„Konstitucija dar netapo kiekvieno iš mūsų savastimi, o daugeliui yra tik kažkoks kažkada priimtas dokumentas“, – taip Konstitucijos reikšmę lietuviui apgailestaudamas nusako prof. Vytautas Nekrošius. „Konstitucija negarantuoja laimės, o tik leidžia jos siekti, ir tik nuo mūsų tik priklauso, ar ją pagausime“, – cituoja JAV prezidentą B. Frankliną prof. Vytautas Mizaras. „Aš turiu teisę abejoti, ar valdžia elgiasi pagal Konstituciją, atimdama iš manęs teisę sudaryti eilinę pirkimo–pardavimo sutartį“, – teigia prof. Egidijus Šileikis. Ar suvokiame Konstitucijos vietą savo gyvenime? Ar ją gintumėme išorinių ar vidinių pavojų akivaizdoje?

Šie ir panašūs klausimai ketvirtadienio popietę sklandė Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, kurioje vyko baigiamoji Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto studentų rengiamos „KoDi“ (Konstitucijos dienų) šventės konferencija. Diskusijos temą lėmė Lietuvos valdžios bandymai įvesti vis naujus ribojimus įvairiose gyvenimo srityse, primiršta pareiga švęsti Konstituciją kaip mūsų valstybės šventę, taip pat naujieji bandymai keisti Konstituciją, ypač jos I skirsnio nuostatas. Diskusiją „Konstitucija ir Aš. Valdžios galios riboti žmonių konstitucines laisves“ moderavo VU Teisės fakulteto alumnas Aidas Puklevičius, joje dalyvavo signataras Mečys Laurinkus, Marijonas Mikutavičius, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir Dainius Radzevičius.

Ką mums valgyti ir ką mums gerti?

Taip skambiai buvo pavadinta pirmoji diskusijos potemė. Diskusiją pradėjęs prof. dr. Egidijus Šileikis aptarė šios kadencijos Seimo sprendimus riboti alkoholinių gėrimų, daug cukraus turinčių ir kitų produktų pardavimus. Esą sprendimas riboti alkoholio pardavimo amžių asmenims iki 20 metų laviruoja ties diskriminacijos riba, kadangi pilnamečiai asmenys, visiškai atsakingi už save, gali pirkti nekilnojamąjį turtą, o alkoholinių gaminių – ne. „Įstatymo šalininkai argumentuoja, kad JAV prekybos alkoholiu draudimas galioja dar ilgiau – iki 21 metų. Tačiau Amerikoje tai nulemta tradicijų, daugybė politikų ir visuomenės kartų gyvena su šiuo įstatymu. Lietuvoje nėra bendro sutarimo, valstybingumo tradicijos trapios, kadangi mes, kaip valstybė, vis dar gyvename brendimo laikotarpiu“,– sakė profesorius.

Pasak buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo, keista, kodėl iki šiol valdininkai dėl pastarųjų draudimų nesikreipė į Konstitucinį Teismą: „Yra problema, tačiau niekas jos nesprendžia teisminių ginčų nagrinėjimo lygmeniu. Pagrindinė priežastis – Seimo rinkimų metu konkrečios valdančiosios partijos kampanijoje šis alkoholio vartojimo mažinimo klausimas buvo paminėtas, rinkėjai žinojo ar galėjo žinoti, už ką balsuoja. O opozicija dėl pagrįstumo ir priežastingumo kreiptis abejoja dėl šiandien egzistuojančios nepalankios savižudybių, alkoholizmo, smurto statistikos. Be to, nors verslo veikla apsunkinama, mažėja verslininkų pelnas iš alkoholio pardavimų jaunimui, tačiau verslininkai neišstumiami iš rinkos, jiems tėra sunkiau pritraukti klientūrą, mažėja pelnas. Licencijų išdavimas neribojamas.“

Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius teigia, kad šiais draudimais ribojamas laisvas žmonių mąstymas. „Lietuva tampa paternalistine valstybe. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji saugo žmogų nuo kažkokių pavojų, tačiau, kita vertus, žmogus yra atpratinamas mąstyti ir priimti savarankiškus sprendimus. Taip auklėjame nemąstantį, nesirenkantį žmogų, kurį lengva kontroliuoti. Galimybė laisvai mąstyti ir rinktis – didžiausias demokratinės visuomenės privalumas. Tai reikėtų riboti kaip galima mažiau, o problemą spręsti švietimo būdu“, – teigia prof. V. Nekrošius.

Pasak profesoriaus, tiek politikų, tiek visuomenės problema – netinkamas požiūris į Konstituciją. Esą iki šios dienos kiekvieno žmogaus širdyje ji neturi vietos: „Daugeliui žmonių tai yra eilinis įstatymas, bereikšmis rašytinis aktas, kurį galima keisti. Tik kai pakeisime požiūrį į Konstituciją, supratę, kad tai yra pamatinių vertybių rinkinys, būsime pilietinė visuomenė.“

Ką mums žiūrėti ir ko mums klausyti? 

