VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) ketvirtadienį pakvietė universiteto bendruomenę ir visus norinčius aptarti vykstančios aukštojo mokslo reformos rezultatus, įvertinti jos sėkmes ir nesėkmes. Nors pačią reformą, kuri vyksta tik kiek ilgiau nei metus, vertinti dar anksti, tačiau, kaip pabrėžė diskusijos organizatoriai, tam tikras išvadas galima padaryti kalbant apie jos įgyvendinimo procesą. Diskusijoje siekta kuo plačiau remtis faktais, o ne emocijomis. „Mes kviečiame objektyviai įvertinti tai, kas pavyko ir kas nepavyko“, – sakė VU TSPMI direktorius doc. dr. Ramūnas Vilpišauskas.

Ministras didesnių trūkumų nemato

Pagrindinis reformos architektas švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius džiaugėsi aukštojo mokslo pertvarkos laimėjimais, jos rezultatais. Pripažindamas, kad reformos vertinimas nėra ir, ko gero, nebus vienareikšmis, G. Steponavičius siūlė optimistiškai žiūrėti į ateitį. Jis taip pat priminė aplinkybes, paskatinusias reformą. G. Steponavičius pabrėžė, kad situaciją, susiklosčiusią prieš pertvarkos pradžią, lėmė motyvacijos neskatinanti aukštojo mokslo sistema ir studijų kokybės stoka.

Ministras paneigė visus nuogąstavimus, susijusius su reformos įgyvendinimo procesu. „Valstybė tęsia savo įsipareigojimus ir finansuoja gabiausių studentų studijas šimtu procentų“, – pažymėjo G. Steponavičius. Jis nesutiko su nuomone, kad aukštųjų mokyklų valdymo pertvarka sumažina jų autonomiją.

G. Steponavičius pabrėžė, kad reforma davė svarbų postūmį, kuris patiko ne visiems universitetams. Esant naujoms realijoms dalis aukštųjų mokyklų be didesnio vargo išlaikė savo pozicijas ar net pagerino jas. „Tos aukštosios mokyklos, kurios yra dinamiškos – yra laimėtojos. Kartu laimi ir stojantieji“, – sakė ministras. Vis dėlto G. Steponavičiui teko apgailestauti, kad yra ir tokių aukštųjų mokyklų, kurios „išliko sąstingyje“.

Ministro manymu, reforma padeda optimizuoti studijas. „Kiek mes dar galime rengti darbo rinkos poreikių neatitinkančių specialistų?“ – retoriškai klausė G. Steponavičius. Jis pabrėžė, kad šiuo metu dėl reformos einama prie pusiausvyros tarp universitetų ir kolegijų studentų skaičiaus (universitetų studentų skaičius mažėja, kolegijų – auga). „Dabar mes efektyviau ir tikslingiau naudojame resursus“, – gyrėsi G. Steponavičius.

Kalbėdamas apie opias problemas, ministras paneigė gandus, kad dėl reformos padarinių padaugėjo abiturientų, išvykstančių studijuoti svetur. „Mūsų duomenimis, apie 80 proc. pačių geriausių abiturientų – kalbu apie vadinamuosius šimtukininkus, olimpiadų laimėtojus ir pan. – pasirenka studijas Lietuvoje“, – sakė G. Steponavičius. Jis užtikrino diskusijos dalyvius, kad aukštojo mokslo pertvarka juda teisinga linkme.

Apie reformą be prietarų

Ekspertai kalbėjo apie skirtingus reformos ir jos padarinių aspektus. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro vadovė doc. dr. Lilija Duoblienė siekė atkreipti dėmesį į mokslininko-dėstytojo problemas. „Man parūpo ne studentai ir emigracija, o dėstytojai. Kaip jie jaučiasi? Kas nutinka su jais?“ – klausė ji.

