtojamos, priklauso pirmiausia nuo to, kokią darbotvarkę Teismui pasiūlo pareiškėjai, besikreipiantys į jį su prašymais ištirti ordinarinės teisės nuostatų atitiktį Konstitucijai. Neatsitiktinai vienos Konstitucijos nuostatos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo aiškintos santykinai mažai, pvz., dėl Lietuvos užsienio politikos arba dėl Valstybės kontrolės, tuo tarpu dėl kitų oficiali konstitucinė doktrina yra itin plati, pvz., dėl mokesčių, socialinių teisių, nuosavybės teisės, valstybės valdžios institucijų santykių ir kt. Šiuo atžvilgiu vienos šalies konstitucinė teisė nėra kurios nors kitos šalies konstitucinės teisės „atitikmuo“: skiriasi ne vien atitinkamus santykius reguliuojančių konstitucinių normų bei principų turinys, bet ir šių nuostatų aiškinimo konstitucinėje jurisprudencijoje intensyvumas bei apimtis. Vargu ar reikia minėti tai, kas daugeliui žinoma: aukštųjų mokyklų autonomijos srityje Lietuvos konstitucinė jurisprudencija yra kur kas turtingesnė negu daugelio kitų šalių. Čia reikia pridurti: deja.

Deja, nes tokį su aukštųjų mokyklų autonomija susijusių konstitucinės justicijos bylų intensyvumą lemia įvairūs toli gražu ne pozityvūs veiksniai. Pirma, mūsų Konstitucijoje esama ir tokių nuostatų, kurios yra a priori pasmerktos nevienodam traktavimui bent tol, kol dėl jų turinio savo žodžio nėra taręs oficialus Konstitucijos aiškintojas – Konstitucinis Teismas. Kaip pavyzdį galima paminėti Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad „gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“. Ji atspindi 1992 m. pasiektą, bet labai neaiškiai suformuluotą kompromisą tarp Konstitucijos projekto rengėjų, rėmusių visuotinio nemokamo aukštojo mokslo idėją, ir rengėjų, maniusių, kad valstybė neturi užsikrauti tokios (tegu ir labai prasmingos) finansinės naštos, kurios galbūt negalėtų pakelti. Ši nuostata turbūt neturi analogo kitų valstybių konstitucijose. Bet tiek to; ji jau gana plačiai išaiškinta Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime. Čia paminėtinas antrasis nepalankus veiksnys: žema politinė ir teisinė kultūra, kuri lemia tai, kad net tada, kai jau esama oficialios konstitucinės doktrinos, aiškinančios tam tikras Konstitucijos nuostatas, įvairūs viešojo gyvenimo komentuotojai (net ir tie, kuriuos lyg ir nėra pagrindo sieti su kokiomis nors interesų grupėmis) nepasivargina į ją įsiskaityti ir ima savarankiškai „iš naujo“ tas nuostatas aiškinti taip, tarsi dėl jų turinio jokios jurisprudencijos nė nebūtų. Tokiu atveju Konstitucinio Teismo doktrina pristatoma (jei apskritai pristatoma) ne kaip teisė, o tik kaip viena iš nuomonių, turinti nė kiek ne didesnę galią nei paties to komentuotojo nuomonė, kuria, matyt, ir reikia vadovautis, nes būtent ji yra „teisinga“. Galiausiai, trečias (bet ne paskutinis) veiksnys yra politinės klasės teisinis nihilizmas, kurio pastaraisiais metais gerokai padaugėjo (tai pasakytina ne vien apie aukštojo mokslo santykių reguliavimą). Sulaukęs sau nepalankaus Konstitucinio Teismo sprendimo, politinis isteblišmentas labai retai pripažįsta padarytą klaidą. Čia „retai“ parašyta gerokai pagražinant padėtį: kai Teismas pripažįsta teisės akto nuostatas prieštaravus Konstitucijai, tipiškas bylą pralaimėjusios šalies komentaras yra esą „nieko neįvyko“, o jei neįmanoma nustatyti laimingos minos iškritus prastoms kortoms, neretai net puolama teisėjus kaltinti neobjektyvumu, šališkumu ir „Konstitucijos perrašymu“ vykdant politinių oponentų užsakymą, žinoma, negražų ir nenaudingą Lietuvai. Maža to, kartais bandoma įveikti Konstitucinio Teismo nutarimą iš naujo nustatant teisinį reguliavimą, labai panašų į tą, kuris buvo pripažintas antikonstituciniu. Kol dėl formaliai naujo teisės akto bus (jei išvis bus) kreiptasi į Konstitucinį Teismą, kol jis išnagrinės tą bylą, kol Seime ar Vyriausybėje bus (jei išvis bus) apsispręsta, kaip įvykdyti tą naują Teismo sprendimą, teisiniai ir, svarbiausia, faktiniai antikonstitucinio teisinio reguliavimo padariniai gali tapti negrįžtami. Kai kas sako, kad toks, švelniai tariant, gudravimas tėra demokratinės pilietinės visuomenės brendimo simptomas, tačiau neramu, kad šis (anti)konstitucinis nihilizmas gali būti ir sunkios bei sparčiai progresuojančios politinės sistemos ligos diagnozė.

