Veržli, aktyvi, inovatyvi visuomenė – tokią Lietuvą norime matyti kiekvienas. Tokią ją nori matyti verslas, valstybės institucijos. Vilniaus universiteto (VU) ir Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkai, analizuodami naujausius duomenis apie 1980–2000 m. gimusių Lietuvos žmonių gyvenimo eigą, patvirtina užsienyje atliktų tyrimų tendencijas: šių kartų gyvenimo keliai daug įvairesni nei vyresniųjų – jauni žmonės priima daug nestandartinių sprendimų. Vis dėlto, esant dideliam socialiniam nesaugumui, žmonės yra linkę pasirinkti saugesnes, konservatyvias ir ne visuomet labiausiai asmeniškai, o ir visuomenei naudingas gyvenimo strategijas.
Labiausiai linkę rizikuoti ir atviri naujovėms – saugiai gyvenantys skandinavai
Švedija, Suomija, Danija, Norvegija, Nyderlandai – nuo seno inovatyviausios, verslui, startuoliams palankiausios šalys ne tik ES, bet ir pasaulyje. Remiantis praėjusių metų Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (angl. World Intellectual Property Organization, WIPO) indeksu, Švedija yra inovatyviausia pasaulio šalis po Šveicarijos. Nyderlandai šiame reitinge užima šeštą, Suomija – septintą, Danija – devintą vietas. Lietuva – 39. Pagal Europos Sąjungos (ES) inovatyvumo indeksą, trys inovatyviausios 2021 m. šalys narės yra Švedija, Suomija ir Danija. Lietuva užima 18 vietą ES, nors šiek tiek ir lenkiame mūsų kaimynes Lenkiją ir Latviją.
Pateisinant prastesnius, negu norėtume, rezultatus dažnai kalbama apie investicijų, technologijų, švietimo ar infrastruktūros spragas. Vis dėlto pamirštamas labai svarbus klausimas – ar mūsų žmonės, o ir įmonės yra pakankamai saugūs, kad ryžtųsi inovuoti, eksperimentuoti, rinktis nestandartinius kelius bei sprendimus, kurie dažnai susiję tiek su didesne grąža, tiek su didesne rizika?
Šis klausimas gali pasirodyti nelogiškas – ar ir kiek saugumas yra svarbus norint paskatinti inovacijas, veržlumą, didesnį rizikos prisiėmimą? Gal kaip tik didelis nesaugumas skatina didžiausius proveržius ir atradimus? Pavieniais atvejais – galbūt. Vis dėlto ekonominis nestabilumas, skirtingai, negu dažnai manoma, neskatina visuomenės labiau rizikuoti, eksperimentuoti ir kurti. Atvirkščiai – tyrimai rodo, kad ankstyvoji socializacija ekonomiškai stabiliu augimo laikotarpiu skatina kartos iniciatyvumą, veržlumą, rizikos prisiėmimą. Tuo tarpu kartos, kurių socializacija vyko ekonominio nestabilumo ir nuosmukio laikotarpiu, yra mažiau linkusios rizikuoti, pasitikėti savimi.
Dėl šių priežasčių geriausius mokymosi rezultatus pasiekę, talentingi pietų Europos gyventojai daug dažniau pasirenka valstybės tarnybą, negu veržiasi rizikuoti ir inovuoti. Šios šalys savo inovatyvumu yra greta Lietuvos. Individualiu požiūriu tai yra suprantama – siekiama saugios stabilios karjeros, nes tiek pietų Europos šalis, tiek Lietuvą dažnai krečia ekonominės krizės, o socialinės garantijos yra menkai išplėtotos. Tačiau visuomenės mastu tai gali mažinti bendrą produktyvumą, talentingų žmonių sukuriamą pridėtinę vertę, ilgalaikę naudą.
