Daugelyje teisės psichologijos tyrimų dažniausiai būna analizuojamas žmonių melas apie praeities įvykius, tuo tarpu tyrimų, kuriuose būtų vertinamas žmonių elgesys, kai jie meluoja apie savo ketinimus (kalba apie veiksmus, kurių daryti neplanuoja), atlikta nedaug. Ir, pasirodo, veltui, nes melagingų ketinimų atpažinimas galėtų būti naudojamas kaip veiksminga prevencinė priemonė, siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ir savižudybėms. Tik natūraliai kyla klausimas: jeigu melo apie praeities įvykius atpažinimo tikslumas, analizuojant verbalinį ir neverbalinį elgesį, tesiekia vos 60 proc., ar gali būti įmanoma atpažinti melagingus ketinimus?

Melagingų ketinimų identifikavimas padėtų išvengti dalies nusikaltimų

Melo, kai asmuo pateikia klaidinančią informaciją apie praeities įvykius, atpažinimo verte niekas neabejoja. Tačiau yra daug situacijų, kada labai svarbu nustatyti ir asmens ketinimų patikimumą. Pavyzdžiui, Mohamedas Merahas, būdamas 23 metų amžiaus, Prancūzijoje 2012 m. kovą nušovė tris žydų vaikus ir jų mokytoją (įtariama, kad per savaitę nušovė 7 žmones). Prieš tai, 2011 m., jis buvo apklaustas slaptųjų tarnybų pareigūnų, kurių surinkta informacija nerodė, kad jis planuoja įvykdyti kraupius išpuolius šalyje. Viso to galėjo ir neįvykti, jeigu saugumo tarnybos būtų galėjusios tiksliau identifikuoti asmenų melagingus ketinimus dar prieš jiems įvykdant nusikalstamas veikas.

Kalbant apie teisės psichologijos sritį, galima pateikti nemažai situacijų (pvz., teroristų išpuoliai, pasienyje ar oro uostuose atliekamos keleivių patikros, asmens kriminalinės rizikos vertinimas ir pan.), kada itin svarbu nustatyti, ar grėsmė yra reali, ar nepagrįsta. Be to, melagingų ketinimų identifikavimas gali būti svarbus vertinant suicidinius ketinimus, vykdant naujų darbuotojų atrankas ar vertinant mokinio pasiryžimą mokytis.

Meluojant pateikiama mažiau detalių?

Pirmiausia mokslininkai bandė išsiaiškinti, ar melagingi ketinimai atpažįstami lengviau, palyginti su melu apie praeities įvykius. Keliama prielaida, kad asmenys, kurie jau turi parengtą ateities planą – mintyse suformuotą ateities scenarijaus vaizdą, gali jį nupasakoti daug išsamiau nei asmenys, kurie nori pameluoti apie savo ketinimus, kadangi konkretaus scenarijaus jų atmintyje nėra. Todėl meluojantys asmenys, palyginti su tiesą sakančiais, tiek kalbėdami apie praeityje įvykusius įvykius, tiek apie ateities ketinimus, turėtų pateikti mažiau detalių ir jų pasakojimai turėtų būti mažiau įtikinami.

Aldertas Vrijas su kolegomis 2011 m. atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems pasiūlė dalyvauti surežisuotoje misijoje (buvo prašoma paimti siuntinį ir pristatyti jį tam tikram asmeniui). Tiriamiesiems buvo nurodyta, kad kai jie pasiruoš misijai, juos apklaus du pareigūnai: vienam jie turi papasakoti tiesą, tuo tarpu kitam negali išduoti tikrosios informacijos, kitaip sakant, jie turėjo pateikti teisingus ir melagingus savo ketinimus. Įvykdę „misiją“, jie buvo apklausti vėl du kartus – apie savo atliktą užduotį turėjo papasakoti tiesą ir pameluoti apie praeities įvykius. Taigi pagal tokią tyrimo schemą kiekvienas asmuo buvo apklausiamas keturis kartus: du kartus turėjo pasakoti tiesą ir du kartus meluoti apie savo ketinimus ir praeities įvykius.

Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad melagingi pasakojimai, palyginti su teisingais, tiek apie ketinimus, tiek apie praeities įvykius buvo vertinami kaip mažiau įtikinami. Tuo tarpu detalių kiekis reikšmingai išsiskyrė tik kalbant apie praeities įvykius, o vertinant teisingus ir melagingus ketinimus pateiktų detalių kiekis reikšmingai nesiskyrė. Kyla klausimas: kodėl melagingi ketinimai, palyginti su teisingais, nors ir yra mažiau įtikinami, tačiau nesiskiria pateiktų detalių kiekiu, bet atpažįstant melą apie praeities įvykius yra laikomi svarbiu melo požymiu? Mokslininkai detalių kiekio skirtumo nebuvimą aiškina remdamiesi sensorinės informacijos kodavimo ypatumais. Įvykyje dalyvavę asmenys atkuria koduotą sensorinę informaciją, tuo tarpu įvykį išgalvoję asmenys tokios informacijos pateikia reikšmingai mažiau, nes ją jiems reikia sukurti. Tiek apie teisingus, tiek apie melagingus ketinimus pasakojantys asmenys dar nėra patyrę įvykio, todėl nėra koduojama sensorinė informacija, kuri yra svarbi norint detaliai atkurti įsimintą įvykį. Būtent dėl šios priežasties nustatomi reikšmingi detalių kiekio skirtumai, kai lyginami teisingi ir melagingi tvirtinimai apie praeities įvykius, ir pateiktų detalių kiekis reikšmingai nesiskiria, kai kalbama apie mintyse planuojamus ateities veiksmus.

Melagingi ir teisingi ketinimai atskiriami tiksliau

Atliktų psichofiziologinių tyrimų rezultatai rodo, kad asmenų, meluojančių apie praeities įvykius ar savo ketinimus, fiziologinių rodiklių (pvz., odos elektrinio laidumo) vertinimai reikšmingai nesiskiria, tačiau abiejų šių grupių fiziologiniai rodikliai skiriasi nuo tiesą sakančių asmenų. Vadinasi, tiek praeities įvykių prisiminimas, tiek ateities įvykių įsivaizdavimas aktyvuoja epizodinę atmintį ir jų metu pasikliaunama panašiais kognityviniais procesais. Tad melagingų ir teisingų ketinimų atvejais pateiktų detalių kiekio skirtumo nebuvimą gali lemti ne tik informacijos kodavimo ypatumai, bet ir galimi tyrimo trūkumai (pvz., netinkamos klausimų formuluotės).

Dr. Kristinos Vanagaitės teigimu, atskirti teisingus ketinimus nuo melagingų yra lengviau nei diferencijuoti teisingą ir melagingą informaciją, pateiktą apie praeities įvykius. Vlado Ščiavinsko nuotr.

Taip pat nustatyta, kad asmenys, skaitydami pasakojimus apie kitų žmonių ketinimus, sugebėjo 70 proc. tikslumu atskirti tiesą nuo melo (tuo tarpu pasakojimai apie praeities įvykius buvo diferencijuojami tik 55 proc. tikslumu). Tai reiškia, kad atskirti teisingus ketinimus nuo melagingų yra lengviau nei diferencijuoti teisingą ir melagingą informaciją, pateiktą apie praeities įvykius. Be abejo, negalima daryti skubotų išvadų, kadangi lieka neaišku, ar melagingus ketinimus yra lengviau atpažinti, palyginti su melu apie praeities įvykius, ar asmenys yra geriau pasirengę meluoti apie praeities įvykius nei apie savo ketinimus.

Viena aišku – atliktų pirmųjų tyrimų rezultatai atskleidė, kad to, ką mes žinome apie melą, nukreiptą į praeities įvykius, negalime automatiškai pritaikyti ir melagingiems ketinimams atpažinti.

Melą išduoda netikėti klausimai

Gavę pirmuosius rezultatus, mokslininkai siekė nuodugniau įvertinti teisingų ir melagingų ketinimų skirtumus ir juos diferencijuojančius požymius, nes anksčiau nustatytas pasakojimo įtikinamumo kodavimas yra subjektyvus, o praktikoje reikia remtis požymiais, kuriuos būtų galima koduoti objektyviais būdais.

Tuo tikslu buvo atliekami papildomi eksperimentai, kurių metu tiriamųjų buvo prašoma pameluoti arba sakyti tiesą apie savo planus. Gauti tyrimų rezultatai atskleidė, kad žodžiu ir raštu pateiktų pasakojimo detalių kiekis ir jo ilgis tiek teisingų, tiek melagingų ketinimų atveju reikšmingai nesiskiria, nes, tikėtina, meluojantys asmenys daugiau ruošiasi pokalbiui ir nebijo pateikti melagingos informacijos, kurios patikimumą sudėtinga patikrinti. Tačiau kompiuterinės teksto analizės programos atlikta raštiškų pasakojimų analizė rodo, kad pasakojimuose apie teisingus ketinimus, palyginti su išgalvotais, pateikiama daugiau įvykio planavimo detalių.

Kita vertus, reikia pažymėti, kad tiesą sakantys ir meluojantys apie savo ketinimus asmenys pateikia panašius atsakymus tuomet, kai jiems užduodami iš anksto numatyti klausimai. Tuo tarpu lyginant atsakymus į netikėtus klausimus galima pastebėti, kad tiesą sakantys, palyginti su meluojančiais, pateikia reikšmingai ilgesnius ir detalesnius atsakymus apie savo ketinimus. Skirtumai išryškėja todėl, kad atsakydami į tokio pobūdžio klausimus tiesą sakantys asmenys remiasi informacija, saugoma atmintyje, tuo tarpu meluojantis asmuo turi spontaniškai sukurti atsakymą.

