„Žmogus pradeda senti tą momentą, kai tik gimsta“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Miglė Tomkuvienė. Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode ji atskleidžia, kas yra senatvė ir kaip, jei tai įmanoma, galima ją atitolinti.

„Tai nėra naujas klausimas. Jis aktualus visada, nes per visą žmonijos istoriją buvo ieškomas gyvybės eliksyras. Šiuo metu naujoji susidomėjimo banga kilo dėl to, kad atsirado naujų mokslinių duomenų apie senėjimo procesus būtent molekuliniame ir ląstelių lygmenyse. Tiek tiesiog žmones, tiek mokslininkus tai skatina domėtis, kaip stabdyti senatvę. Arba pratęsti sveiką ir aktyvų gyvenimą“, – pasakoja dr. M. Tomkuvienė.

Jos teigimu, žmogus pradeda senti tą momentą, kai tik gimsta: „Senėjimo procesams įtaką daro ir aplinkos veiksniai, ir nuosavo organizmo savybės. Molekuliniame lygmenyje yra svarbu, kaip pats organizmas šalina atliekas. Taip pat – kiek neigiamos įtakos daro aplinka. Visi šie išoriniai ir vidiniai pažeidimai po truputį mus gadina. Ir nors bandome juos taisyti, galiausiai pažeidimai susikaupia, dėl ko organizmo funkcijos suprastėja, ką paprastai vadiname senatve.“

Dvylika senėjimą lemiančių priežasčių

Kaip iki to ateinama, lemia labai daug veiksnių. Svarbu genetika ir aplinkos poveikis. Mokslininkai dabar išskiria dvylika molekulinių mechanizmų, kurie lemia ląstelių, o kartu ir organizmo senėjimą.

„Tai gali būti įvairūs DNR pažeidimai, kurie gali baigtis mutacijomis ir sukelti tokias ligas kaip vėžys, pavyzdžiui, epigenetiniai pakitimai. Baltymų gedimai, kurie svarbūs kaip statybinė medžiaga. Metabolitų – tai yra mūsų medžiagų apykaitos, atliekų šalinimo sistemos – sutrikimai. Reagavimo į maisto medžiagas sutrikimai, ląstelių tarpusavio komunikacijos sutrikimai, kamieninių ląstelių išsibaigimas, kai jos nebegali dalintis ir atsinaujinti, o kartu su jomis neatsinaujina ir organizmas. Mitochondrijų sutrikimai, kurios yra mūsų ląstelėse tokie maži fabrikėliai, gaminantys energiją ląstelėms. Dar noriu paminėti, kad svarbu yra ne tik mūsų, kaip žmogaus ląstelių sveikata, bet ir mūsų mikrobiotos sveikata. Tai yra tų bakterijų, kurios gyvena mūsų žarnyne ir ant mūsų odos. Ji irgi prisideda prie mūsų sveikatos, o sutrikus mikrobiotos veiklai, stebimas senėjimo pagreitėjimas“, –paaiškina mokslininkė.

Prevencija visiems žinoma: sveikas gyvenimo būdas

Atsakydama į klausimą, kaip galima išsaugoti jaunystę, mokslininkė teigia, kad visi šie mechanizmai yra labai tarpusavyje susiję, tad kasdienybėje mes galime daryti įvairių pasirinkimų, kurie gali nulemti geresnes organizmo funkcijas. Tai visiems žinoma tiesa, tiesiog sveikas gyvenimo būdas: sveika mityba, judėjimas, sportas, žalingų įpročių neturėjimas.

„Viskas, ką darome, atsiliepia tiek mūsų organų, tiek, galiausiai, ląstelių ir genų veiklai. Dabar dažnai minima epigenetika aprašo mechanizmus, kurie reguliuoja genų veiklą. Mūsų genai neturi veikti vienu metu visi vienodai, kadangi skirtingoms organizmo funkcijoms reikia, kad skirtingi genai grotų nelyginant orkestras – vieni garsiau, kiti tyliau, pagal poreikius. Organizmas turi dienos-nakties režimo ritmus, vadinamus cirkadiniais. Todėl naktį turi veikti vieni genai, dieną – kiti. Jie keičiasi tokiomis bangomis. Jeigu miego režimas sutrikdomas, sutrinka ir genų veikla. Kai orkestras išsiderina, tai gali lemti ir organų funkcijų suprastėjimą, matomą kaip senėjimo procesus.

Maistas ir mityba labai svarbūs mikrobiotai, kurią irgi išskyriau kaip vieną iš senėjimui svarbių veiksnių. Dabar mokslininkai rekomenduoja per savaitę paragauti bent trisdešimt skirtingų augalų, kad iš jų gautume kuo įvairesnių medžiagų. Taip pat kad  pasisavintume vaisiuose, daržovėse, sėklose ir riešutuose esančią ląstelieną. Sportas svarbus kardiovaskulinei sistemai: į senatvę kraujagyslės linkusios kimštis, tad sportas padeda išlaikyti gerą jų veiklą.“

Epigenetika gali paaiškinti, kas vyksta ląstelės branduolyje

„Epigenetika – planas, sustyguojantis organizmo procesus. Biocheminiai ir genetiniai tyrimo metodai leidžia tirti genus, ląstelėse pažymėtus cheminiais žymenimis. Epigenetika veikia taip: mes turime genų sekas, užrašytas DNR, bet dar svarbu, kas vyksta ląstelės branduolyje – aplink tą DNR ir prie jos prijungiami, sakykime, tokie kaip kelio ženklai, rodantys, kur sustoti. Ką mokslininkai gali padaryti, tai iš žmogaus ląstelių išskirti DNR ir pažiūrėti ne tik jos seką, bet ir kokios yra tos epigenetinės žymės, prikabintos tiek prie pačios DNR, tiek prie aplinkinių baltymų. Dabartinis mokslas jau turi labai daug žinių apie tai, kokios cheminės molekulės kokius epigenetinius signalus užrašo. Dėl ko mes galime išsitraukę geną žinoti, koks tai genas, kokia jo funkcija, ir matyti, kokios epigenetinės žymės prie jo pridėtos, o kartu ar šis genas tiriamame žmoguje aktyvus. Iš tokios informacijos jau galima daryti išvadas“, – pabrėžia pašnekovė.

