Filmų, televizijos laidų ar tiesioginių transliacijų vertimas į gestų kalbą yra dažnai aptinkamas televizijos ekranuose. Bet retam teko stebėti vaidybinį filmą ar sporto varžybas su garsiniu vaizdavimu, skirtu kitokių regos galimybių žmonėms.
„Žiūrėdamas į ekraną garsinio vaizdavimo specialistas ne tik turi sugalvoti, ką pasakoti ir atrinkti, ką svarbiausia pasakyti žiūrovui, bet ir netrukdyti filmui. Mūsų veikimo laukas yra labai fragmentiškas, o pasisakymo laikas labai ribotas ir įsiterpiantis tarp veikėjų monologų bei dialogų“, – garsinio vaizdavimo specialistų kasdienybę pristato Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslininkė doc. Laura Niedzviegienė.
Svarbu ne tik pritaikyti turinį, bet ir užtikrinti prieinamą aplinką
Doc. L. Niedzviegienė vadovavo projektui „Kultūrinė įtrauktis: audiovizualinių produktų pritaikomumo klausos ir regos neįgaliesiems tyrimas“. Mokslininkė pasakoja, kad idėja įgyvendinti projektą kilo stebint ir vertinant iki šiol buvusius bandymus, siekiant turinį pritaikyti kitokių regos ir klausos galimybių žmonėms.
„Su kolege doc. Jurgita Kerevičiene, kuri yra subtitravimo kurtiesiems specialistė, pamatėme, kad iki šiol buvę bandymai pritaikyti audiovizualinį ir vizualinį turinį buvo per daug mėgėjiški ir chaotiški. Juos įgyvendinant buvo remiamasi užsienio patirtimi, kuri toli gražu ne visada koreliuoja su mūsų auditorijos poreikiais. Tad mūsų projekto tikslas buvo išsiaiškinti, ko reikia Lietuvos kurčiųjų ir neregių auditorijoms, kad jos jaustųsi visavertiškos“, – pasakoja doc. L. Niedzviegienė.
Iki šiol vykdyti mokslininkių tyrimai parodė, kad, norint sukurti kokybišką produktą, reikia pereiti kelias pakopas, kur viskas prasideda nuo informacijos prieinamumo.
„Tiek spektaklio, tiek kino filmo atveju tikslinei auditorijai reikia tinkamai apie jį pranešti, kad informacija pasiektų šiuos vartotojus. Reikia pritaikyti ir fizinę aplinką, įvertinant, ar patogus kelias iki kino ar teatro salės, be to, paruošti ten lauksiantį personalą“, – vardija mokslininkė.
Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į skirtumus, kurie egzistuoja ne tik tarp kurčiųjų ir neregių auditorijų, bet ir šių grupių viduje.
„Neregių grupėje vieni nemato nuo gimimo, kiti yra netekę regos vaikystėje, o dar kiti regos neteko visai neseniai ir vaizdus puikiai atsimena. Taip pat yra silpnaregiai, kurie vis dar turi tam tikrą regos likutį. Bet siekėme sukurti universalų modelį, kuris tiktų visoms šioms grupėms, nes pateikti kelias to paties filmo ar spektaklio komentarų versijas būtų labai brangu, o ir laiko sąnaudos būtų milžiniškos“, – teigia tyrėja.
Sukūrė universalų audiovizualinio vertimo modelį Lietuvos kūrėjams
Projekto metu mokslininkių parengtose gairėse ir mokslo studijoje sustyguotos visos turimos žinios ir pavyzdžiai, atsižvelgta į užsienio patirtį ir tyrimo metu išgrynintus lietuviškos auditorijos poreikius. Galiausiai, įvertinus visą turimą informaciją, siekta sukurti modelį kino ir teatro kūrėjams, kuris geriausiai atlieptų Lietuvos auditorijos lūkesčius.
