Paskutiniai keleri metai Lietuvai ir pasauliui negailėjo iššūkių. Pandemija ir vėliau karas Ukrainoje privertė pergalvoti savo vertybes, suvaržyti savo patogumą siekiant bendros gerovės, suvienyti jėgas dėl karo niokojamos kaimyninės šalies ir jos žmonių. Bet ar šie veiksmai rodo, kad esame geri savo valstybės piliečiai? Kokį pažymį už pilietiškumą gautume ir kaip šis pažymys sudaromas?
Naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė teigia, kad pilietiškumas niekada nėra paprastas, o vienas iš pagrindinių gero piliečio bruožų – pagarba kitai nuomonei, kurios mums dar kartais trūksta.
Kokį pažymį už pilietiškumą gautų lietuviai?
Pilietybė daug kam asocijuojasi su tam tikru atspaudu dokumente, tačiau dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė savo tyrimų srityje pilietiškumą ir pilietybę vadina buvimu, o kartu ir jautimusi tam tikros bendruomenės nariu.
„Jeigu taikytume respublikonišką pilietiškumo apibrėžimą, kuris kalba apie atsidavimą savo bendruomenei, solidarumą, įsitraukimą, pasitikėjimą vienų kitais, visuomenės stiprumą, tai mūsų, kaip lietuvių, pilietiškumas yra, jis auga, bet tikrai turime labai daug erdvės, kur galime stiprėti, – tikina politologė. – Negalime sakyti, kad esame nepilietiški, bet tai, kiek mes iš tiesų galime duoti savo šaliai, savo visuomenei ir bendruomenei, yra gerokai daugiau, negu duodame dabar.“
Savo teiginį pašnekovė pagrindžia ir tyrimo medžiaga – VU mokslininkai, bendradarbiaudami su Pilietinės visuomenės institutu, sukūrė Pilietinės galios indeksą. Paskutinis indeksas, apskaičiuotas pagal 2022 m. rezultatus, buvo 35,9 balo iš 100.
„Jeigu šį skaičių išverstume į dešimtbalę skalę ir parašytume sau pažymį kaip mokykloje, tai tikrai turime kur tobulėti. Kita vertus, palyginti su tuo, kaip atrodėme prieš dešimt metų, tikrai ūgtelėjome ir tuo galime džiaugtis“, – sako VU TSPMI dėstytoja.
Pilietinės galios indekso rodikliai ir išaugęs aktyvumas
Aiškindama apie Pilietinės galios indeksą, politologė išskiria keturias sudedamąsias jo dalis.
„Pirmiausia, tai pilietinis aktyvumas – kaip mes įsitraukiame į pilietines veiklas, kiek mes veikiame. Antroji – potencialus pilietinis aktyvumas, tai yra kiek mes esame nusiteikę veikti, jeigu kiltų kokia nors problema, – vardija pašnekovė. – Trečiasis dėmuo – įtaka. Kiek mes jaučiame, kad galime pakeisti? Geras pilietis demokratijoje nėra tas, kuris nulenkęs galvą priima sprendimus ir laukia, kol jam kažkas kažką sutvarkys. Geras pilietis yra tas, kuris jaučia, kad pats turi įtakos ir galios spręsti savo gyvenimą, paveikti priimamus sprendimus. Galiausiai – bendruomeniškumas ir pilietinės veiklos rizikų pajautimas. Kiek mes matome, kad veikdami pilietiškai būsime palaikyti ar atvirkščiai – patirsime rizikų. Gal kiti palaikys keistuoliais, apšmeiš, sumenkins autoritetą, grasins susidoroti?“
VU TSPMI dėstytoja teigia, kad šiuo metu aktyvumas yra itin išaugęs – pirmoji smarkaus ūgtelėjimo banga pasireiškė per pandemiją, antroji – vykstant karui Ukrainoje. Vis dėlto didelis išlieka ir rizikų matymas – pilietinį veiksmą mes matome kaip iš dalies pavojingą.
Kiek mes esame pagarbūs vieni kitiems?
Pilietiškumas, pasak dr. I. Petronytės-Urbonavičienės, niekada nėra paprastas – ypač kai gyvename tokioje pliuralistinėje visuomenėje, kurioje visi esame skirtingi ir turime skirtingus požiūrius.
„Natūraliai kyla klausimas: kiek mes esame pagarbūs vieni kitiems? Ar sugebame savo pilietinę poziciją išsakyti pagarbiai ir gerbti kitokią nuomonę? Ar suprantame, kad pilietiškai veikti mes galime labai skirtingai, bet kartu rūpinamės mūsų bendra ateitimi?“ – svarsto ji.
Anot politologės, visuomenės susiskaldymas atsiranda dėl pagarbos trūkumo. Pilietinio veiksmo dažniausiai imamės persipildžius kantrybės taurei, o tai nėra mums įprastas veikimo būdas.
„Kai pagaliau imamasi protestuoti, ta situacija būna įkrauta didele ir sunkia emocija, o iš jos atsiranda priešiškumas. Mes imame nelabai pagarbiai išsakyti ir nelabai pagarbiai priimti kitą nuomonę“, – aiškina pašnekovė.
Jeigu tu ne su mumis, tu esi prieš mus
Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė tvirtina, kad visi įvykiai, kurie paliečia mūsų tapatybę ir širdį, mums yra labai aštrūs, pavyzdžiui, šalia mūsų vykstantis karas, kuris grasina mūsų saugumui. Dėl to mes esame labai susijaudinę, labai dėl to išgyvename.
„Kartu tai reiškia, kad visos prieštaraujančios nuomonės yra vertinamos ypač neigiamai. Surasti būdą susikalbėti ir bendrą vardiklį yra gerokai sunkiau. Visus tuos, kurie ne tik prieštarauja, o tiesiog nepuola greitai pritarti, esame linkę staigiai nurašyti ir atstumti, jiems priklijuojamos etiketės. Automatiškai žmogus yra stumiamas į tą grupę, kuriai galbūt jis net nenorėtų priklausyti – išstumiami bendruomenės nariai, kurie neturi iki galo susidėlioję savo nuomonės“, – rizikas vertina politologė.
Anot jos, labai sunku apie tai kalbėti geopolitiniame kontekste, tačiau pandemijos pavyzdys daug paprastesnis. Būtent jos metu kai kuriems žmonėms trūko informacijos apie skiepus – jeigu jie būtų gavę daugiau argumentuoto paaiškinimo, būtų pasirinkę teisingai.
„Kartais mes nepabrėžiame to buvimo kartu, to bendruomeniškumo pagrindo, o tiesiog nustumiame žmones, kurie abejoja. Jeigu tu ne su mumis, tu esi prieš mus. Ir toks požiūris yra pavojingas“, – įsitikinusi mokslininkė.
Pašnekovė atkreipia dėmesį į Lietuvos situaciją dėl tautinių mažumų, kurios yra automatiškai nurašomos vien todėl, kad jos – tautinės mažumos, o jų gimtoji kalba nėra lietuvių.
„Bet ar tai reiškia, kad Lietuvos rusai vien dėl to yra prastesni Lietuvos piliečiai? Tikrai ne. Deja, praėjusiais metais tyrimai rodė, kad didėja socialinė distancija ir įtarumas rusakalbių žmonių atžvilgiu. Bet juk tai nėra vienalytė grupė. Mes turime įvairių narių ir negalime vienareikšmiškai nurašyti žmonių vien dėl to, kad jie gimė kitos tautybės. Mes esame bendros visuomenės nariai.“
Komentarų nėra. Būk pirmas!