Dr. Miglės Tomkuvienės teigimu, žmogus pradeda senti tą momentą, kai tik gimsta

Ji teigia, kad taip galime tirti įvairius kasdienybės aspektus ir kaip tai paveikia mūsų epigenetiką. Pavyzdžiui, tirti rūkančių (tiek įprastas, tiek elektronines cigaretes) žmonių genų veiklą ir palyginti su kontroline grupe – nerūkančiais. Šio tyrimo metu paaiškėjo, kad rūkymas pakeičia žmogaus genų veiklą. Mokslininkams tokie tyrimai gali padėti paaiškinti, kaip įprastų cigarečių rūkymas sukelia vėžį, kaip sukelia kitas plaučių ligas ir kaip panašiai elektroninių cigarečių rūkymas paveikia ląsteles taip pat kaip įprastų, taip pat gali atskleisti ir kaip gali skirtis elektroninių ir įprastų cigarečių poveikis. Kad būtų galima nustatyti molekulinius kelius, kaip nuo tokių blogų įpročių gali susiformuoti vėliau ligos, plaučių nepakankamumas ir pan.

Tikslas – pritaikoma terapija

Pasak dr. M. Tomkuvienės, šiuo metu vykdoma daug tyrimų, kurių tikslas – sukurti specialius vaistus arba sudėtingas terapijas, kurias būtų galima pritaikyti kaip senatvę stabdančią intervenciją mūsų kūnui: „Mokslininkai jau yra nustatę tam tikrų genų ir baltymų, kuriuos aktyvuojant, o galbūt ir papildomai įnešant ląsteles, galima būtų paskatinti jas atsijauninti, atitinkamai atjauninat ir visą organą.

Tiesa, tokių rezultatų kaip iš fantastinio filmo dar nėra. Šiuo metu fokusuojamasi, kaip atjauninti atskirus organus. Kaip jau minėjau, organizmas – sudėtinga sistema, skirtingi organai, tad šiuolaikinėmis priemonėmis atjauninti visko negalime. Kol kas žinome, kad vienas iš senėjimo mechanizmų yra besikaupiančios pasenusios ar neveiksmingos ląstelės. Tad jeigu jos būtų atjaunintos arba pašalintos, atsinaujintų organo funkcija, o kartu būtų mažiau lėtinio uždegimo, kuris dažnai minimas kaip vienas iš senėjimą skatinančių mechanizmų.“

Senėjimo ženklai ir kaip juos atsukti atgal

„Senėjimo požymiai gydytojams greičiausiai bus kraujagyslių nepraeinamumas, demencija, kremzlių nusidėvėjimais ir t.t. Biochemikams, epigenetikams bus svarbesnis ląstelių, DNR lygmuo. Mes senėjimą matysime kaip tuos reiškinius, kuriuos vardinau – senėjimo mechanizmai, mutacijų kaupimasis, epigenetinė, baltymų lygio netvarka. Kai esame jauni ir sveiki, viskas veikia harmoningai: organai, ląstelės, kurių turime apie du šimtus tipų, ir 30 tūkst. genų. Senstant visa tai išsiderina.

Kaip galima paveikti atsinaujinti ląsteles? Ateityje gal ir bus tabletės. Bet dabar galvojama apie reikalingų baltymų, ląstelėms suteikiančių jaunystę, užkodavimą. T.y. RNR molekulėje. Tai būtų panašu, kai Covid-19 pandemijos metu turėjome RNR vakcinas nuo viruso, jose buvo užkoduota ląstelėms perduodama informacija, koks virusas, kad nuo jo apsigintų. Tai labai panašiai RNR molekulėje galima užkoduoti baltymus, lemiančius jaunatvišką genų veiklą ląstelės. Juos įterpiant ląstelės lygmeniu turėtų genų veikla tapti panašesnė į jaunos ląstelės.“

Tačiau apie visa tai dar kalbama būsimuoju laiku, nes, anot mokslininkės, labai sunku rasti aukso viduriuką, kiek atsijauninti. Jau yra įteikta Nobelio premija mokslininkui, sugalvojusiam, kaip subrendusias ląsteles, kurios turi konkrečią funkciją, atjauninti iki embrioninio lygmens, kuriame ląstelės tokios funkcijos dar neturi. Tačiau mes nenorime tapti milžiniškais embrionais. Mes norime atjauninti ląsteles, kad jos puikiai atliktų savo funkciją, bet išlaikytų savo identitetą – kad širdies ląstelės veiktų kaip širdies, odos – kaip odos ir taip toliau. Tad iššūkis yra atjauninti, bet ne per daug ir ne per mažai. Be to, tyrimai nevyksta su žmonėmis.