Bylos, susijusios su aukštųjų mokyklų autonomija, susilaukė būtent tokios – anaiptol ne pagirtinos – valdančiųjų reakcijos. Nevarginsiu skaitytojo oficialiosios konstitucinės doktrinos citatomis ar nuorodomis į įstatymų straipsnius ir jų dalis, sudėtingas ir kartais klampias teisines formuluotes bandysiu persakyti savais žodžiais. Bet negaliu nepaminėti, kad konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo turinys buvo atskleistas dar 1994 m. birželio 27 d. nutarime (beje, priimtame konstitucinės justicijos byloje, kurią inicijavo teismas, nagrinėjęs bylą, kurią atsakovas galiausiai pralaimėjo, o tas atsakovas buvo Vilniaus universitetas). Tame nutarime aukštųjų mokyklų, pirmiausia universitetų, autonomijos samprata apima ir akademinius, ir institucinius (administracinius) aspektus. Tos „pirminės“ doktrininės nuostatos buvo pakartotos ir išplėtotos (čia minimi toli gražu ne visi relevantiški Teismo aktai) 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., o ypač 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose. Paminėtina, kad konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas pastarasis nutarimas, vienam iš pareiškėjų atstovavo Seimo narys, tų metų pabaigoje tapęs švietimo ir mokslo ministru. Ar bereikia sakyti, kad pradėjus vykdyti vadinamąją aukštojo mokslo reformą (jie tikėjosi, kad paskutinę ir negrįžtamą) suveikė (anti)teisinė amnezija ir beveik visa tai, kas susiję su valstybinių aukštųjų mokyklų institucine (administracine) autonomija, buvo be ceremonijų atmesta? Where you stand depends on where you sit.

Tiesa, buvo politikų (tam ir yra opozicija), kurie bandė valdantiesiems priminti, ką jie patys būdami opozicijoje buvo iškovoję. Kitas Seimo narys, toje konstitucinės justicijos byloje taip pat atstovavęs pareiškėjui, taigi buvęs tuo metu dar tik būsimo naujojo ministro „partneriu“, paprašė Konstitucinio Teismo išaiškinti, ką reiškia minėto nutarimo doktrininė nuostata, kad „aukštosios mokyklos autonomija apima jos teisę savarankiškai nustatyti savo organizacinę ir valdymo struktūrą“. 2009 m. spalio 28 d. atsakymas buvo gautas: Seimas gali įstatymu nustatyti tos „organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus“, bet tas aukštosios mokyklos valdymo institucijas, kurios įgyvendina jos savivaldos funkcijas, turi formuoti pati aukštoji mokykla; valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami tik į tokias institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei. Taigi – ne į valdymo organus! Kas neaišku? Kam neaišku? Aukštosioms mokykloms buvo aišku. Sprendimą inicijavusiam Seimo nariui – aišku. Tikėkimės, kad ir dabar dar aišku, nes šiandien tas Seimo narys yra Seimo Pirmininkas ir galbūt pirmininkaus Seimo posėdžiui, kuriame bus svarstomas Vilniaus universiteto statuto projektas.