1980–2000 m. gimusieji Lietuvoje įpratę gyventi didelio nestabilumo sąlygomis
Sakyčiau, kad gimę nuo 1997 iki 2000 m. yra tarpinė karta Lietuvoje, nes užaugo dar tokioje šviežiai nepriklausomoje Lietuvoje, žiūrint taip istoriškai. Mes nepatyrę tų tokių griežtų sovietinių reliktų, o jeigu patyrę, tai tokioje ankstyvoje vaikystėje… Tai karta, kuri užaugo tam tikrame „bardake“. (Vyras, g. 1998)
1990–2000 m. laikotarpis Lietuvoje dažnai yra vadinamas laukinio kapitalizmo, laukinės demokratijos laikotarpiu. Neabejotinai didelis šio laikotarpio socialinis ir ekonominis nesaugumas negalėjo neatsiliepti to meto vaikų ir paauglių kartai. Nemažai daliai Lietuvos šeimų tai buvo išbandymų, sukrėtimų, didelių pasikeitimų laikotarpis. Vaikų ir jaunų žmonių socializacija vyko tuomet, kai jų tėvai grūmėsi su sparčiai pasikeitusia socialine ir ekonomine tikrove, keitė darbus, profesijas, patyrė nedarbo ir kitokio nepritekliaus laikotarpius. Tokiame kontekste vaikai patys turėjo kurti savo gyvenimo strategijas. Strategijas, kur ekonominis ir socialinis stabilumas bei gerovė yra deficitinė ir dėl to dažnai trokštama vertybė bei prioritetas.
Mes turime atsakingumo tokio, gal truputį net perdėto. Mums įkalta, kad tu turi sunkiai dirbt ir sunkus darbas pats savaime yra vertybė. Tai, man atrodo, ta jaunesnė karta daug laisvesnė ir turi iliuzijų, kad labai svarbu, kad darbas būtų tau labai svarbus ir kad tu čia toks savaime esi įdomus. Mūsų karta labiau geba prisitaikyti prie iššūkių, nes mes matę visokių situacijų iš tėvų, kad tikrai gali būti sunku. (Moteris, g. 1991)
Iššūkis ir nestabilumas sietini ne tik su 1990 m. įvykiais, bet ir su 2000 bei 2009 m. finansinėmis krizėmis, COVID-19 pandemija, o pastaruoju metu – karu Ukrainoje. Visas šis nestabilumas neabejotinai atsiliepia tam, kaip savo gyvenimo pasirinkimus konstruoja ir konstruos dabartiniai trisdešimtmečiai ar dvidešimtmečiai.
Saugumą ir nesaugumą kuria ir mūsų institucijos – socialinės apsaugos politika
Nemažai daliai žmonių pagrindinis adaptacijos nesaugumo sąlygomis mechanizmas yra tradicinės instituciškai padiktuotos gyvenimo eigos pasirinkimas, kuris garantuoja didesnes socialines garantijas, bet dažnu atveju ir mažesnę finansinę grąžą.
Žvelgiant į Lietuvos socialinės apsaugos sistemą, instituciškai mums padiktuotas gyvenimo eigos modelis yra linijinis, t. y. nuosekliai pereinant tarp gyvenimo etapų – nuo mokyklos į profesinio arba aukštojo mokymosi sistemą, tuomet į darbą ir šeimos formavimą, o sėkmingai atidirbus bent trisdešimt penkerius metus – į pensiją.
Reikalavimai socialinio draudimo stažui, siekiant užsitikrinti socialines garantijas susirgus, gimus vaikui, nedarbo, negalios, senatvės atvejais diktuoja, kad pagrindinis saugumo garantas yra darbas. O dar geriau – stabilus darbas. Tokie darbai ne visuomet yra inovatyviausi ar sukuriantys aukščiausią pridėtinę vertę žmogui ir visuomenei. Socialinės politikos požiūriu socialinis draudimas – tai „gyvenimo eigai jautri“, bet ne „aktuali gyvenimo eigai“ politika. Tai yra atsižvelgiama į praeities nuopelnus, bet ne į ateities perspektyvas. Esant tokiai politikai ir menkam finansavimui, labai trūksta investicijų į pagrindinį mūsų šalies turtą – žmogiškąjį kapitalą.