Taip buvo pavadinta antroji potemė. Prof. dr. Vytautas Mizaras pabrėžė informacijos sklaidos laisvės svarbą. „Mąstymo laisvė atsispindi per galimybę pasirinkti, kokią informaciją naudoti. Politinė valdžia negali kištis ir monopolizuoti žiniasklaidos. Ginti informacijos laisvę turėtų būti mūsų visų pareiga ir uždavinys, nacionalinio saugumo intereso klausimas. Aš nenorėčiau, kad Lietuvoje pasikartotų žiniasklaidos suvaržymų pavyzdžiai, kuriuos šiandien matome Lenkijoje, Vengrijoje“, – sakė profesorius. Esą kiekviena politinė valdžia turi intencijų vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, tokia yra politinės valdžios prigimtis, kadangi ji supranta, koks galingas ginklas gali būti informacija. Tačiau vakarietiškose demokratijose kultūra, išsilavinimas ir tradicijos yra sumažinusios tokį valdžios norą iki minimumo.

Prof. V. Mizaras taip pat užsiminė apie siūlymą nustatyti Lietuvos kūrėjų muzikos transliavimo kvotas radijo stotyse, kad 35 proc. eterio laiko būtų leidžiama lietuviška muzika. „Panašios kvotos egzistuoja Prancūzijoje ir dar keliose pasaulio šalyse. Tačiau aš manau, kad tokios kvotos konstituciškai nėra pateisinamos. Tai nereiškia, kad šią iniciatyvą turime atmesti iš principo, tačiau man kyla du klausimai dėl konstitucingumo atitikties – lygiateisiškumo principo prieš įstatymą ir ūkinės veiklos laisvės netinkamo reguliavimo. Be to, ES teisės požiūriu toks įstatymas galėtų būti laisvo prekių judėjimo suvaržymas“, – kalbėjo teisininkas.

Esą šis projektas galėtų būti pozityvi diskriminacija, kuri iš esmės galėtų būti leidžiama, jei yra būtina ir padeda įgyvendinti konstitucines vertybes. Tačiau šio projekto tikslas – gauti daugiau pajamų. Pasak prof. V. Mizaro, atskirų asmenų komercinis interesas, remiantis ES teismų praktika, nėra pripažįstamas pakankamu tikslu tokiam pakeitimui. Be to, gali susidaryti barjerai platinant produkciją tarp Lietuvos ir kitų valstybių, nes užsienio produkcijai eterio liktų daug mažiau.

Užsimindamas apie visuomeninio transliuotojo padėtį Lietuvoje, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas D. Radzevičius sakė, kad nuolatiniai greiti sprendimai, priimami šiandieninės valdžios, yra žalingi ne tik žiniasklaidai, bet ir valstybei: „Būtent taip pastaruoju metu siekiama priimti žiniasklaidos veiklą reglamentuojančias pataisas. Visuomenėje trūksta diskusijų, sprendimai yra neargumentuoti. Man šiandien svarbiausia yra ne visuomeninio transliuotojo kokybė, bet jo valdymo klausimas.“

Ką ir kaip mums kalbėti?

Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė pabrėžė, kad laisvė kalbėti, reikšti savo nuomonę, teisė į privatumą, saviraiškos laisvę turi būti užtikrinta demokratinėje valstybėje. Į privatų gyvenimą galima kištis tik jei tai nėra savavališkas kišimasis ir jei jis yra sankcionuotas teismo. Be to, negali būti pažeista nekaltumo prezumpcija.

„Daug teisės aktų šiandien užtikrina šias teises ir laisves. Bet įdomu tai, kad jie veikia tik iš asmens į asmenį. Kitaip tariant – asmuo turi galimybę apsiginti prieš asmenį, tačiau ar turi galimybę apsiginti prieš valstybę? Valstybei nustatytos visai kitokios taisyklės, pagal kurias gali būti pažeistas privatumas, garbė ir orumas“, – teigia prof. I. Vėgėlė.

Pasak Advokatų tarybos pirmininko, iš VSD ir kitų institucijų ataskaitų matyti, kad žmonių privatumas yra pažeidžiamas nuolat, jų pokalbių klausomasi daug dažniau, nei galvojame: „VSD pateiktų išvadų ir konsultacijų skaičius 2017 m. viršija 45 000, nors pasiklausymo sankcijos oficialiai išduotos tik kiek daugiau nei dviem tūkstančiais atvejų. Žmonės mano, kad Žvalgybos įstatymas nukreiptas tik prieš užsienio priešus, tačiau taip nėra. Aš tikiuosi, kad greitu metu kas nors kreipsis į Konstitucinį teismą dėl sprendimų neteisėtai sekti asmenis ir rinkti apie juos duomenis. O kur dar įstatymo garantuojama teisė sužinoti apie tavo pasiklausymo faktą ir pareigūnų pareiga ištrinti nepanaudotus žvalgybos metu surinktus duomenis? Kiek žmonių buvo informuoti ar patys to reikalavo?“

Prof. V. Mizaras paantrino, kad šia tema trūksta tiek visuomenės, tiek teisininkų iniciatyvos. „Kodėl mes, patys teisininkai, nesame aktyvūs? Kita vertus, aš esu iš tos asmenų grupės, kuri nelabai tiki privatumo apsaugojimu. Mes galime stengtis jį saugoti, bet negalime užtikrinti apsaugos dabartinių technologijų amžiuje. Bet tai nereiškia, kad nieko neturime daryti. O kalbant apie teisę ginti garbę ir orumą, net jei teismas ir pripažins pažeidimą, žmogaus gyvenimas gali būti sužlugdytas. Kad vėliau buvo palankus sprendimas priimtas, niekam nerūpės“, – svarstė profesorius.

Transliacijos vaizdo įrašą galite rasti čia.