Poetas, dailininkas ir Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto magistrantūros studijų programos Lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo programos komiteto narys Gvidas Latakas pristatė parodą „Patarlės ir priežodžiai pagal Piterį Breigelį“. Tapybos darbų autoriai – Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos suaugusiųjų 2V grupės nariai. Parodą iki balandžio 30 d. lankytojams galima apžiūrėti VU Kauno fakultete, II korpuse (Muitinės g. 6) 2 aukšte Didžiojoje fojė šalia prof. Vlado K. Gronsko auditorijos.
„Dailė ir literatūra nėra tokie skirtingi meno žanrai, kaip gali atrodyti. Ir tapydamas, ir rašydamas fiksuoji vaizdą, nuotaiką, mintį. Yra daug rašančių dailininkų, nes poezija – labai patogus žanras greitai įamžinti tau svarbų momentą. Tam nereikia ypatingų priemonių, užtenka rašiklio ir skiautės popieriaus. Vėliau iš to užrašo galima plėtoti idėjas. Taip poezija ir dailė tarsi maitina viena kitą“, – sako G. Latakas, aiškindamas savo kūrybos metodą.
VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto dėstytoja doc. Eglė Keturakienė dėkojo menininkui už galimybę pamatyti darbus, atskleidžiančius dailės ir literatūros santykį, intermedialų pokalbį ne tik tarp teksto ir vaizdo, bet ir tarp autoriaus ir kūrėjo, tęsiančio jo idėją, iš naujo išgyvenančio ir primenančio ją kitiems, dovanojančio interpretacijos džiaugsmą žiūrovui. Pasak jos, tai puikus pavyzdys, kaip istorinė literatūra ir dailė papildo viena kitą, kuria bendrą, atvirą kūrybos erdvę.
Mokinių tapyba kviečia kelionei laiku
Tapytojų įkvėpimu šįkart pasirinktas Piteris Breigelis Vyresnysis, kurio kūryba, padedanti susipažinti su viduramžių pasauliu, yra tarsi neįprastas dokumentas, pripildytas miniatiūrinių, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų detalių ir simbolių. Dėl dažno kasdienių, valstiečių gyvenimą vaizduojančių scenų tapymo ir, kaip buvo spėjama, neturtingos šeimos, ankstyvieji meno tyrinėtojai dailininką praminė „Breigeliu valstiečiu“. Įdomu tai, kad vėlesni istorikai akcentuoja Breigelio Vyresniojo kūrinių intelektualumą ir gilumą, spėdami, kad jis buvo išsilavinęs miestietis, palaikęs artimus ryšius su to meto humanistais. Nors jo paveiksluose dažnai vaizduojamos valstiečių gyvenimo scenos, šie darbai nebuvo skirti paprastam kaimo žmogui – priešingai, jie patenkino to laikmečio aristokratų smalsumą valstiečių kasdienybei.
G. Latako mokiniai labai džiaugėsi pažintimi su išskirtiniu menininku, galimybe įsigilinti į simbolių kalbą, įsijausti į Breigelio pasaulį. Suaugusieji, pasirinkę savo laisvalaikiui tapybą, pasakojo, kaip tai atitraukia nuo kasdienių rūpesčių, leidžia pasijusti pasaulio ir meno tarpininku, analizuoti laikui nepavaldžias žinutes. Pasak jų, pamokos leidžia įgyti žinių apie meną, viduramžių ir dabarties sąsajas, meno esatį, o įgytos žinios koncentruotos į dar platesnį meno suvokimą.
Dailės mokytojas pasakojo, kad papildydami vienas kitą žodis ir vaizdas jo kūryboje tampa nauja vertybe. Būtent taip kūrybiškumą jis provokavo kviesdamas savo mokinius tapyti vizualinius simbolius ir žodžiais pateiktas prasmes. Pasakodamas apie savo tapybos metodą G. Latakas aiškina, kad senus, klasikinius motyvus, biblinius siužetus, net šventųjų gyvenimo scenas (pavyzdžiui, Madona, žuvininkas, šv. Petras, pagavęs laimikį) jis naudoja jau žinomai istorijai papasakoti naujai. Tiesa, ženklus reikia atpažinti ir suprasti. Neįprasta kūrybos užduotis tapo iššūkiu, privertė pasigilinti ir maloniai pradžiugino įgijus nuodugnesnį simbolių supratimą.