Bet švietimo ir mokslo ministrui buvo neaišku. Tiksliau, ne neaišku, o nė motais. O kadangi kaip nors reaguoti reikėjo (nes juk ajajai kaip nesmagu – tokią reformą užkasinėja!), Ministras Pirmininkas ministro teikimu iškart sudarė darbo grupę Konstitucinio Teismo „sprendimui išnagrinėti“ ir „pasiūlymams parengti“. Grupė (kaip rodo jos „darbo“ rezultatai, „darbo“ grupe ji buvo pavadinta smarkiai pasikarščiavus) buvo sudaryta pagal, jų manymu, gudrią formulę 7:2. Na, tas gudrumas buvo kaip to paukščio, kuris slepia galvą smėlyje, o skraidyti negali. Grupėje buvo septyni politikai arba ministerijų ar jiems pavaldžių įstaigų atstovai (trys tiesiogiai pavaldūs švietimo ir mokslo ministrui, dar pora – jo partijos kolegai) ir du nariai iš valstybinių universitetų: vienas atstovavo maištingajam ar bent nesupratingajam Vilniaus universitetui, antrasis – kitai garbingai aukštajai mokyklai, vienai pirmųjų persitvarkiusiai pagal „laiko reikalavimus“. Grupės svarstymų rezultatas buvo toks, kokio ir buvo siekiama: pergalingas kakariekū, esą Konstitucinio Teismo sprendimas tik išaiškinęs ankstesnį jo nutarimą, o galiojantis naujasis Mokslo ir studijų įstatymas dar nebuvo tirtas Konstituciniame Teisme, vadinasi, ir nebuvo pripažintas antikonstituciniu. Ergo, keisti galiojantį įstatymą nėra jokio pagrindo, viskas ten gerai, vsio zakonno, reforma turi vykti arba, kaip sakė toks Benderis, ledas pajudėjo, ponai prisiekusieji tarėjai, ir kelio atgal nėra.

Bet ne viskas ten buvo gerai. Tiksliau – beveik viskas buvo negerai. Ministerijos vadovybė tą kuo puikiausiai žinojo. Šio teksto autorius apie tai yra kalbėjęs ir su tuometiniu ministru, ir su viceministre, ir su kai kuriais kitais politiniais aukštojo mokslo biurokratijos pareigūnais. Beje, Vilniaus universiteto atstovams derantis su ministerijos ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovais buvo prognozuojama, kad naujoje konstitucinės justicijos byloje, kuri dar tik turėjo būti nagrinėjama Konstituciniame Teisme, bus sugriautas ir naujasis Mokslo ir studijų įstatymas – bent jau ta apimtimi, kuria jis apvertė aukštyn kojom valstybinių aukštųjų mokyklų valdymą. Tačiau politikai nesitraukė. Ką gi, prognozės išsipildė su kaupu. 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas (kurį tos bylos išvakarėse Seimui atstovavęs jo narys viešai išvadino „teisine chunta“) priėmė nutarimą, kurio rezoliucinę dalį sudaro trisdešimt devyni punktai: vienu jų nutraukiama bylos dalis, viename yra žodžiai „neprieštarauja Konstitucijai“, o trisdešimt septyniuose – žodis „prieštarauja“ ir nuorodos į pažeistas Konstitucijos nuostatas. Po tokio Teismo nutarimo tą įstatymą stūmę ir gynę politikai turėtų pasitraukti. Bet taip nebūna.

Na, tiek to, čia jau apie garbę, o juk žadėjau rašyti apie teisę. 2012 m. balandį Seimas pataisė Mokslo ir studijų įstatymą. Žodis „pataisė“ čia turėtų būti suprantamas kaip visiškai neutralus, formalus, be jokio vertybinio krūvio, antraip jis šiame kontekste būtų visiškai netinkamas. Iš tikrųjų buvo pabandyta vėl įveikti Konstitucinio Teismo nutarimą, tiesa, kai kur šiek tiek atsitraukiant. Dėl tokio įstatymo „pataisymo“ 2012 m. lapkritį buvo inicijuota dar viena byla Konstituciniame Teisme. Tiesa, Teismas tą Seimo narių grupės prašymą priėmė nagrinėti ne visa apimtimi – vieną nemažą jo dalį grąžino pareiškėjui formaliems trūkumams pašalinti. Kadangi per tą laiką pasikeitė Seimo sudėtis, toks trūkumų pašalinimas formaliai nebeįmanomas. Gali nebent būti inicijuota nauja konstitucinės justicijos byla. Beje, tą gali padaryti ne vien Seimo nariai, bet ir, pvz., bet kuris Lietuvos teismas, nagrinėjantis relevantišką bylą (civilinę, administracinę ar kitokią). Bet palaukime bent to ne visa apimtimi priimto prašymo nagrinėjimo, juoba kad Teismas savo sprendime dėl prašymo priėmimo primygtinai pabrėžė, kad toks jo dalies grąžinimas savaime negali būti traktuojamas kaip esą reiškiantis, jog ginčijamas teisinis reguliavimas yra pateisinamas ir atitinka Konstituciją. Tai pauzė, o ne paskutinis akordas.