Pasak L. Duoblienės, šiandien universitete tyrėjo misija atskiriama nuo dėstytojo misijos. Dalyvavimas moksliniuose projektuose, ypač finansuojamuose ES struktūrinių fondų, atneša daugiau pelno, tuo tarpu dėstymas tampa mažiau prestižinis. Užsienio patirtis rodo, kad manyti, jog aktyvus mokslinis dėstytojo darbas automatiškai užtikrina studijų kokybę, yra klaidinga. Todėl vykstant pertvarkai ekspertė siūlo daugiau dėmesio skirti dėstytojo idėjai.

VU TSPMI atstovai dr. Žilvinas Martinaitis ir doktorantė Dovilė Žvalionytė pabandė pažiūrėti į reformą lydėjusius ir tebelydinčius prietarus ir patikrinti juos remiantis faktais ir skaičiais. Vienas iš tokių prietarų yra susijęs su mokslo prieinamumu. Ž. Martinaitis konstatavo, kad bendras stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius tikrai sumažėjo, tačiau tai pirmiausia galima susieti ne su reforma, bet su demografine šalies situacija. Nepasitvirtino ir prietaras, kad reforma sunaikino nemokamą mokslą. Statistiniais duomenimis, mokančių ir nemokančių už studijas studentų procentas išliko beveik nepakitęs. „Reforma savaime neturėjo poveikio aukštojo mokslo prieinamumui, tačiau perskirstė finansinius išteklius“, – daro išvadą Ž. Martinaitis.

Buvo apžvelgtas ir paskolų, siūlomų valstybės finansuojamos vietos (studijų krepšelio) negavusiems studentams, klausimas. „Didžiausia problema yra ta, kad paskolos palūkanas reikia mokėti iš karto, kitą mėnesį po paskolos gavimo. Todėl net gavus paskolą mokslas netampa nemokamas“, – pabrėžė Ž. Martinaitis. Jis taip pat pažymėjo, kad esant naujai sistemai bendras aukštojo mokslo prieinamumas vidutinių ir silpnesnių gebėjimų abiturientams tikrai kiek smuko. „Ar tai yra blogai? Dėl šio klausimo galima nemažai diskutuoti“, – mano Ž. Martinaitis.

D. Žvalionytė nagrinėjo aukštojo mokslo reformos ir emigracijos klausimą. „Šį prietarą sudaro keli teiginiai: dėl reformos padidėjo potencialių studentų išvykimas į užsienį, išvyksta geriausieji ir gabiausieji, užsienyje studijuoti dabar yra pigiau nei Lietuvoje“, – kalbėjo tyrėja. Pasak D. Žvalionytės, statistiniai duomenys rodo, kad iš tikrųjų vis daugiau abiturientų išvykst studijuoti į užsienį, tačiau lygiai tokia pat tendencija (lyginant išvykstančiųjų procentų augimą) fiksuojama ir kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur šiuo metu nevykdoma jokia aukštojo mokslo reforma. Analizuodama duomenis D. Žvalionytė padarė išvadą, kad nors išvažiuojančiųjų potencialių studentų skaičius auga, vargu ar tai būtų galima tiesiogiai susieti su vykdoma aukštojo mokslo pertvarka. Pasak tyrėjos, tai gali lemti ir vis didėjantis jaunimo mobilumas.

Yra ką taisyti

Nemažai vertingų ir įdomių pastabų išsakė diskusiją stebėję žiūrovai. VU Taikomųjų mokslų instituto direktorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas siūlė žiūrėti į reformą kaip į inovacijos atmainą. „Iš esmės mes bandome pakeisti žmonių rengimo technologiją Lietuvoje“, – sakė jis. A. Žukauskas pažymėjo, kad ministrui nevertėtų bijoti pripažinti tam tikrų silpnų reformos pusių, nes tik tokiu atveju reforma įgytų tikrąją vertę. „Klaidos yra natūralus kiekvienos inovacijos atributas“, – pabrėžė jis. A. Žukauskas taip pat pažymėjo, kad aukštojo mokslo reforma vyksta geriau, negu galima buvo tikėtis.

