„Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad pomėgis rinktis socialinius mokslus yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bėda. Ir ne humanitarai, ne sociologai pavers mūsų šalį klestinčia. Tai, anot jo, turės padaryti technologai, inžinieriai, gamyba, aukštosios technologijos, mokslo atradimai. Tad ar tikrai humanitariniai ir socialiniai mokslai Lietuvoje nebereikalingi?“ – klausė „Žinių radijo“ laidos „Nuomonių studija“ vedėjas Remigijus Bielinskas. Apie tai laidoje diskutavo VU Filologijos fakulteto profesorius Paulius Vaidotas Subačius ir jaunasis filosofas, politologas, šiųmetis VU Filosofijos fakulteto absolventas Vilius Bartninkas.

„Turime labai daug jaunų, protingų žmonių, kurie baigdami bendrojo lavinimo mokyklą, nežino, ko iš tikrųjų nori. Tada tokie pasvarstymai, kas naudinga, kas turi perspektyvą, yra labai svarbūs. Bet vėlgi: jei žmogus nežino, ko nori, pagrindinis klausimas jam yra prasmės klausimas: kas jam yra prasminga? Kitas gal klaus: „Kur daugiausiai galėčiau uždirbti?“ Bet vėlgi matome daugybę žmonių, kurie sąlygiškai turtingi, bet labai nelaimingi. Laimės ir prasmės klausimas svarbesnis. Čia humanitarika duoda daugiau atsakymų negu kitos sritys“, – įsitikinęs prof. P. V. Subačius.

Jis pateikė kurso draugės pavyzdį. Ji, studijuodama filologiją, pirmam kursui baigiantis suprato, kad iš tikrųjų jos pašaukimas – ekonomika. Tad metė filologiją, įstojo į ekonomiką ir dabar yra labi didelės įmonės vadovė.

„Manau, jeigu ji būtų pasirinkusi kokią nors specialybę, kuri nebūtų suteikusi galimybės mąstyti, taip niekada ir nebūtų radusi savo tikro kelio ir pašaukimo“, – kalbėjo profesorius.

Teiginį, kad kasmet abiturientai socialinius ir humanitarinius mokslus renkasi vedami ne vertybinio apsisprendimo, o trumpalaikio išskaičiavimo, kad čia įstoti tiesiog lengviau, V. Bartninkas grindžia tuo, jog, pavyzdžiui, gamtos mokslai dažniausiai suteikia konkrečią specialybę, tad abiturientų ateitis tampa gana aiškia.

Ką, tarkime, filosofas galėtų dirbti po studijų? „Praktiškai viską. Tik reikia apsispręsti, kur konkrečiai nori. Iki šiol dirbau žurnalistikoje. Rašiau politines apžvalgas. Pradžioje atrodė, kad toks darbas nesuderinamas su filosofija, tačiau paaiškėjo, kad gebėjimai, reikalingi suprasti filosofiją, puikiai perkeliami bandant suprasti politinę tikrovę, kurioje šiuo metu esi. Tai bendrųjų gebėjimų nuleidimas į konkrečią sritį. Čia, man atrodo, ir yra humanitarinių mokslų pranašumas“, – mano V. Bartninkas, nuo rudens mokslus tęsiantis Kembridže.

Pasak prof. P. V. Subačiaus, jeigu žmonės visą gyvenimą nori būti pavaldiniais, galbūt gerai apmokamais, turėtų rinktis tas technines sritis, kur įgyjama konkreti specialybė. „Jeigu žmonės nori galbūt ne pirmą dieną po baigimo, bet būti savarankiškais, dirbti patys sau, kaip sakoma, arba būti viršininkais, turėtų rinktis humanitarines ar socialines sritis, nes ten atveriama galimybė vadovauti, dirbti laisvųjų profesijų srityje“, – vieną šių mokslų pranašumų įvardijo jis. Profesoriaus teigimu, stambūs darbdaviai daro didelį spaudimą politikams, nes nori, kad būtų bedarbių. Esą darbuotoją pasamdyti paprasčiau, kai yra bedarbių, kai nereikia jo ieškoti ar siūlyti vis didesnę algą. „Bendras gyvenimo lygis kyla, algos irgi kyla, ir darbdaviai spaudžia politikus, kad būtų duodama daugiau nemokamų vietų srityse, iš kurių jie paskui galės pasisamdyti pavaldinių“, – apibendrino prof. P. V. Subačius.

V. Bartninkas sakė, kad humanitarų išradimai nėra matuojami konkrečia nauda: „Leonardo da Vinčio ir daugybės kitų pavyzdys rodo, kad humanitarų perversmai kultūroje, visuomenėje turi kur kas didesnį rezonansą negu smulkūs patentų išradimai. Negalime tikėtis, kad kiekvienas humanitaras duos kokios nors naudos. Tiesiog galime viltis, kad stipri kultūrinė bendrija galų gale sukurs stiprią visuomenę.“

Profesorius, paprašytas sugriauti mitus apie nepaklausią filologo specialybę, nepasimetė ir pateikė lenkų filologijos pavyzdį: „Lietuvoje daug kas galvoja, kad yra gana daug žmonių, mokančių lenkiškai. Bet lenkiškų mokyklų absolventai nemoka taip gerai lietuviškai, kad galėtų laisvai versti, o lietuvių, kurie gerai mokėtų lenkiškai, irgi labai mažai. Kai paklausi, kodėl sąlygiškai nedaug stoja į polonistiką Vilniaus universitete, kuri aukšto lygio, atsako, kad turbūt neturės darbo. Iš tikrųjų šiuos specialistus išgraibsto. Lygiai taip pat būtų galima sakyti apie kitas vadinamąsias mažąsias filologijas.“

Anot V. Bartninko, pas mus dar nepajaustas poreikis ir galimybės, kaip galima išnaudoti klasikinius filologus. Anglijos pavyzdžiai rodo ką kita. „Dabartinis britų žvalgybos vadovas baigęs klasikinę filologiją. Žmogus, kuris priėmė jį į darbą, irgi baigęs klasikinę filologiją. Kai per vieną iš tų retų interviu buvo paklausta apie klasikinės filologijos paklausą slaptosiose tarnybose, jis atsakė paprastai: „Žmogus, kuris gali pastebėti diakritikus ir enklitikus ant senųjų kalbų žodžių, gali pastebėti visus reikiamus dalykus, kuriuos turi pastebėti žvalgai.“ Vis grįžtu prie savo minties, kad bendrieji gebėjimai visuomet randa specialų pritaikomumą“, – tvirtino jaunasis filosofas.

„Vienas Lietuvos verslininkas yra taip pasakęs apie graikų kalbos specialistą: „Jeigu šitas žmogus išmoko senąją graikų kalbą, tai jis išmoks to, ko reikia, pasamdžius jį mano darbe.“ Reikėtų klausti, kiek žmogus, pabaigęs vieną ar kitą specialybę, išmoko mokytis. Klasikinis išsilavinimas greta laimės, prasmės paieškų moko mokytis. Manau, toks žmogus pats sau naudingiausias darbo rinkoje žiūrint tiek iš jos, tiek darbdavių perspektyvos“, – diskusiją reziumavo prof. P. V. Subačius.

Parengta pagal „Žinių radijo“ laidą „Nuomonių studija“.