„Kūrėme kuo universalesnį modelį, kad juo remdamiesi kino kūrėjai ir platintojai, teatrų atstovai ir kino platformos išmoktų ir suprastų, kaip kuriamą turinį padaryti kuo prieinamesnį kitokių regos ir klausos galimybių žmonėms. Tai turėtų padėti šioms žmonių grupėms įsilieti į kultūrinį gyvenimą“, – pabrėžia mokslininkė.
Publikuotų gairių viršelis, kurio autorė yra dailininkė Jurga Tėvelienė
Doc. L. Niedzviegienė pasakoja, kad didžiąją dalį bendrų, pasaulyje naudojamų audiovizualinio vertimo gairių Lietuvos auditorija atitinka. Bet yra ir keletas požiūrio taškų, kur lietuviai išsiskiria. Vienas tokių – skirtingų užsienio kalbų mokėjimas.
„Neretai lietuviškuose filmuose pasitaiko rusiškų ar angliškų intarpų, kurie verčiami subtitruose, tad yra visai neprieinami neregiams. Vyresnioji auditorija geriau moka rusų kalbą, o jaunesnioji – anglų, bet, norėdami, kad filmas būtų suprastas visų, taikome audiosubtitrų metodiką, kur šie subtitrai yra įgarsinami“, – pristato mokslininkė.
Pasaulinėse audiovizualinio vertimo gairėse nurodoma, kad pristatant emocijas apie jas reikia pasakoti kuo objektyviau: nusakyti veido išraišką, laikyseną, nupasakoti gestus, bet pačios emocijos neįvardyti. Projekto metu vykdytos apklausos parodė, kad Lietuvos auditorija pozityviai priima subjektyvų emocijų įvardijimą.
„Tiek filmai, tiek spektakliai yra labai dinamiški, tad detaliems kūno kalbos aprašymams nelieka laiko. Mūsų tyrimas atskleidė, kad didžioji Lietuvos auditorijos dalis nepyksta dėl subjektyvaus garsinio vaizdavimo ir priima specialisto įvardytą emociją“, – sako tyrėja.
Ne mažiau įdomių rezultatų pateikė ir atsakymai į klausimus apie spalvų įvardijimą. Šiuo atveju išsiskyrė du poliai: žmonės, kurie nematė nuo gimimo, ir žmonės, kurie prarado regėjimą vėliau.
„Tyrimas parodė, kad spalvos įvardijimas yra labai svarbus. Žinoma, tai buvo svarbiau tiems, kurie regėjimą prarado vėlesniu gyvenimo laikotarpiu ir spalvas atsimena. Jiems įdomu, ką vilki personažai, kokios spalvos yra kambarys ar teatro dekoracijos. Dar įdomiau tai, kad net nuo gimimo nematančių žmonių anketose buvo nurodyta, kad jie pageidauja girdėti spalvų pavadinimus. Neregiai paprastai susikuria tam tikrus spalvų konceptus ir spalvą sieja su buities, gamtos objektais, kvapais ar skoniais. Pavyzdžiui, vienam žalia spalva yra šviežiai nupjautos žolės kvapas, kitam duriantis kaktusas, trečiam šviežio agurko skonis“, – pristato mokslininkė.
Iššūkiai atrenkant turinį garsiniam vaizdavimui
Doc. L. Niedzviegienė pasakoja, kad yra produktų, kurie labai sunkiai „pasiduoda“ garsiniam vaizdavimui, nes juose yra labai daug monologų, dialogų ir beveik nėra pauzių.
„Tai galioja nemažai daliai lietuviškos dokumentikos, kur ištisai kalba veikėjai ar pasakotojai, o tuo metu rodomos nuotraukos, pastatai, vietovės. Šiuos vaizdus norėtųsi įvardyti, apibūdinti, bet tam pritrūksta laiko“, – sako tyrėja.
Tad atsirinkdamas kūrinį vertėjas turi įvertinti, ar bus pakankamai pauzių, ar kūrinys nėra vien tik vizualus, kur vaizdas yra pagrindinis ir esminis informacijos nešėjas. Ne mažiau svarbu ir pasverti, ar tikrai tas garsinis komentaras bus vertingas ir duos naudos. Tai ypač aktualu atsirenkant teatro spektaklius.
