Sausio 28-osios rytą savo namuose užgeso medijų kritikas Skirmundas Jonas Valiulis. Likimo sprendimas mums, įpratusiems sutikti Skirmundą knygų, filmų, kitų kūrinių sutiktuvėse, peržiūrose, vertinimo komisijose, yra netikėtas, apmaudus, paliekantis tuštumą akademinėje ir žiniasklaidos erdvėje.

Su Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų programų studentais jis praleido 40 metų, prisidėjo prie žurnalistikos studentų tradicijos šioje Alma Mater rengti kritiškai mąstantį, plataus požiūrio žmogų. Tai tokia Asmenybė, kuri įsirėžia atmintin iš pirmo susitikimo, kai ima vesti pašnekovą per kino, televizijos, fotografijos pasaulį ir atskleidžia naujienas, siūlo įsižiūrėti į kūrybos naujoves, kūrinio privalumus tarp detalių ir įvertina visumą, diskretiškai užsimindamas apie trūkumus.

S. Valiulis gimė 1938 m. spalio 22 d. Gražaičių kaime, Pakruojo rajone. Mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, o 1965 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto (VU) Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1974-ųjų dirbo mūsų universiteto Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedros, nuo 1991 m. – VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto dėstytoju. S. Valiulis studentų buvo mėgstamas dėl šmaikštumo, originalių idėjų ir neprailgstančių paskaitų, skaitė televizijos, kino, žurnalistikos teorijos ir praktikos kursus, kino kritikos paskaitas.

1989–1991 m. S. Valiulis ėjo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininko, 1990–1992 m. – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinio direktoriaus pareigas. Jam teko istorinė atsakomybė vadovauti visuomeniniam transliuotojui, kai 1991-ųjų sausį į LRT pastatą ir žmones pasikėsino sovietų okupacinė kariuomenė. Tačiau ir tais metais, turėdamas kitų pareigų, neišsižadėjo akademinio darbo. Jis visada buvo Vilniaus universiteto Žmogus – kad ir kur dalyvautų, bendradarbiautų kūrybiniuose projektuose. Jis visada atrasdavo laiko ir jėgų vienu metu vadovauti keliolikai kursinių ir bakalauro darbų – priimti studento prašymą, nepais  krūvio ir darbų gausos, buvo jo prioritetas – ir versdavo kolegas tuo žavėtis. Kas neprisimins ir kitų jo atsakymų, kai būdavo kviečiamas kur nors dalyvauti: „O kodėl gi ne? Žinoma! Įdomu, labai įdomu!“

1994 m. S. Valiuliui suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas, 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2005 m. jis apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.

Kritikas paskelbė šimtus tekstų kino, fotografijos ir TV klausimais, rengė fotografijų knygas. Jo tikroji mokslinė disertacija yra tuose absolventų rašto ir kūrybiniuose darbuose, kurie buvo sėkmingai apginti, o jų autoriai šiandien pasklidę žiniasklaidos rinkoje. Visą jo elgesį dalykinėje ir neformalioje aplinkoje, jo kūrybą ir įtaigą būtų teisinga apibūdinti kaip kultūrų puoselėtojo, pakantaus įvairovėms, laisvo ir neprietaringo kritiko pavyzdį.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bendruomenės vardu prašau S. Valiulio šeimos narių priimti nuoširdžią užuojautą – būkime stiprūs geraisiais prisiminimais apie šį Tolerancijos riterį.

Andrius Vaišnys,
Komunikacijos fakulteto dekanas