Darbo svarba mūsų visuomenėje yra ypač didelė ir žvelgiant istoriškai. Tik prieš kiek daugiau kaip trisdešimt metų ištrūkome iš sovietinės visiško užimtumo visuomenės tvarkos. Nėra keista, kad mūsų socialinės apsaugos sistema paveldėjo didelę orientaciją į darbą: dominuoja socialinio draudimo įmokomis iš darbo paremta „Sodros“ sistema. Nedirbantys, o tuo labiau socialinės pašalpos gavėjai, yra stigmatizuojami, išstumiami iš visuomenės, atsiduria jos užribyje. Kaip ypač ryškiai matėme 2009–2010 m. finansinės krizės akivaizdoje, netekus darbo ir pajamų „pašalpinio“ dalia mūsų visuomenėje buvo tokia karti, kad patrauklesnė išeitis buvo emigracija. Per dešimtmetį nuo minėtos krizės netekome beveik dešimtadalio mūsų šalies gyventojų. Kartu netekome ir jų potencialo kurti bei inovuoti mūsų šalyje.
COVID-19 pandemija – pokyčių katalizatorius?
Tiesa, ne kiekviena krizė yra absoliutus blogis. Unikali situacija ir galimybė 1980–2000 m. gimusiai kartai pasitaikė COVID-19 pandemijos akivaizdoje. Nors tai neabejotinai buvo dar vienas skaudus nesaugumo ir nestabilumo laikotarpis mūsų gyvenime, valstybės tuo laikotarpiu vykdoma politika buvo gan netikėta ankstesnės krizių valdymo patirties kontekste. Buvo pasirinkta ne veržti diržus, bet visomis priemonėmis stabilizuoti situaciją. Tai reiškė didelio masto valstybės skolinimąsi, siekiant kurti naujas iki tol neregėtas socialines garantijas. Pagrindinės jų – subsidijos darbo vietų išlaikymui. Buvo įvesta ir apie metus galiojo darbo paieškos išmoka pakankamo draudimo stažo neturintiems bedarbiams.
Tokio didelio masto socialinė investicija kartu su per prastovas atsiradusiu laisvu nuo darbo laiku paskatino dalį žmonių įgyti naujų kvalifikacijų, pergalvoti savo gyvenimo kelią, keisti darbą.
Apskritai per visą pandemijos situaciją iš tokių mano aplinkos arba mano sociumo trisdešimtmečių Linkedino burbule atsirado žmonių, kurie išklausydavo po kelis tuos „Courseros“ kursus ir ten dėdavo tuos sertifikatus. Atrodo, visi turėjo tiek daug laiko ir tapo labai darbingi. (Moteris, g. 1988)
Ar po 2000 m. gimusi karta turės daugiau vidinės laisvės?
Dar per anksti spręsti, kokia bus naujoji, po 2000 m. gimusi, karta ir koks bus jų pasirenkamas gyvenimo kelias. Tai vis dar labai jauni, dažnai dar švietimo sistemoje esantys žmonės. Vis dėlto pasaulinės tendencijos rodo, kad vadinamosios Z kartos atstovai yra labiau linkę rizikuoti, pasirinkti nelinijinį gyvenimo kelią, atviresni iššūkiams, naujovėms, saugiau besijaučiantys žmonės. Galbūt tai patvirtins ir tolimesni tyrimai Lietuvoje. Kaip teigia 1980–2000 m. kartos atstovai:
„Mano karta yra pereinamojo laikotarpio tarp ankstyvosios Nepriklausomybės ir atėjimo į Europos Sąjungą. Vertybiniu moraliniu požiūriu ji yra nei visai Rytų bloko, nei visai Vakarų. Yra dar tos sovietinės traumos paveldėtos, šeimos modelis.“ (Moteris, g. 1991)
„Mes tarsi tarpinė karta…, kuri jau pradėjo tarsi laisvėti ir lipti į tą maksimalizmą, bet dar nesame visiškai laisvi iš vidaus. Aš pasižiūriu į savo dešimt metų jaunesnę sesę, – koks laisvas jos požiūris yra. Kai aš su ja pabendrauju, aš jaučiuosi tokia sovietinė.“ (Moteris, g. 1989)
Šis straipsnis remiasi LMT finansuojamu projektu „Užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje: 1980–2000 metais gimusiųjų gyvenimo eiga, elgsenos strategijos ir jų kontekstai“ (S-MIP-21-19). Straipsnyje panaudota medžiaga ir ištraukos iš vykdant projektą atliktų biografinių interviu.
Komentarų nėra. Būk pirmas!