„Ideali diena mokykloje turėtų atrodyti taip: mokiniai mokosi keturias pamokas, o kitas keturias – laisvai žaidžia (be jokios psichologinės įtampos). Pasakyti, kad mes pusę laiko turime žaisti, o pusę laiko mokytis, atrodo beprotiška idėja, bet ją reikia labai rimtai apsvarstyti“, – parodoje „Mokykla“ vykusioje Vilniaus universiteto (VU) diskusijoje „Dekoduoti ugdymo scenarijai ateičiai“ kalbėjo kūrybingumo mokyklos įkūrėjas, scenaristas, vaizduotės tyrėjas ir VU filosofijos profesorius Kristupas Sabolius.

Pasak ugdymo mokslų ekspertės, monografijų apie ugdymo filosofiją autorės, profesorės Lilijos Duoblienės, dar 2006 m. tokios šalys kaip Olandija, Naujoji Zelandija, Austrija, Australija ir Kanada ėmė kurti scenarijus 2020 m. mokykloms. Lietuvoje tokios vizijos niekada nebuvo, tačiau renginyje VU mokslininkai ir edukologai diskutavo, kaip galėtų atrodyti mokyklos ateityje.

Žaidimas – mokymosi proceso dalis

Menotyrininkas, muziejų ekspertas, komunikacijos docentas Juozapas Blažiūnas, prieš  pradėdamas kalbėti apie ateities mokyklą, priminė, kad be patirties ir žinių apie praeitį ateitis su daug scenarijų atrodo miglota „Svajojame apie skrydžius į kosmosą, Marsą, bet nesusitvarkome Žemėje, šiukšliname. Galvojame apie technologijas, bet jos jau čia. Kalbame apie ateities vaikus, bet negalime jiems nieko pasiūlyti, nes patys dar esame pokyčių etape“, – svarstė J. Blažiūnas.

Vaiko psichologinės raidos tyrėja, VU Filosofijos fakulteto Konsultavimo ir mokymo centro vadovė, profesorė Roma Jusienė kalbėdama apie ugdymą pabrėžė žaidimo svarbą mokymosi procese: „Matau mokyklą kaip žaidžiančią ir gyvą, nes žaidimas siejamas su keliomis svarbiomis savybėmis, tokiomis kaip kūrybiškumas, teigiamos emocijos bei santykiai. Žaisdamas visada esi santykyje su kitu žmogumi, su pačiu savimi, kitais vaikais.“

Jos manymu, žaidimas yra vienas svarbesnių vaiko poreikių, kurio nepatenkinus gali kilti neigiamų emocijų, o atsižvelgiant į šį poreikį gali net palengvėti tam tikri mokymosi procesai. „Pavyzdžiui, kai per pertraukas vaikams sudaromos sąlygos žaisti kamuoliu, lavinama jų koordinacija, kuri pagerina skaitymo ir rašymo gebėjimus“, – tvirtina prof. R. Jusienė.

Technologijos keis mokytojo vaidmenį

Vaizduotės tyrėjas K. Sabolius pritaria žaismės svarbai ir siūlo keisti opoziciją tarp žaidimo ir mokymosi, nes žaidimas visada buvo mokymosi proceso dalis, gyvūnams – išgyvenimui reikalingų įgūdžių įgijimo forma, kol žmonės žaidimą pradėjo vertinti tik kaip laisvalaikio užsiėmimą.

„Tam, kad žaidimo svarba sugrįžtų, reikia revoliucijos mąstymo ir edukacijos sistemoje. Nes dabar mes galvojame, kad mokymasis yra tokia veikla, kurioje negali būti jokio malonumo, pasitenkinimo ir kūrybos, kad negalima išžaisti mokymosi“, – sako filosofas.

Tokį žaidimų susigrąžinimo į ugdymo procesą šansą, K. Saboliaus manymu, suteikia naujosios technologijos ir vaiko bei mokytojo vaidmens permąstymo perspektyva. Anot profesoriaus, dėl vis didesnio mokytojų stygiaus į mokyklas gali tekti įsileisti dirbtinį intelektą, kuris jau dabar Kinijoje ugdo vaikus, pasižymi itin puikiais testinių užduočių atlikimo rezultatais ir kitomis geromis savybėmis.

„Dirbtinis intelektas yra sistema, kuri neišeina motinystės atostogų, retokai serga, neprašo išmokų ir neprotestuoja. Ugdymo procese nuolatinis tos pačios informacijos kartojimas mokytojams yra daug streso keliantis ir daug psichologinės energijos reikalaujantis dalykas“, – sako K. Sabolius.

Dirbtiniam intelektui perėmus kai kurias mokymo funkcijas, mokytojas ir jo vaidmuo neabejotinai turės keistis. K. Sabolius mano, kad kiekvienam mokytojui ateityje gali tekti būti ir mokytoju, ir žaidimo partneriu, ir psichologu.

„Mokytojas taps kitokio tipo veikėju: užuot daręs tuos darbus, kuriuos atliks dirbtinis intelektas, jis galvos ne ką daryti, o kaip. Reikia galvoti apie kitokią hierarchiją, kurioje mokytojas bus ne visažinis pasakotojas, bet vaikų partneris, padedantis jiems tas žinias atrasti“, – sako vaizduotės tyrėjas.

Ugdymo turinio pokyčiai

Diskusijos dalyvių nuomone, šiandienos mokyklos juda teigiama kryptimi ugdymo sistemos gerinimo klausimu, tačiau reikėtų sutelkti daugiau dėmesio ne tik į mokymosi aplinką, bet ir į mokomų dalykų turinį. Anot K. Saboliaus, mokymasis su dirbtiniu intelektu gali būti labai naudingas, nes ši technologija leidžia gana tiksliai nustatyti kiekvieno vaiko mokymosi lygį, išlavintus įgūdžius ir tobulinimo reikalaujančias spragas. Tai padaryti be dirbtinio intelekto kainuotų labai daug laiko ir pastangų.

Išmaniąsias technologijas vertinantiems skeptiškai vaikų psichologė R. Jusienė pataria į tai pažvelgti edukaciniu aspektu: „Atsiradus naujiems išradimams ar įrankiams, mes turime mokytis saugiai su jais elgtis. Visuomet pateikiu pavyzdį: su peiliu, kurį naudojame daugybei gerų dalykų, galime ir netyčia susižeisti, jei nežinome ir nemokame tinkamai naudotis. Lygiai taip pat ir su technologijomis.“

Nors naujųjų technologijų įvedimas į ugdymo procesą gali būti labai naudingas, nereikėtų pamiršti ir tradicinių mokykloje taikomų mokymosi būdų. K. Saboliaus nuomone, ugdymo turinyje turėtų išlikti mokymosi atmintinai procesas, kuris šiandien smarkiai nuvertinamas. Filosofas įsitikinęs, kad be mokymosi atmintinai gali sutrikti atminties lavinimo ir kitos funkcijos: „Senojoje mokymosi struktūroje yra ir gerų dalykų, kuriuos nebūtinai reikia išmesti. Atsiranda naujovių, bet išlieka klausimas, ką reikia sužinoti, o ką gerai žinoti, todėl manau, kad tas ugdymo turinys liks. Turi įvykti abiejų struktūrų suartėjimas ir filosofinis sugrįžimas prie tiksliųjų mokslų, literatūros, filosofijos.“