Meluojančiųjų ateities planai skiriasi kokybiškai

Mokslininkai mano, kad norint atpažinti melagingus ketinimus reikia atkreipti dėmesį į tai, jog ketinimai yra susiję su planavimu, plano kokybe ir epizodinėmis mintimis apie ateitį. Asmenys, kurie pasakoja apie melagingus ketinimus, atsakydami į klausimus, susijusius su planavimo faze, pateikia reikšmingai mažiau detalių. Taip yra dėl to, kad jie daugiau dėmesio skiria ir iš anksto ruošiasi paties įvykio apibūdinimui, bet ne jo planavimui.

Be to, asmenys, siekiantys pameluoti apie savo ketinimus, taip detaliai nenumato planuojamų atlikti veiksmų, kaip tai daro tiesą sakantys asmenys, todėl tiesą sakančių ir norinčių pameluoti apie savo ketinimus žmonių ateities planai kokybiškai skiriasi: tiesą sakančių asmenų planai yra geresni, juose numatomas efektyvus laiko paskirstymas, problemos, su kuriomis jie gali susidurti, alternatyvūs planai ir pan. Šį kokybinį būsimų ketinimų detalumo skirtumą gali lemti ir asmenų gebėjimas mintyse sumodeliuoti ketinamus atlikti veiksmus. Pavyzdžiui, Eriko Mac Giollos ir kolegų 2015 m. atliktame eksperimente tiesą sakantys asmenys pasakojo apie savo ketinimą apsipirkti netoliese esančiame prekybos centre, tuo tarpu meluojantys asmenys pasinaudojo apsipirkimu siekdami užmaskuoti tikruosius nusikalstamus veiksmus. Tyrimas atskleidė, kad tiesą sakiusieji asmenys pasiruošimo etape daug dažniau mintyse kūrė vaizdinius. Tuo tarpu meluojantys apie savo ketinimus asmenys nenurodė,  kad jiems pavyko aktyvuoti tam tikrus mintinius vaizdinius (arba tokių vaizdinių atmintyje buvo išsaugoma mažiau), todėl pasakodami apie savo ketinimus jie pateikė abstraktesnę informaciją.

Taigi, kai kalbama apie melagingų ketinimų atpažinimą, susiduriama su viena iš mintinių vaizdinių formų – epizodinėmis mintimis, nukreiptomis į ateitį. Žmonės turi gebėjimą iš anksto išgyventi įvykius, kuriuos numato savo ateityje. Gebėjimas kurti mintinius vaizdinius yra labai svarbi planavimo dalis, kadangi asmuo gali įsivaizduoti save ateityje. Gauti tyrimų rezultatai rodo, kad tiesą apie savo ketinimus sakantys asmenys, palyginti su meluojančiais, daug dažniau planavimo metu kuria ir atmintyje išsaugo su ketinimais susijusius mintinius vaizdinius, nors pastarųjų apibūdinimai yra panašūs. Mintinių vaizdinių apibūdinimo panašumą galima paaiškinti atsižvelgiant į tai, kad gebėjimas įsivaizduoti save ateityje yra susijęs su gebėjimu atkurti praeities įvykius. Kuo asmeniui vietovės, objektai, daiktai yra labiau pažįstami, tuo jis gali sukurti ryškesnį vaizdinį. Vadinasi, jeigu melagingi planai bus paremti ankstesne patirtimi, apibūdinimo išsamumu jie gali beveik nesiskirti nuo teisingų planų.

Reikia ieškoti naujų melo atskleidimo technikų

Kadangi meluojant tiek apie praeities įvykius, tiek apie savo ketinimus aktyvuojami panašūs kognityviniai procesai, kai kurios jau žinomos melo atskleidimo technikos gali būti sėkmingai pritaikomos ir melagingiems ketinimams atskleisti. Pvz., netikėtų klausimų uždavimas abiem atvejais padidina kognityvinę apkrovą, dėl to meluojančiam asmeniui tampa sudėtingiau atsakinėti. Panašiai, kaip kalbant apie praeities įvykius, melas gali būti įterptas ir į teisingus ketinimus arba melagingi ketinimai gali būti paremti tikru ankstesniu patyrimu. Tokiais atvejais asmenų, meluojančių apie savo ketinimus, pateiktos informacijos įtikinamumas ir detalumas gali nesiskirti nuo tiesą sakančių asmenų. Todėl reikia ieškoti naujų technikų, leidžiančių tiksliau diferencijuoti melagingus ir teisingus ketinimus, turint omenyje ne tik konkrečius ketinimus, susijusius su artimos ateities planais, bet ir abstrakčius, susijusius su ilgalaikiais gyvenimo tikslais.