Asociatyvi „Unsplah“ nuotr.

Odontologijos tema daug klausimų kelia ne tik pacientams, bet ir būriui įvairių sričių specialistų, ieškančių naujų praktiškai pritaikomų gydymo būdų. Vis dėlto nuo medžiagų atradimo iki tol, kol jos tampa apčiuopiamu gaminiu, mokslininkams reikia nueiti ilgą kelią. Vilniaus universiteto (VU) Chemijos institute stažuotę atliekanti mokslininkė iš Latvijos dr. Vita Zalite sako, kad galbūt ateityje mūsų dantis nuskaityti ir tinkamą plombų ar implantų formą pasiūlyti galės dirbtinis intelektas, tačiau kol kas chemikai dirba ieškodami medžiagų, kurios būtų kuo mažiau žalingos žmogaus organizmui ir gamtai.

Tikslas – sukurti medžiagas, kuo panašesnes į tikrus dantis

Nors šiuo metu atkuriamojoje odontologijoje naudojamos priemonės žmogui nėra žalingos, tačiau plomboms, tiltams, implantams tvirtinti reikalingos papildomos medžiagos, kurios tarsi priklijuoja juos prie dantų.

„Šiuo metu mano projekto tikslas yra sukurti tankią, mechaniškai stiprią ir bioaktyvią medžiagą, sudarytą iš kalcio fosfatų ir kelių šalutinių produktų. Tuomet ateityje šią medžiagą būtų galima naudoti atkuriamojoje odontologijoje“, – sako dr. V. Zalite.

Chemikė iš Rygos technikos universiteto Vilniuje mokosi taikyti kalcio fosfatų sintetinimo metodą, vadinamą zolių-gelių technologija.

Dr. Vita Zalite

„Jis panašus į mano taikomą Rygoje, tačiau čia naudojami kiti reagentai ir procesas kiek skiriasi. Be to, čia galiu atlikti bandymus naudodamasi peršviečiančiosios elektronų mikroskopijos technologija (angl. transmission electron microscopy, TEM), o mūsų institute šios įrangos neturime“, – pasakoja chemikė.

Anot dr. V. Zalitės, jos kuriama medžiaga bus pakankamai tanki ir ateityje galbūt galės pakeisti dabar naudojamą cirkonio keramiką bei be papildomų medžiagų jungtis su natūraliais dantų audiniais.

„Galbūt ateityje robotai ir dirbtinis intelektas galės nuskaityti skylę žmogaus dantyje ir pagal tai sukurti natūralų audinį atitinkančią plombą. Bet kol kas tai – mokslinė fantastika. Šiuo metu savo projekte sintetinu kalcio fosfatus ir maišau juos su biopolimerais, tuomet atlieku vadinamąjį sukepinimo (angl. sintering) procesą, kurio rezultatas yra ypač tanki, tvirta medžiaga“, – pasakoja mokslininkė.

Tvarumas net ir dantų plombose

Dr. V. Zalitės teigimu, šiuo metu odontologijoje naudojamos medžiagos nėra žalingos. Tačiau sugebėti atkurti natūralią dantų struktūrą būtų įvairiapusiškai naudinga.

„Pagrindinis dalykas, kodėl tokia medžiaga būtų itin inovatyvi, yra tai, kad jų cheminė sudėtis būtų labai artima natūraliai dantų cheminei sudėčiai, jos tankumas taip pat būtų labai artimas natūraliam. Be to, jau dabar galime išgauti ir skirtingus atspalvius – juk kiekvieno žmogaus dantų spalva yra kiek kitokia“, – teigia chemikė.

Tačiau, anot dr. V. Zalitės, nors sugebėti atkurti natūralią dantų struktūrą ir būtų didelis chemijos mokslo pasiekimas, didžiausias naujos medžiagos privalumas būtų jos sudėtis: „Šios medžiagos sintezei mums nereikia jokių toksiškų, žalingų reagentų. Naudojame tik kalcio ir fosforo šaltinius bei vandenį. Ir sintezės šalutinis produktas taip pat yra tik vanduo. Įspūdinga yra tai, kad sintezės proceso metu mums nereikia naudoti jokių priedų, tiesiog įpilame reikiamų medžiagų miltelius.“

Todėl mokslininkė džiaugiasi galėdama prisidėti prie švaresnės ateities kūrimo: „Mūsų aplinkoje, ore, daiktuose yra pilna toksinų. Tad būtų puiku, jeigu ateityje mums pavyktų į savo burnas dėtis mažiau kenkiančias medžiagas. Tačiau kol kas iki to – ilgas kelias.“

Rezultatams pasiekti reikalingas įvairių sričių mokslininkų įdirbis

Esamoje projekto stadijoje dr. V. Zalite užsiima būtent medžiagos, atitinkančios natūralius dantų audinius, kūrimu. Tačiau iki realaus pritaikymo procesas dar užtruks: „Norint medžiagas pritaikyti žmonėms, pirmiausia atliekami tyrimai su ląstelėmis in vitro. Tuomet, jeigu rezultatai tenkina, atliekami tyrimai su gyvūnais ir tik tada su žmonėmis klinikoje“, – aiškina mokslininkė.

Asociatyvi „Unsplah“ nuotr.

Vis dėlto iki klinikinės stadijos dar reikia išsiaiškinti ne vieną svarbų klausimą. „Turime nuspręsti, kaip dėsime šias medžiagas žmonėms į burnas, kokių mums reikia rišamųjų medžiagų. Juk ir dabar, pavyzdžiui, karūnėlės prie dantų tvirtinamos specialiu cementu ar kitomis cheminėmis medžiagomis. Aš noriu, kad mano sukurta medžiaga su žmogaus dantimis rištųsi natūraliai, todėl turime dar daug išmokti, kad tai pasiektume“, – teigia chemikė.

Pasak jos, šioje srityje labai svarbus įvairių sričių mokslininkų indėlis. Kaulų, dantų regeneracija domisi daugybė specialistų ne tik Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir Šveicarijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir daugelyje kitų šalių.

„Ši sritis tampa vis labiau tarpdiscipliniška ir vis sudėtingesnė. Aš pati esu medžiagų mokslininkė, galiu sukurti medžiagą, ją charakterizuoti, bet gydytojai mato problemas visai kitaip. Jie irgi turi mums pasakyti, kur yra problemos, kad žinotume, kaip dirbti toliau“, – sako dr. V. Zalite.