Vynmedžiai (Vitis L.) daugeliui žmonių asocijuojasi su egzotiškais, tik pietuose augančiais augalais. Nors vynmedžių uogas – vynuoges – visi esame valgę, dažnai nesusimąstome, kad jos auga ant vynmedžių – taip pat kaip alyvuogės ant alyvmedžių, o ne ant alyvų. Dažnai netgi galima išgirsti nuomonę, kad vynuogė (augalas) – tai ne vynmedis.

Vynmedžių pasaulyje yra apie 35 rūšys. Jie gali augti tik vidutinio klimato juostoje, neauga nei tropikuose, nei šaltuose kraštuose. Dalis jų šalčiui menkai atsparūs, kiti gali augti ir mūsų klimatinėje zonoje. Išvesta tūkstančiai vynmedžių veislių. Daugelis jų nėra vien tikrojo vynmedžio (Vitis vinifera L.)  palikuonys, o sudėtingi tarprūšiniai hibridai. Tarp jų būna ir stebėtinai atsparių šalčiui – iki -40°C, kaip latviška ‘Zilga’, ar -34°C, kaip amerikiečių ‘Swenson Red’. Tačiau vynmedžių vertinti tik pagal atsparumą šalčiui negalima, dar svarbiau jų charakteristikai yra vasaros ilgis ir šiltumas, jis nusakomas aktyvių temperatūrų suma (ATS). Lietuvoje kiekvienais metais gali sunokti tos veislės, kurioms reikia iki 2300°C ATS. Aišku, abu svarbiausius parametrus galima kiek pakoreguoti, vynmedžius žiemą dengiant ar juos sodinant prie pietinės mūro sienos. Lietuvoje platiname pakankamai daug lietuviškos, latviškos, lenkiškos, amerikietiškos kilmės vynmedžių veislių, tinkančių pagal atsparumą šalčiui ir ATS, reikalingą sunokimui. Dominuoja desertinės (stalo), bet galima surasti ir vyninių. Deja, aukštos kokybės vyno iš jų neteks pasidaryti, Lietuvoje per mažai šilumos.