Po spektaklio „Tėvas“, kurio garsinio vaizdavimo komentarus rengė mokslininkė kartu su audiovizualinio vertimo studentais. Asmeninio archyvo nuotr.
„Pasikalbėjus su teatro atstovais paaiškėja, kad vienas ar kitas spektaklis yra pilnas dialogų ir monologų, o dekoracijos keičiasi minimaliai. Tad neregiams ir be papildomo vertimo jame pavyktų dalyvauti, todėl neverta investuoti laiko ir žmogiškųjų išteklių, geriau susitelkti į kažkurį kitą produktą“, – atskleidžia mokslininkė.
Unikalus pavyzdys yra Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Doc. L. Niedzviegienė nuogąstavo dėl šio filmo pritaikymo, nes jai atrodė, jog, bandant nupasakoti filme matomas augalų ir gyvūnų rūšis, turėsime enciklopedinį pasakojimą, varginantį žiūrovus.
„Nepaisant kiek skeptiško mano požiūrio, priėjome prie išvados, kad šį filmą geriausiai pritaikytų pats režisierius. Labai džiugu, kad jis sutiko ir filmas yra pritaikytas neregių ir silpnaregių auditorijai. Girdėjau ir reginčių žmonių komentarų, kad su garsiniu vaizdavimu šis filmas palieka dar gilesnį įspūdį, nes miško vaizdas slepia ir tam tikras gilesnes, filosofines potekstes, kurias geriausiai žino ir įvardyti gali tik režisierius“, – pasakoja tyrėja.
Kitokių regos galimybių žmonėms – kino filmai ir teatro spektakliai lietuvių kalba
Lietuvoje daugėja turinio, pritaikyto regos ir klausos negalią turintiems žmonėms. Nuo 2012 m. kasmet neregiams yra pritaikomi bent 1–2 spektakliai, o LRT mediatekoje galima rasti filmų ir serialų serijų.
„Pirmąjį filmą su garsiniu vaizdavimu LRT televizijai pasiūlėme dar 2017 m. pabaigoje. Prie jo dirbome kartu su audiovizualinio vertimo studentais ir neregiams bei silpnaregiams pritaikėme režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“. Televizija pamatė, kaip visa tai daroma, įvertino, kad to reikia ir kad Lietuvos auditorija yra pribrendusi. Tad 2019 m. mes startavome su serialu „Laisvės kaina. Disidentai“, o paskui pritaikėme ir kitas „Laisvės kainos“ serialo dalis. Taip pat įgarsinome 85 jaunimo serialo „Bloga mergaitė“ serijas, filmą vaikams „Gustavo nuotykiai“ ir daugelį kitų produktų. Tad pritaikyto turinio turime tikrai nemažai“, – pristato mokslininkė.
Doc. L. Niedzviegienė džiaugiasi, kad vis aktyviau į turinio pritaikymą įsitraukia ir kino festivaliai, pirmiausia „Nepatogus kinas“ ir „Kino pavasaris“. Jie kasmet pasiūlo bent po vieną filmą su garsiniu vaizdavimu. Tik šiai paslaugai įgyvendinti dar labai trūksta tinkamos infrastruktūros.
Filmus su garsiniu vaizdavimu kino teatre galima rodyti tiek atvirai (visai auditorijai), tiek izoliuotai (transliuoti tik į neregių ir silpnaregių turimas ausines), tačiau reikiamą įrangą turi toli gražu ne kiekvienas kino teatras, todėl neretai papildomi komentarai transliuojami garsiai, visai salei. Prieš tokio tipo seansus žiūrovus būtina informuoti, kad ši filmo peržiūra bus kiek kitokia, nes regintieji gali būti nesuinteresuoti dalyvauti tokio tipo seanse.
