Skambiai deklaruota aukštojo mokslo reforma, pasirodo, tėra būdas Lietuvos aukštosiose mokyklose jau praktikuojamą mokestį už vakarines ir neakivaizdines studijas įteisinti ir dieninėse. Apie tai byloja reformai pasitelkiamos priemonės – konstatuotas faktas, kad aukštosioms mokykloms trūksta finansavimo, ir siūlomas primityviausias sprendimas – tegul studijuojantys už studijas susimoka patys.

Tuo tarpu nutylimos finansavimo trūkumą sukėlusios priežastys – išpūsta, nesubalansuota ir neefektyviai veikianti povidurinio švietimo sistema!

Išpūsta povidurinio švietimo sistema

Ką reiškia „išpūsta, nesubalansuota ir neefektyviai veikianti povidurinio švietimo sistema”? Visų pirma tai, kad studentų ir aukštųjų mokyklų skaičiumi Lietuva lenkia pažangiausias Vakarų pasaulio šalis – jose 1 mln. gyventojų tenka vidutiniškai vienas valstybinis universitetas, tuo tarpu Lietuvoje 3 mln. gyventojų – 22 universitetai, iš kurių 15 yra valstybiniai. Be to, studentų skaičius neproporcingai paskirstytas tarp profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų – Statistikos departamento duomenimis, 2006 m. Lietuvos universitetuose mokėsi 143 tūkst., kolegijose – 56,3 tūkst., profesinėse mokyklose – 45,4 tūkst. jaunuolių, o 2007-2008 m. universitetuose mokėsi jau 144,3 tūkst., kolegijose – 60,1 tūkst. jaunuolių, tuo tarpu pažangiose Vakarų šalyse studentų paskirstymas povidurinio švietimo pakopose yra visiškai priešingas: profesinėse mokyklose studijuoja daugiausia jaunuolių, o universitetuose – mažiausiai. Taigi Lietuvos švietimo sistema primena apverstą piramidę, kurią reiktų atstatyti. Nėra užtikrinti ir kreditų užskaitymai pereinant iš vieno švietimo sektoriaus į kitą, todėl abiturientai, taupydami laiką, visų pirma stoja į universitetus; į aukštąsias mokyklas pernelyg dažnai stojama ne dėl žinių, o dėl diplomų; į universitetus priimami studentai, kurie savo sugebėjimais neatitinka universiteto lygio; įsigalėjęs stagnacinis aukštųjų mokyklų valdymas; neretai apgailėtina studijų kokybė; šalies poreikių neatitinkančios studijų programos ir pan. – visa tai devalvuoja studijų kokybę, diplomo vertę ir smukdo Lietuvos universitetų reitingus pasaulyje.

Universitetai – prekybos diplomais centrai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valstybinių aukštųjų mokyklų vadovybė, besitikinti studentų skaičiui proporcingo valstybinio finansavimo, sankcionavo studijų programų plėtrą ir ėmė nevaržomai didinti priimamų studentų skaičių, todėl šiandien Lietuva virto visuotinio, dažnai nekokybiško mokslo šalimi, o universitetai – visuotines nekokybiškas studijas laiduojančiais centrais, kur studijos traktuojamos kaip universiteto teikiama paslauga. Valstybinio finansavimo didinimo tempai gerokai atsiliko nuo studentų skaičiaus augimo tempų, todėl dabar bandoma eiti lengviausiu, bet ne perspektyviausiu keliu – Lietuvos aukštųjų mokyklų finansavimo problemas spręsti verčiant studentus savo lėšomis padengti studijų išlaidas. Tačiau tai tik sudarytų sąlygas Lietuvos universitetams sėkmingai vykdyti prekybą diplomais ir teikti visuotinių nekokybiškų studijų paslaugas už mokestį, tuo tarpu reikalinga esminė aukštojo mokslo reforma.

Konstitucinio teismo nutarimas prieštarauja Konstitucijai?

Buvo nemažai ginčytasi, kokia turėtų būti aukštojo mokslo reforma, kokie turėtų būti universitetų valdymo ir finansavimo modeliai, tačiau visus ginčus nutildė Lietuvos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) nutarimas, kuris yra galutinis, neginčijamas ir tuojau pat vykdytinas.
Teigiama, kad KT nutarimu siekta paprasčiausiai išspręsti Lietuvos aukštųjų mokyklų finansavimo bėdas leidžiant joms priimti studentus, pasiryžusius savo lėšomis sumokėti visą studijų kainą. Tačiau įsigilinus į KT nutarimą aiškėja nemalonios detalės, viena kurių yra ta, jog KT teisėjai sugebėjo taip išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad jų aiškinimas ėmė prieštarauti pačiai Konstitucijai. Konstitucija skelbia, jog gerai besimokantiems studentams laiduojamas nemokamas mokslas, o pagal KT nutarimą nuo šiol valstybės finansavimą gaus tik tie studentai, kurie atitiks abu šiuos kriterijus: paklius į studijų vietas pagal valstybinį užsakymą, taip pat atitiks „gerai besimokančio” studento sąvoką, kuri turi būti apibrėžta įstatymu. Išeina taip, kad studentas, įstojęs į mokamą studijų vietą, netgi labai gerai besimokydamas bus priverstas padengti studijų išlaidas savo lėšomis, o tai prieštaraus Konstitucijai, pagal kurią gerai besimokantiems laiduojamas nemokamas mokslas.