Kiek dar bus šitaip provokuojama oficialiosios konstitucinės aukštojo mokslo doktrinos plėtra, sunku numatyti. Valdžios keičiasi, o naujai valdžiai, žinia, visuomet lengviau taisyti ne savas, bet buvusios valdžios klaidas. Beje, šiandien gana juokingai ir kartu liūdnai atrodo sakinys iš Vyriausybės 2010 m. sausio 20 d. pranešimo žiniasklaidai, kuriuo visuomenei buvo paskelbta apie surežisuotą įstatymo „teisėtumo“ triumfą: „Švietimo ir mokslo ministerija, atsižvelgdama į viešai išsakomus nuogąstavimus dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasitelkusi konstitucinės teisės specialistus, taip pat parengė ir Seimo nariams pateikė poziciją dėl dažniausiai užduodamų klausimų, susijusių su Mokslo ir studijų įstatymo konstitucingumu.“ Na, kur ta pozicija? Kur tie konstitucinės teisės specialistai? Į sceną!

Toks kontekstas. O toliau grįžtu prie šio teksto pradžioje iškelto klausimo, kurį, taip nutolusį, skaitytojas turi visišką moralinę teisę būti pamiršęs.

Ar tikrai Vilniaus universitetas turėjo sutikti su nuostata, kad jo statutas turi būti tvirtinamas Seimo nutarimu?

Juk kiti valstybiniai universitetai buvo (pavadinkime švelniai) įkalbėti tai padaryti.

Šį klausimą galima išskaidyti į tris. Pirma, ar išvis galima Vilniaus universiteto statutą – svarbiausią valstybės teisės aktą, apibrėžiantį universiteto misiją ir nustatantį jo struktūrą bei reglamentuojantį jo veiklą bei valdymą – tvirtinti įstatymu, jei visų kitų universitetų statutai patvirtinti Seimo nutarimais? Antra, ar (ir kodėl) tikslinga šį statutą tvirtinti ne Seimo nutarimu, bet įstatymu? Trečia, kodėl Vilniaus universitetui buvo ir yra būtina, kitaip tariant, teisiškai neišvengiama, tokios pozicijos laikytis bent šiuo metu, kai galioja toks Vilniaus universiteto statutas ir toks Mokslo ir studijų įstatymas, kokie yra dabar? Kitaip tariant, gal universitetas ne tik galėjo, bet ir turėjo teisinę priedermę nesutikti su nuostata, kad jo statutas taip pat būtų tvirtinamas Seimo poįstatyminiu aktu?

Eikime iš eilės. Atsakymo į pirmąjį klausimą pagrindai buvo padėti dar Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarime, o kur kas plačiau jis išdėstytas 2002 m. vasario 5 d. nutarime. Beje, man, buvusiam Konstitucinio Teismo teisėjui, yra savotiškas komfortas cituoti abu šiuos nutarimus, nes priimant pirmąjį dar nebuvau teisėjas, o priimant antrąjį (kaip tyčia!) nedalyvavau dėl to, kad buvau išvykęs į užsienio komandiruotę, taigi niekas negalės „pagrįstai“ apkaltinti, esą cituoju save (na ne, kas norės, tas apkaltins priklausymu teisėjų klanui ar pan.). Tai štai, tame antrajame nutarime juodu ant balto parašyta, kad Konstitucija nedraudžia įstatymais nustatyti nevienodas autonomijos ribas skirtingų tipų aukštosioms mokykloms. Galiausiai, ši nuostata itin aiškiai įtvirtinta 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime, nurodant, kad nevienoda autonomija galima net to paties tipo aukštosioms mokykloms. Taigi nevienoda autonomija gali naudotis ir skirtingi valstybiniai universitetai.

