„Šiuo metu tarsi aišku – mūsų ekonomikos raida priklauso nuo naujų išmaniųjų technologijų, norime, kad čia, Lietuvoje, dėl jų būtų sukuriama kuo daugiau pridėtinės vertės. Humanitariniai mokslai, žinoma, reikalingi, esame valstybė su sava kultūra. Tačiau dažniausiai nežinome nieko apie jų naudą mūsų ekonomikai. Tad kokia yra praktinė humanitarinių mokslų kuriama nauda?“ – klausė „Žinių radijo“ laidos „Nuomonių studija“ vedėjas Ridas Jasiulionis. Apie tai laidoje diskutavo VU Filologijos fakulteto projektų vadovas dr. Audrius Valotka, Klasikinės filologijos katedros vedėja docentė Audronė Kučinskienė ir Lietuvių kalbos katedros docentė Irena Smetonienė.

„Vargu ar verta humanitarikos naudą susiaurinti iki kirčiavimo taisyklių ar tarties. Žvelkime plačiau: teisinga semiotikų mintis, kad pasaulio vaizdas atsispindi kalboje, jis atsiveria per kalbą. Mokydamiesi kalbos – jų Filologijos fakultete mokome daugybės – galime prisiliesti prie pagrindų pagrindo. Ar matėte žmogų, galintį perteikti informaciją be kalbos? Matematikai, informatikai kalbą naudoja kaip pirminę komunikacijos priemonę, įrankį, jų specifinės (matematikos, programavimo etc.) kalbos vis tiek yra kalbos. Kur dar kultūriniai, literatūros dalykai, ypač retorika – mąstymo, informacijos perdavimo, įtikinimo menas, reikalingas teisininkams, verslininkams, medikams ir daugeliui kitų. Matematikos profesorius Alfredas Račkauskas, kviesdamas matematikams dėstyti retoriką, sakė: „Jeigu retorika išmokys matematikus sudėtingus uždavinius perteikti kitiems žmonės šiems suprantama kalba, ji yra prasminga. Dar graikai žinojo: retorika ugdo dorą valstybės pilietį“, – kalbėjo doc. I. Smetonienė.

„Mano manymu, humanitarinių mokslų privilegija yra ne vien kurti akivaizdžią pridėtinę vertę, bet ir teikti gilų įvairiapusį išsilavinimą. Humanitas, humanus – lotynų kalbos žodžiai, reiškiantys ne gailestingumą, o išsilavinimą; humanitaras – tai išsilavinęs žmogus, kadaise turėjęs mokėti bent tris senąsias kalbas – lotynų, graikų ir hebrajų. Tad humanitariniai mokslai nekuria apčiuopiamos pridėtinės vertės ar produkto, tačiau be jų nesikuria ir produktas. Visuomenėje kažkas negerai: be bendro išsilavinimo ir supratimo jo svarbos nepastebime, tik susidūrę su stygiumi matome suirutę“, – savą požiūrį į humanitarikos svarbą atskleidė doc. A. Kučinskienė. Panašų požiūrį neseniai pasirodžiusiame interviu dėstė ir fakulteto profesorė emeritė, senosios Lietuvos literatūros ir kultūros tyrinėtoja, vertėja Eugenija Ulčinaitė: „Dabartiniu požiūriu mums labiau reikia automechanikų, šaltkalvių, dailidžių ir mūrininkų, o humanitarai užsipuolami ir kritikuojami kaip nereikalingos produkcijos gamintojai. Neginčiju, reikia ir profesinio rengimo, bet nemokame balansuoti, tuoj pat imame blaškytis, puolame į kraštutinumus. Gėdijamės, esą visas naujoves perimame iš kitų, bet žiūrėkime, kiek davėme Europai. Universiteto (Vilniaus universiteto – aut. past.) profesoriaus Martyno Smigleckio „Logika“ – milžiniškas veikalas lotynų kalba, pirmąsyk išleistas 1618 m. Oksforde. Pagal šį vadovėlį buvo dėstoma iki pat XIX a. pradžios. Savo intelektine kūryba buvome visaverčiai Europos mokslo pasaulio dalyviai.“