Nemenką galvosūkį KT teisėjai uždavė ir nurodę įstatymu apibrėžti „gerai besimokančio” studento sąvoką. O juk šis apibrėžimas be galo svarbus, nes nulems daugelio studentų likimą – tik šiems išrinktiesiems iš visų studijuojančių pagal valstybės užsakymą bus skirtas valstybinis finansavimas! Mokslo ir studijų ekspertai, nenuilstamai siūlę esminės reformos modelį, ir šįkart netylėjo ir pasiūlė valdžios institucijų tarnautojams išspręsti šį galvosūkį paprastai – „gerai besimokančiais” laikyti tuos studentus, kurie sugebės pabaigti valstybės akredituotas studijų programas, turint omenyje, kad reiktų optimizuoti valstybinių universitetų tinklą, mažinti studentų skaičių universitetuose ir kelti studijų kokybę. Juk tada, konkuruodami dėl valstybinio finansavimo, į universitetus stotų geriausiai besimokantys abiturientai, kurie plėtotų mokslą. Tačiau mūsų valstybės tarnautojams toks sprendimas kažkodėl netinka. Ilgai laužę galvas, galiausiai jie siūlo „gerai besimokančio” studento sąvoką leisti apibrėžti pačioms valstybinėms aukštosioms mokykloms. Taigi dabar aukštosios mokyklos galės manipuliuoti ir subjektyvaus vertinimo negalinčia išvengti „gerai besimokančio” studento sąvoka, siekdamos padidinti arba sumažinti savo lėšomis besimokančių studentų skaičių.

Esminė aukštojo mokslo reforma atsidūrė aklavietėje

Iš esmės KT teisėjai savo nutarimu įstūmė aukštojo mokslo reformą į aklavietę ir sudarė prielaidas reformai pagal KT nutarimo užsakovų užgaidas. Dabar Lietuvos valstybinės aukštosios mokyklos galės pačios nustatyti studentų skaičių, taip pat, nederindamos su Švietimo ir mokslo ministerija, nustatyti studijų kainas, kurios gali būti skirtingos tiek kiekvienoje aukštojoje mokykloje, tiek ir tos pačios aukštosios mokyklos studentams. Taigi valstybinės aukštosios mokyklos yra plėšikiškai išplėšiamos iš valstybės įtakos – valstybei paliekama funkcija nebe reguliuoti valstybines aukštąsias mokyklas, o tenkinti valstybinių aukštųjų mokyklų finansines užgaidas – kiek jos užsiprašys, tiek valstybė turės pakloti pinigų, pasiskaičiavusi, kokį specialistų kiekį ji būtų pajėgi užpirkti. Galima galvoti ir taip – kam valstybei vargintis užpirkinėjant specialistus, jeigu studentai gali patys susimokėti už studijas (bankai to tik ir laukia!), o pabaigę mokslus, nenorėdami mirti iš bado, vis tiek ieškos darbo. Tik klausimas, ar Lietuvoje…

Dabar aukštosios mokyklos galės nevaržomai manipuliuoti studentų skaičiumi bei studijų įmokų dydžiais ir taip tik didinti aukštojo mokslo devalvaciją, tuo tarpu jos turėtų priimti tik pažangiausius studentus ir pritraukti finansavimą plėtodamos mokslą, didindamos mokslinių tyrimų apimtis ir kokybę, generuodamos pažangiausias idėjas ir t. t. Pavyzdžiui, net privačiame Harvardo universitete studentų įmokos tesudaro apie 17 proc. viso universiteto finansavimo! Finansavimas gaunamas per vykdomus mokslinius tyrimus ir teikiamas mokslines paslaugas, o ne surenkamas iš studentų. Tik tokia aukštojo mokslo reformos kryptis išties skatintų mokslo ir studijų kokybę. Tuo tarpu Lietuvos valstybiniai universitetai galės priimti visą studijų kainą mokančius studentus ir sėkmingai vykdyti prekybą diplomais.