Nemirtinga būties klasika
„Net nežinodamas Piterio Breigelio Vyresniojo vardo ir atsidūręs šioje mokinių parodoje nusikelsi į Renesansą, į paprasto žmogaus kasdienybę, kurioje gyvenimo patirtys arba tie sprūstantys išminties perlai nugulę patarlių ir priežodžių audinyje priverčia atsisukti į savo nūdieną, kurioje niekas nuo Renesanso laikų taip ir nepasikeitė. Stebėdamas tapybos darbus suvoki gyvenimo paprastumą, kasdienybės svarbą, laiko neapčiuopiamumą ir tą nepailstantį žmogaus smalsumą, nuolatinį galynėjimąsi su Dievu“, – įspūdžiais dalijasi VU KF studijų programos Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas magistrantė Daiva Jasiūnė ir prisipažįsta, kad tokio tapytojo iki parodos net nežinojo, tad liko ypač sužavėta.
Vienas žinomiausių Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslų – „Babelio bokštas“ (1563, Meno istorijos muziejus Vienoje). Literatūroje ir dailėje biblinis Babelio bokšto vaizdinys paprastai naudojamas parodyti, kad Dievas baudžia žmones už puikybę ir perdėtą pasitikėjimą savimi, be to, taip aiškinama kalbų įvairovė. Jo simbolinę prasmę galima taikyti ir šiandieninei geopolitinei situacijai iliustruoti, o tai atskleidžia įvaizdžio universalumą, išliekamąją vertę.
„Visais laikais visko buvo, nei vienų laikų nereikia idealizuoti. Pasaulis apskritai po truputį tobulėja, žmonės gražėja, įgūdžiai gerėja, gyvenimo trukmė ilgėja – daug gerų procesų vyksta. Burbėti nereikia, tik spėkime tame gyvenime būti, kažką nuveikti ir džiaugtis“, – sako G. Latakas, neabejodamas būtinybe kurti, mokytis ir mėgautis menu.
Dirbtiniam intelektui jokių galimybių
Įdomu tai, kad G. Latako kūrybos principas, jungiantis kalbą ir vaizdą, yra gan panašus į dirbtinio intelekto įrankių algoritmą, leidžiantį žodžius paversti vaizdu. Vis dėlto emocija ir simbolizmas kompiuteriniam kodui kol kas yra sunkiai perprantami.
„Abu procesai remiasi interpretacija ir transformacija – poetas arba dailininkas perteikia žodžiais išreikštą mintį vaizdu, o DI modeliai, kaip generatyviniai neuroniniai tinklai, algoritmiškai konvertuoja tekstą į vaizdą. Tačiau skirtumas slypi emocijoje ir simbolizme – žmogus juos jaučia ir supranta intuityviai, remdamasis savo asmenine bei kultūrine patirtimi, o DI dar tik bando tai modeliuoti remdamasis duomenų rinkiniuose esančiais pavyzdžiais. Jis gali atkurti tam tikras emocines ar simbolines asociacijas, bet vis dar neturi tikrojo suvokimo, kuris būdingas žmogui“, – aiškina doc. dr. Eglė Keturakienė užtikrinta, kad mokymasis iš mokytojo ir su mokytoju išlieka toks pats svarbus kaip Antikos laikais ar Renesanso epochoje. Gvidui Latakui ji dėkojo už išskirtinę kūrybą ir norą dalytis žiniomis su moksleiviais bei studentais.
Parodoje eksponuojamų darbų autoriai Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos suaugusiųjų 2V grupės dalyviai: Sigita Meškinienė, Raimonda Vizbarienė, Gabrielė Šulinskaitė, Daina Vieraitytė, Jūratė Žemaitė, Jurgita Simanavičė, Jurita Poniškaitienė, Dainius Širvaitis, Milda Sakalauskienė, Ramunė Poškuvienė, Živilė Sventickienė, Kristina Januškevičiūtė. Dauguma jų užsiėmimus lanko jau ne pirmus metus.
Komentarų nėra. Būk pirmas!