Žinoma, tai, kad Konstitucija ko nors nedraudžia, dar nereiškia, kad įpareigoja. Tačiau pabrėžtina, kad konstitucinėje jurisprudencijoje yra labai išplėtota vadinamojo diferencijuoto teisinio reguliavimo doktrina, pagal kurią nevienodas panašių santykių reguliavimas leidžiamas, jei tarp tų santykių subjektų esama tokių skirtumų, kurie tokį nevienodą traktavimą daro „objektyviai pateisinamą“. Ar Vilniaus universitetas yra kuo nors „objektyviai kitoks“ nei kiti Lietuvos universitetai? Tai požiūrio ir vertinimo klausimas. Galbūt kas nors padėtų formalų lygybės ženklą tarp Vilniaus universiteto ir kokio nors ką tik įkurto regioninio universiteto. Bet galima paklausti ir kitaip: jei toks išskirtinis šios vienos valstybinės aukštosios mokyklos teisinis statusas (bent tuo aspektu, kad jos statutas būtų patvirtintas ne Seimo poįstatyminiu aktu, bet įstatymu) būtų nustatytas, ar tas išskirtinumas būtų „objektyviai pateisinamas“, pvz., tuo, kad Vilniaus universitetas traktuotinas kaip nacionalinės reikšmės universitetas, nacionalinis turtas (žinoma, ne vien materialia prasme)? Pvz., Tartu universitetas Estijos parlamento aktu įtvirtintas kaip šios šalies nacionalinis universitetas, ypač pabrėžiant jo įkūrimo datą – 1632 m. Dėl Vilniaus universiteto kaip nacionalinės reikšmės (ar tiesiog „nacionalinio“) universiteto išskirtinumo argumentų galima rasti parengto statuto (projekto) preambulėje, bet – taip pat ir pačios Konstitucijos preambulėje, kurioje pabrėžiama pagarbos tradicijai ir tautos bei jos kultūros tęstinumo reikšmė. Vilniaus universitetas yra daug senesnis už moderniąją Lietuvos valstybę. Hic itur ad astra. Dar daugiau, ne ši valstybė ir juo labiau ne ana ar ši parlamento dauguma sukūrė Vilniaus universitetą, bet veikiau Vilniaus universitetas labai prisidėjo prie valstybės atkūrimo. Norint šiuo atžvilgiu sulyginti Vilniaus universitetą ir kurią nors kitą Lietuvos aukštąją mokyklą (valstybinę arba ne) prireiktų itin didelio išradingumo. Jei kada nors atsirastų naujas Justinas Marcinkevičius (beje, Vilniaus universiteto auklėtinis Justinas Marcinkevičius yra ir Konstitucijos preambulės autorius) ir jei jis parašytų naują „Pažinimo medį“, skirtą kuriam nors provincijos ar technikos universitetui, prie šio klausimo būtų galima grįžti. Bet dar per anksti.

Galiausiai, taip jau yra dabar. Vilniaus universiteto statutas buvo patvirtintas įstatymu dar 1990 m. (2002 m. išdėstytas nauja redakcija). Tuomet tai buvo aišku. Tokia (išskirtinė!) Vilniaus universiteto statuto teisinė galia yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Kita vertus, pačiame  Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta išlyga dėl vienos valstybinės aukštosios mokyklos – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, kuriai šio įstatymo nuostatos „taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimą ir karo tarnybą reglamentuojantiems įstatymams“. Taigi nėra jokio pagrindo neigti galimybę Vilniaus universiteto statutą tvirtinti ne įstatymu, bet (kaip kitų valstybinių universitetų) Seimo nutarimu. Žinoma, nepakenktų ir atitinkama išlyga Mokslo ir studijų įstatyme. Beje, teikiamą Vilniaus universiteto statuto projektą įregistravę Seimo nariai šiuo klausimu kai ką jau pasiūlė. Galima tobulinti, bet pirmasis judesys yra.