Klasikinių kalbų (lotynų ir graikų), taip pat antikos kultūros išmanymas – kiekvienos Europos tautos būtinoji savasties dalis, savo šaknų pažinimas. Filologija nėra vien kalbos studijos, tai ir literatūros, kultūros, istorijos, raštijos dalykai. „Vertinant vien tik naudos ir pelno kriterijais, išties abi senosios klasikinės kalbos nereikalingos. Bet mokytis jų kasmet susirenka įvairių disciplinų atstovai, tarp jų ir fizikai – turime magistrantą, laisvai kalbantį lotyniškai, dalyvaujantį neolotynistų konferencijose, kitose veiklose. Mūsų studentai įgyja būtinus pagrindus, leidžiančius mokytis kitų kalbų, suprasti savo tapatybę“, – papildė mintį doc. A. Kučinskienė.

Naujausios technologijos atsakingos ir už naujos, šiuo metu vis labiau įsigalinčios lingua franca – anglų, bendravimo su pasauliu kalbos – paplitimą. „Pasaulyje viskas turi savo vietą – ir anglų, ir lietuvių kalba. Kadaise lingua franca, mokslo kalba, buvo lotynų, ją vėliau keitė prancūzų, dabar anglų kalba. XXI a. šios kalbos hegemonijos neišvengsime, turime ja kalbėti, ir kalbėti gerai: tai ir JAV, ir technologijų, verslo, ir tarptautinio bendravimo kalba. Kitas klausimas – humanitarikos pritaikomumas. Kadaise profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis, pradėdamas dialektologijos kursą, sakė: „Dabar pagal tarybinės pedagogikos reikalavimus turėčiau paaiškinti, koks yra praktinis dialektologijos pritaikymas. Jis štai koks: žmogus skiriasi nuo kiaulės tuo, kad kiaulei pakanka žiūrėti į žemę, o žmogų domina viskas, kas yra aplink mus. Čia ir slypi takoskyra: sočiam žmogui, skirtingai nei kitoms būtybėms, norisi kažko daugiau, ne vien praktinės naudos.“ Tad kokia humanitarinių mokslų vertė? Kokia Kalėdų vertė, kokį BVP sukuria šeima, susirinkusi prie šventinio stalo? Humanitariniai dalykai mus vienija, o ne siekia atnešti kuo didesnį pelną“, – sakė dr. A. Valotka.

Praktinę humanitarinių mokslų naudą atskleidžia ir Kultūros ministerijos duomenys: kūrybinės industrijos ir humanitarika Lietuvoje sukuria beveik pusantro karto daugiau nacionalinio produkto nei žemės ūkis. Jame, anot dr. A. Valotkos, kasmet palaidojami milijardai, vengiama pigiau pirkti iš užsienio šalių, o kūrybinės industrijos ir humanitarika, gerokai rečiau blokuojančios kelius, keliančios mitingus ir piketus, remiamos menkai ir mažai kam rūpi. Ispanijos, Italijos, Prancūzijos ekonomika daugiausia paremtos kūrybinėmis industrijomis. Vis dėlto humanitariniai mokslai Lietuvoje išliko net ir tuomet, kai per krizę jiems, žiniasklaidai, kūrybinėms industrijoms drastiškai sumažintas finansavimas, ten dirbantys patyrė apie tris kartus didesnę mokesčių naštą. Šiuo metu neretai gero vertėjo uždarbis prilygsta programuotojo: sinchroninio vertėjo darbo valanda verta pusantro šimto litų ir daugiau, ne ką mažesni ir techninių vertimų įkainiai.

„Mūsų fakultete šiuo metu vykdomi keli projektai, kuriais domisi tiksliųjų, matematinių disciplinų atstovai. Tai Informacinės visuomenės plėtros komiteto projektai, rodantys akivaizdų komunikacinių technologijų ir matematikų susidomėjimą kalba, pavyzdžiui, automatinis vertimas, dar žinomas kaip Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA). Kadaise automatinis vertimas suvoktas kaip ne itin sudėtinga užduotis, kol vienai pirmųjų tokių programų buvo paliepta išversti tarsi nesudėtingą frazę „spiritus quidem promptus, caro vero infirma“ (liet. „nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“; Evangelija pagal Morkų 14:38) į rusų kalbą: „дух бодр, плоть же немощна“, tuomet į anglų: „the vodka is good, but the meat is rotten“ ir paskui atgal į rusų: „спирт, конечно, готов, но мясо протухло“; išėjo visiška nesąmonė – „vodka yra gera, o mėsa sugedusi“. Buvo suvokta, kad automatinio vertimo bandymai be filologų pagalbos nevaisingi. Kalba – tai pati sudėtingiausia sistema, su kuria susiduria žmogus. Lietuvių kalbos darybinės galimybės yra pusantro milijardo vienetų. Todėl vien statistika pagrįsti vertimai nepasiteisina, reikia derinti statistiką ir galimybes, o čia jau reikalingi filologai“, – pasakojo dr. A. Valotka.