Šiuo nutarimu KT galutinai įteisino privačiųjų-valstybinių Lietuvos aukštųjų mokyklų hibridą, kai šalia studijuos valstybės finansuojami studentai ir studentai, kurie mokės už studijas savo lėšomis. Tuo tarpu pažangiose Vakarų šalyse viskas kitaip – ten studijuojantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose užtikrinamas vienodas studijų prieinamumas, kuris pasireiškia tuo, kad visi studentai, įstoję į valstybines aukštąsias mokyklas, gauna valstybinį finansavimą ir už studijas savo lėšomis nemoka arba visi moka vienodą studijų įmoką, garantuojančią vienodą studijų prieinamumą pagal sugebėjimus. O norintiems studijuoti savo lėšomis egzistuoja privatus aukštųjų mokyklų sektorius.

Studijų prieinamumui užtikrinti – skolos bankui kilpa ant kaklo

Studijų apmokestinimo Lietuvoje entuziastai vadovaujasi klaidinga prielaida, kad mokesčio už studijas įvedimas skatintų studijų kokybę, ir negali paneigti argumento, jog mokesčio įvedimas paprasčiausiai įteisins prekybą diplomais ir vers būsimus studentus pasiskaičiuoti, kurios mokyklos diplomą jie pajėgs įpirkti – juk taip studijų prieinamumas taps priklausomas ne tik nuo asmens sugebėjimų, bet ir nuo piniginės storio, o tai pažeistų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, kad studijos turi būti vienodai prieinamos kiekvienam pagal sugebėjimus. Teigiama, jog studijų prieinamumui užtikrinti bus sukurta efektyvi bankų paskolų sistema, tačiau juk ne visi norės ant kaklo užsinerti skolos bankui kilpą – tokie asmenys bus priversti dirbti, o tai kenks studijoms ir taip pat ribos studijų prieinamumą.

Konkurencija ar genocidas?

Galiausiai reikia nepamiršti, kad Lietuvos universitetai, manipuliuodami studijų kainomis ir studentų skaičiumi, konkuruos ne tik tarpusavyje, bet ir su visais Europos Sąjungos ir net viso pasaulio universitetais. Mokesčio už studijas įvedimas skatins jaunimą rinktis užsienio aukštąsias mokyklas, kurios ne tik pagal pasaulinius reitingus gerokai lenkia mūsų šalies aukštąsias mokyklas, bet ir siūlo kokybiškas nemokamas studijas. Neretai išvykus studijuoti į užsienį ten pasiliekama ir gyventi. Būtent todėl mokesčio už mokslą įvedimas prieš tai nereformavus išpūstos ir nesubalansuotos povidurinio švietimo sistemos pagrįstai vadinamas tautos intelektinio potencialo naikinimu ir tautos genocidu.

Kam naudingas politinės valios trūkumas?

Dažnai pradėjus kalbėti apie esminę reformą, pasigirsta valdančiųjų dejavimas – „trūksta politinės valios”. Tačiau politikas be valios – tarsi chirurgas be skalpelio. Iš tikrųjų situacija kiek kitokia – valia yra, bet tik ten, kur privatus, o ne valstybės interesas, kur siaurų grupuočių, o ne tautos ir visuomenės interesas.
Belieka pridurti, kad šiuo metu Seime yra svarstomas ir įstatymas dėl valstybinių aukštųjų mokyklų nekilnojamojo turto perdavimo aukštosioms mokykloms. Tačiau kas garantuos, jog turto perdavimas aukštųjų mokyklų elitui, prieš tai nepakeitus aukštųjų mokyklų valdymo modelio, kad valdymas būtų patikėtas iš sąžiningų ir atsakingų visuomenės veikėjų sudarytoms taryboms, nesudarys sąlygų aukštųjų mokyklų turto grobstymui?! Galima tik stebėtis, kodėl Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų vadovai neapdairiai rizikuoja užsitraukti valstybės turto grobstytojų reputaciją. O gal apsimoka būti verslo plano „UAB Aukštasis mokslas” dalyviais? Juk garbė pasidarė nebereikalinga senų laikų liekana…

Ar dar įmanoma esminė aukštojo mokslo reforma?

O į klausimą „Ar dar įmanoma esminė aukštojo mokslo reforma?” galima atsakyti tik atsakius į vieną iš šių dviejų klausimų: „Ar valdantieji galų gale maloniai nustebins tautą pademonstruodami ilgalaikius tautos interesus ginančią politinę valią ir sukurs sąlygas panaikinti KT nutarimus, kurie laisvamaniškai interpretuoja valstybinių Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomijos sąvoką – kaip užtikrinančią ne akademinę laisvę, o ūkinę ir finansinę nepriklausomybę nuo valstybės?!” – arba: „Ar ras jėgų studentai ir visuomenė pabusti iš snaudulio ir pasipriešinti valdančiųjų savivalei?”

Juk ne veltui Lietuvos himne įrašyti žodžiai:

Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Olga Suprun, VU Filologijos fakulteto studentė, Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje” narė