Antras klausimas: ar (ir kodėl) tikslinga Vilniaus universiteto statutą tvirtinti ne Seimo nutarimu, bet įstatymu? Tiesą sakant, oficialioji konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos doktrina šiuo klausimu iškalbinga. Nuo pat Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimo ji orientuoja į tai, kad aukštosios mokyklos institucinė autonomija suponuoja jos teisę „savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką“ ir kt. Aiškindamas šią (keliskart vėlesniuose nutarimuose pakartotą) nuostatą Konstitucinis Teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendime pažymėjo, kad „įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus“. Taigi – pagrindus. Kitaip tariant, nei Vilniaus universitetui, nei kitiems universitetams nereikia, kad viskas būtų reglamentuojama įstatymo lygiu. Tačiau jei tuos „pagrindus“ nustatantis įstatymas yra perdėm detalus, juo labiau jei jame nustatytas teisinis reguliavimas nėra priimtinas Vilniaus universitetui kaip nacionalinės reikšmės aukštojo mokslo institucijai, tai, kas jį instituciniu (administraciniu) požiūriu skiria nuo kitų valstybinių universitetų (kuriems priimtiniau nesipriešinti tokiems „pagrindams“, kuriuos nustatė 2009 m. Mokslo ir studijų įstatymas), turi būti įtvirtinta ne žemesnės už įstatymą teisinės galios aktu. Antraip negailestinga teisės hierarchijos logika nepaliktų galimybės diferencijuotam teisiniam reguliavimui.

Kita vertus, esama ir tam tikrų pavojų, susijusių su tuo, kad Vilniaus universiteto statuto pataisos, kurių kada nors gali prireikti, bus priklausomos nuo įstatymų leidėjo valios. Bet tų pavojų būtų dar daugiau, jei statutas būtų tvirtinamas Seimo nutarimu – vien dėl to, kad įstatymų leidybos procesui keliami griežtesni reikalavimai nei Seimo poįstatyminių aktų priėmimui. Jei kada nors įstatymų leidėjas apsispręstų įstatymu nustatyti tik „aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindų“ minimumą, daugelio detalių nuostatų galėtų nebūti ir įstatymu patvirtintame Vilniaus universiteto statute, o gal ir apskritai Vilniaus universiteto statutas galėtų būti tvirtinamas (taigi ir keičiamas) paties universiteto. Bet tai turbūt tolimos ateities dalykas.

Tačiau parengtame statute (projekte) esama ir svarbių saugiklių, neleidžiančių įstatymų leidėjui savo nuožiūra kaitalioti statuto. Jo taisymo iniciatyvos teisė priklauso pačiam universitetui. Kita vertus, pagal Konstituciją universitetas (kitaip nei Seimo nariai ar Vyriausybė) nėra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektas, todėl šį saugiklį būtina suderinti su minėta negatyvia Konstitucijos maksima. Atrodo, kad tai pavyko: iš principo nėra neįmanomas ir statuto keitimas ne paties universiteto iniciatyva, bet – laikantis labai griežtų procedūros bei atitinkamos pataisos turinio reikalavimų ir būtinai išsiaiškinus universiteto nuomonę, su kuria nesutikimą būtina expressis verbis motyvuoti. Šiuo atžvilgiu siūlomas teisinis reguliavimas tikrai yra kokybiškesnis nei tas, kuris įtvirtintas dabar galiojančiame Vilniaus universiteto statute. Bet ne vien dėl to. Kitų, „paklusnesnių“, valstybinių universitetų vadovai ir bendruomenės galėtų pasvarstyti, ar pakankamas saugiklis yra jų statutuose, patvirtintuose tik Seimo nutarimais, įrašyta nuostata, kad jų statutų pakeitimus Seimui siūlo atitinkamo valstybinio universiteto taryba: kaip ši nuostata dera su sausa Mokslo ir studijų įstatymo nuostata, kad „valstybinio universiteto statutas tvirtinamas Seimo nutarimu“, aiškinama įstatymo galią turinčio Seimo statuto nuostatų, reglamentuojančių Seimo nutarimų priėmimą, ir Konstitucijos nuostatų, apibrėžiančių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektus, kontekste.

Trečias klausimas: kodėl Vilniaus universitetui buvo ir yra būtina, kitaip tariant, teisiškai neišvengiama, tokios pozicijos laikytis bent šiuo metu, kai galioja toks Vilniaus universiteto statutas ir toks Mokslo ir studijų įstatymas, kokie yra dabar; gal jis turėjo teisinę priedermę nesutikti su nuostata, kad jo statutas taip pat būtų tvirtinamas Seimo poįstatyminiu aktu?