Vis dėlto mokslininkė pastebi, kad regintiems žmonėms būna įdomu žiūrėti filmą su garsiniu vaizdavimu. Taip skatinamas požiūris, kad tiek spektaklius, tiek kino filmus galima patirti kartu, nepaisant regos skirtumų. „Tai suteikia galimybę regintiems ir neregiams ateiti į tą patį seansą ir išėjus aptarinėti filmą ar teatro spektaklį. Tokių iniciatyvų daugėja, tad norisi tik paskatinti kultūros institucijas tai daryti dar daugiau ir dažniau“, – sako mokslininkė.
Techniniai klausimai labai aktualūs ir kalbant apie garsinį vaizdavimą teatre. „Ne visi teatrai turi sinchroninio vertimo įrangą, kuri reikalinga spektaklio metu: vertėjo kabiną, kurioje dirbtų komentatorius, mikrofoną ir ausines žiūrovams, į kurias transliuojamas komentaras. Garsus komentavimas teatre neįmanomas, nes trukdytų aktorių vaidybai, bet kino teatre tai nesunku įgyvendinti, jei nėra alternatyvų“, – teigia doc. L. Niedzviegienė.
Garsinio vaizdavimo produktai pasaulyje: nuo sporto varžybų, šokių konkursų iki performansų
Doc. L. Niedzviegienė pažymi, kad užsienyje kitokių regos galimybių žmonėms pritaikomi ne tik teatro spektakliai ar kino filmai, bet ir įvairios ceremonijos, sporto varžybos, šokių pasirodymai ir performansai.
„Šie žanrai yra labai skirtingi, dinamiški ir reikalauja papildomų žinių ir pasiruošimo. Įprastinis sporto varžybų komentavimas nuo garsinio vaizdavimo skiriasi, nes labai daug dėmesio skiriama būtent vaizdo sluoksniui: pasakoma, kas ir kam perduoda kamuolį, kuriame aikštelės kampe vyksta veiksmas. Be to, stengiamasi atsižvelgti į emocijas, išlaikyti įtampą, o ne tiesiog nupasakoti faktus. Šokio pasirodymus yra ypač sunku nupasakoti nematančiam, nes jei kalbėsime šokių terminais, žiūrovams gali būti sunku suprasti, kaip vienas ar kitas judesys atrodo“, – aiškina mokslininkė.
Kalbant apie kiną, Lietuvos ir užsienio patirtys kai kuriais aspektais vis dar labai skiriasi. Užsienio kino teatrai yra labiau pažengę šioje srityje. Čia populiarios kino programėles, kurios leidžia atėjus į kino seansą, nepriklausomai nuo čia dirbančio personalo, telefone įsijungti garsinio vaizdavimo takelį.
„Sinchronizuotai su programėle veikianti kino teatro sistema įjungia komentarą į žiūrovo ausines. Tad nereikia iš anksto anonsuoti specialių, neregiams pritaikytų seansų. Filmui parengus garsinį vaizdavimą, šio filmo seansai tampa prieinami kitokių regos galimybių žmonėms. Lietuvoje irgi kalbame apie tokią idėją ir turime planą, su kuria šalimi bendradarbiauti ir kurios įrankį pritaikyti“, – ateities planais dalijasi mokslininkė.
Doc. L. Niedzviegienė džiaugiasi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau kokybiško turinio, pritaikyto kitokių regos galimybių žmonėms, o jie noriai įsitraukia į jiems siūlomas veiklas.
„Šios veiklos įsibėgėjo kiek lėčiau, bet šiandien žiūrimumo statistika LRT mediatekoje auga, o į pritaikytus teatro seansus netelpa visi norintys. Tikrai justi, kad žmonės vis aktyviau įsitraukia ir kviečia draugus. Ir regintieji ateina pasidomėti šia sritimi. Tikiu, kad augant auditorijai didės ir produkcijos kiekis, o tada turėsime ir daugiau atsiliepimų, reakcijų, patirčių, kurios leis mums tobulėti“, – teigia ji.
Komentarų nėra. Būk pirmas!