Kaip žinoti, ar karantinas veikia ? Ar mokesčių sistemos parametrų keitimas paskatins ekonominį aktyvumą? Ar minimalios algos pakėlimas sumažins užimtumą? O darbo kodekso keitimai leis darbo rinkai greičiau prisitaikyti prie krizių, padidins jaunimo užimtumą? Ar mokinių ir mokytojų santykis klasėse turėtų būti pakeistas, kad galėtume tikėtis geresnių mokymosi rezultatų? Ar darbo jėgos imigracija sumažins vietinių darbuotojų atlyginimus ir pakeis darbo sąlygas?

Šie klausimai – nepaprastai opūs Lietuvoje, deja, dažniausiai taikomi negrindžiant sprendimų duomenų ir priežastinių ryšių analize. Nors daugiau negu tris dešimtmečius kelią akademinėje ekonomikoje vis sparčiau skinasi empiriniai realių reformų ir intervencijų tyrimai, pagrįsti natūraliojo eksperimento idėja. Priešingai nei klinikiniai tyrimai ar „aukso standartu“ laikomas klinikinis atsitiktinių imčių tyrimas, natūralusis eksperimentas nėra kontroliuojamas tyrėjo, bet tiriami subjektai gali būti paskirstomi į paveiktųjų ir kontrolės grupes dėl įvykusios reformos ar kitokio pasikeitimo.

Iliustracijos dėlei: tegu paveiktieji bus kompanijos tame regione, kur buvo padidinta minimali alga, o kontrolė – tos, kurioms minimali alga nesikeis. Kaip pasikeis įmonių polinkis samdyti darbuotojus regione, kur algos pakilo? Į šį klausimą Davidas Cardas, Kalifornijos universiteto Berklyje profesorius, atsakė pasitelkęs natūraliojo eksperimento idėją, paneigdamas įsigalėjusį galvojimą, kad didesnė alga reiškia sumenkusią darbuotojų paklausą, o tai savo ruožtu lemia samdos sumažėjimą, kai minimalus atlyginimas užfiksuotas aukštesnio lygio, negu buvo iki tol. Toks argumentas ignoruoja motyvacijos dirbti, produktyvumo pasikeitimo ir bendrosios paklausos pokyčius. Koks gi buvo natūralusis eksperimentas ir kokia išvada buvo padaryta?

1992 m. Naujajame Džersyje (JAV) minimalus darbo užmokestis buvo padidintas nuo 4,25 iki 5,05 JAV dolerio per valandą. Iškilo klausimas: ar dėl to kai kuriems greitojo maisto restoranų darbuotojams, kuriems paprastai mokami minimalūs atlyginimai, gali sumažėti darbo vietų dėl padidėjusių darbo sąnaudų? D. Cardas ir darbo ekonomistas Alanas Kruegeris pastebėjo natūraliojo eksperimento galimybę: šalia Naujojo Džersio buvo rytinė Pensilvanijos dalis, kurios ekonomika labai panaši dėl geografinio artumo, didelio mobilumo ir institucinės aplinkos, tačiau Pensilvanija nebuvo pakeitusi minimalaus darbo užmokesčio. D. Cardas ir A. Kruegeris palygino užimtumą Naujajame Džersyje ir rytinėje Pensilvanijos dalyje ir nerado jokių požymių, kad padidinus minimalų darbo užmokestį Naujajame Džersyje būtų buvę prarasta greitojo maisto restoranų darbo vietų.

Tai buvo labai reikšminga išvada, tačiau galbūt svarbiausia buvo ne rezultatas, o įrodymas, kad ekonomistai gali rasti būdų net neturėdami galimybės patys atlikti eksperimentų, atsakyti į rimtus politikos klausimus pateikdami priežasties ir padarinio įvertinimą. Prie šios idėjos sklaidos smarkiai prisidėjo nauji metodai, leidžiantys įvertinti reformų ar intervencijų efektus, net kai ne visi subjektai paklūsta intervencijos taisyklėms ir skiriasi intervencijos intensyvumas ar poveikis skirtingiems subjektams. Masačusetso technologijos instituto profesorius Joshua Angristas ir Stanfordo universiteto profesorius Guido Imbensas suvaidino svarbiausią vaidmenį kuriant vadinamąjį „dizainu pagrįstą“ požiūrį ekonomikoje – kai pasinaudojant instituciniu, politiniu ar kitu pokyčiu yra įvertinami ne koreliaciniai, o priežastiniai efektai anksčiau minėtais ir kitais svarbiausiais visuomenei klausimais.

Nenuostabu, kodėl šių metų ekonomikos mokslų srities Nobelio premiją, oficialiai vadinamą Švedijos centrinio banko (Sveriges Riksbank) ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti, skyręs komitetas teigė, kad minėtieji mokslininkai „sukėlė revoliuciją empiriniuose tyrimuose“, kai atsitiktiniai įvykiai ar politiniai sprendimai sukuria panašias į klinikinio tyrimo sąlygas, kurios socialiniuose moksluose yra neįmanomos dėl etinių priežasčių ar pernelyg didelių sąnaudų. Toks kvazieksperimentinis požiūris reikalauja taiklios klausimo formuluotės, politikos pokyčio ar kito pasikeitimo identifikavimo, kontrolės bei paveiktųjų grupių ir visiškai skiriasi nuo standartinio struktūrinio modelio, kai pasitelkiama teorija, leidžianti apriboti duomenis ir identifikuoti rūpimą pokytį.

Eksperimento idėja nenaudojant eksperimentinių duomenų tebekeičia mąstymo, dėstymo ir tyrimų būdus. Vienas iš „eksperimento“ sutelkti viešojo sektoriaus ir akademijos gebėjimus pavyzdys – kiekybinės ekonomikos studijų programa, kur studentai, mokydamiesi iš centrinio banko mokslininkų ir praktikų, iš pat pradžių mokosi formuluoti klausimus.

Sujungus duomenų ir ekonomikos mokslus ir visiškai nesikliaujant pasenusia literatūra, jau antro kurso studentas žino šiųmečių Nobelio premijos laureatų J. Angristo ir G. Imbenso metodus vidutiniam intervencijos poveikio efektui nustatyti, prielaidas, kurios turi būti patenkintos, ir geba padaryti išvadas. O Lietuvoje išvadas ilgiausiai ir sunkiausiai daro politikai ir politikos formuotojai, užsilikę ideologijos ar senuosiuose mąstymo rėmuose, neskirdami dėmesio priežastinių ryšių analizei, padoriam politikos vertinimui ir pažiūrų pakeitimui sužinojus ne įsitikinimais ar koreliacijomis grįstus atsakymus.

Straipsnio autoriai – Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkai dr. Povilas Lastauskas ir dr. Linas Tarasonis