Jo nuomonei pritarė ir doc. A. Kučinskienė: „Vis dėlto programa nepakeis žmogaus. Galbūt palengvins techninius vertimus atliekančių vertėjų darbą, nes geras vertėjas turi turėti tris savybes: ne tik gerai išmanyti svetimą kalbą, puikiai mokėti savą, bet ir giliai nusimanyti apie dalyką, kurį verčia. Deja, neretai pasitaiko, kad vertėjui pritrūksta humanitarinio išsilavinimo: dažna verstinė knygą apie antiką atskleidžia kultūrinių žinių stoką, vertimai pilni faktinių klaidų ir netaisyklingų vertalų. Jeigu vertėjas nuolatos turi ieškoti atsakymų, ką jau kalbėti apie mašinas ir kompiuterius.“

Klasikinės filologijos katedra drauge su grupe mokslininkų ėmėsi projekto, finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos – priemonės, parankios redaktoriams, vertėjams, knygų leidėjams. Tai antikinių tikrinių vardų skaitmeninė duomenų bazė, kurioje siekiama sukaupti kuo daugiau graikiškų ir lotyniškų antikinių vardų drauge su taisyklingais lietuviškais atitikmenimis. Projektas kelia nemenkų iššūkių – nėra nusistovėjusios lietuvinimo tradicijos, skirtingi vardai į lietuvių kalbą pateko skirtingu metu, per skirtingas lietuvinimo strategijas. Vienaip manyta tarpukaryje, kitaip elgtasi sovietmečiu, o šiuo metu pastebimos vėl kitokios tendencijos. Tad projekto vykdytojai mėgina peržiūrėti tekstus nuo pat Daukšos ir Mažvydo iki naujausių vertimų. Šis, kaip ir kiti Filologijos fakulteto projektai, yra atviros prieigos, juo galės naudotis visi be jokių apribojimų.

Fakulteto mokslininkai kuria ir daugiau panašių projektų: tai ir dvikalbių lietuvių–latvių, latvių–lietuvių, lietuvių–vokiečių, vokiečių–lietuvių, lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių žodynų skaitmeninimas („IRT sprendimų bei turinio, padedančių išsaugoti lietuvių kalbą viešojoje erdvėje, kūrimas bei galimybių jais naudotis sudarymas“), taip pat projektas „Emigrantų kalba“, skirtas išanalizuoti dabartinę senųjų ir naujųjų Lietuvos emigracijos bangų sociolingvistinę ir ekolingvistinę situaciją, naujųjų ir senųjų emigrantų kalbinį elgesį, kalbinį repertuarą, kalbinių atmainų pasirinkimą vartojimui įvairiose privataus ir viešojo gyvenimo srityse, kalbines nuostatas, sąsajas su tautine tapatybe ir etnolingvistinį gyvybingumą. Nemažai dėmesio skiriama lingvistikai – vykdomas projektas „Valentingumas, argumentų raiška ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“, taip pat literatūros tyrimams („Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“), lituanistikos (baltistikos) centrų užsienyje stiprinimui, jų veiklos ir bendradarbiavimo su Lietuvos mokslo ir studijų institucijomis skatinimui („Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuomenė“), istorinei lietuvių kalbai: projekto „Elektroninis mokslo šaltinis Istorinis lietuvių kalbos žodynas“ metu senųjų lietuvių kalbos žodynų pagrindu bus sukurtas internetinis istorinis lietuvių kalbos žodynas, kuriame visi lietuviški žodžiai (lemos) bus suindeksuoti į bendrą lemų sąrašą, pateikiamą dabartine bendrinės lietuvių kalbos rašyba.

Parengta pagal „Žinių radijo“ laidą „Nuomonių studija“.