Paties Vilniaus universiteto nuomonė nepasikeitė nuo 1990 m., jos nepakeitė ir politinė valia, padiktavusi naująjį Mokslo ir studijų įstatymą, pagal kurį, kaip manė jo autoriai, visų valstybinių universitetų statutus tvirtina Seimas nutarimais. Čia neatsitiktinai parašyta „kaip manė jo autoriai“, nes jei jie taip ir manė, tai to tiesiogiai nenustatė. Įstatymo tekstas sukonstruotas taip, kad jame nėra nė užuominos apie tai, jog jam, kaip „bendrajam įstatymui“, teikiama kokia nors pirmenybė Vilniaus universiteto statuto, „specialiojo įstatymo“, atžvilgiu. Pagal dar nuo romėnų laikų žinomą bendrąjį teisės principą lex posteriori generalis non derogat legi priori speciali Vilniaus universiteto statutas, kaip lex specialis, yra taikomas ir pakeitus legi generali. Beje, artėjant paskutinės didžiosios su aukštuoju mokslu susijusios bylos svarstymui Konstituciniame Teisme tai patvirtino tuometinė Seimo Pirmininkė: „Vilniaus universitetas gali vadovautis galiojančiu įstatymu (statutu), kadangi Seimas nėra pateikęs kitokio atsakymo.“

Tiesa, pačiame dabar galiojančiame Vilniaus universiteto statute nustatyta, kad konkurencijos atveju pirmenybė teikiama ne šiam statutui, bet Aukštojo mokslo įstatymui. Bet nuo 2009 m. tokio įstatymo nebėra. Ar tokia pirmenybė turėtų būti „peradresuota“ naujajam Mokslo ir studijų įstatymui? Įstatymų leidėjas to irgi tiesiogiai nenustatė. Viešojoje teisėje toks „neapsižiūrėjimas“ yra lemtingas: nenustatė, vadinasi, „neperadresuojamas“.

Ministerija ir Seimas dėl to susizgribo tik po Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo. Prisiminkime kontekstą: Vilniaus universitetas vis neteikė Seimui savo naujojo statuto, kurį Seimas patvirtintų nutarimu, projekto, paskui pateikė įstatymu tvirtintino statuto projektą, vėliau jį, žlugus deryboms su politine valdžia, atsiėmė, kol bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Mokslo ir studijų įstatymo konstitucingumo. Kadangi daug įstatymo nuostatų buvo pripažintos antikonstitucinėmis, nebebuvo prasmės statuto projektą rengti toliau orientuojantis į tą su universitetų valdymu susijusių sprendimų priėmimo modelį, kuris buvo įtvirtintas tame įstatyme. „Taisydamas“ Mokslo ir studijų įstatymą, kurio daug nuostatų buvo pripažintos antikonstitucinėmis (o iš tikrųjų įveikinėdamas Konstitucinio Teismo nutarimą), Seimas nustatė, kad „suderintus su šio įstatymo nuostatomis statutų projektus“ valstybiniai universitetai turi pateikti Seimui. Tokiam suderinimui, matyt, iš gilios pagarbos aukštajam mokslui ir teisei, Seimas nustatė terminą – tris pavasario sesijos, per kurias, ministerijos nuomone, universitetuose turbūt nėra ką veikti, savaites (iki 2012 m. birželio 1 d.). Svarbiausia, pataisų įstatyme buvo nustatyta, kad jei yra prieštaravimų tarp aukštųjų mokyklų statutų ir Mokslo ir studijų įstatymo, „vadovaujamasi Mokslo ir studijų įstatymu“. Nereikia gudrauti: tai buvo parašyta Vilniaus universitetui. Atrodo, taškas padėtas: lex specialis nebėra.

Vis dėlto iš tikrųjų ne visai taip, nes šią nuostatą aiškinant sistemiškai su kitomis Mokslo ir studijų įstatymo bei galiojančio įstatymu patvirtinto Vilniaus universiteto statuto nuostatomis galima prieiti prie išvados, kad būtent Vilniaus universiteto statutui ji ir neturi būti taikoma. Teisinius argumentus, galimai pagrindžiančius tokią poziciją (susijusius ne vien su sisteminiu aiškinimu, bet ir su Vilniaus universiteto autonomijos lygio sumažinimu, ir su to pataisų įstatymo priėmimo procedūra), esu linkęs pasilaikyti tolesniam bylinėjimuisi, jei jis būtų.