Taikomųjų mokslų instituto direktorius pats nurodė vieną reformos klaidą, o tiksliau – trūkumą. Daugelis tų, kurie išvažiuoja studijuoti į užsienį, paduoda dokumentus ir į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Gavę krepšelį, arba kitaip sakant – sėkmingai įstoję į universitetą, jie dažnai neatvyksta pasirašyti sutarties, nes lygiai taip pat sėkmingai įstoja į aukštąsias mokyklas svetur ir išvažiuoja studijuoti tenai. Tačiau atsilaisvinusieji krepšeliai negali būti perduoti kitiems studentams. „Vien Vilniaus universitetas dėl šios klaidos praranda apie 15 proc. krepšelių. Tai yra paprasta klaida, kurią reikia taisyti“, – konstatavo A. Žukauskas.

Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas Liutauras Gudžinskas pažymėjo, kad, siekiant įvardyti studentų požiūrį į reformą, vadinamąjį „liaudies balsą“, tektų tiesiog patylėti. „Esminė reakcija yra tyla. Atrodo, kad reforma atėmė studentams žadą. Tik 1–2 proc. studentų turi ką apie tai pasakyti. Sunku įvertinti, kodėl taip atsitinka – gal čia viskas iš tikrųjų gerai, o gal tai tiesiog pilietiškumo stoka?“, – svarstė L. Gudžinskas. VU SA prezidentas taip pat pažymėjo, kad vykstanti reforma yra struktūrinio pobūdžio. Tokios reformos visada sunkiai skinasi kelią posovietinėse valstybėse.

VU tarptautinių reikalų prorektorius doc. dr. Rimantas Vaitkus atkreipė dėmesį į tai, kad skirstant krepšelius lemiantis tampa tik vienas parametras – tai, ar stojantysis gerai išlaikė baigiamuosius mokyklinius egzaminus. „Pripažinkime, kad tie egzaminai nėra tobuli. Jų rezultatai gali būti susiję ir su atsitiktinumu – su tuo, kokia buvo abituriento nuotaika laikant egzaminą, kaip jis jautėsi“, – pažymėjo R. Vaitkus. Jis taip pat išreiškė abejonę dėl to, ar naujas aukštųjų mokyklų tarybų formavimo principas pagerins universitetų valdymą. „Aš manau, kad čia irgi yra klaida, kuri nušalina akademinę bendruomenę nuo svarbiausių sprendimų“, – sakė R. Vaitkus.

VU Akademinių reikalų koordinavimo skyriaus vyresnioji specialistė Olga Suprun teigė, kad reformai reikalinga konstruktyvi kritika. „Aš niekada nepasisakiau prieš pačios reformos būtinybę, tačiau pasirinktas reformos modelis yra kritikuotinas“, – pabrėžė O. Suprun. Pasak jos, reformos Achilo kulnas yra jos socialinis turinys. „Tie abiturientai, kurie nepateko tarp laimingųjų, kurie negavo krepšelio – palikti likimo valiai“, – sakė O. Suprun.

Vilniaus universitetui reforma nebaisi

Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka priminė, kad ši reforma buvo politinis sprendimas, tačiau šiandien jau praėjo laikas kritikuoti pačią pertvarką. „Dabar klausimas yra reformos įgyvendinimo technika. Reikia fiksuoti matomas klaidas ir taisyti jas“, – pažymėjo rektorius. Jis taip pat pabrėžė dialogo tarp aukštųjų mokyklų ir reformą įgyvendinančių institucijų svarbą.

Tikrai, laikas parodė, kad aukštojo mokslo reforma netapo baubu – bent jau Vilniaus universitetui. VU sėkmingai prisitaikė prie vykdomos pertvarkos sąlygų. Galima priminti tai, jog universitetas pastaruosius dvejus metus (kai reforma pradėjo realiai veikti) sėkmingai pritraukia pačius geriausius abiturientus ir surenka didžiąją dalį studijų krepšelių. Tačiau tai nereiškia, kad reformos tema neturėtų būti diskutuojama, kad nebūtų aptariami jos trūkumai. Tai, kad tokio pobūdžio diskusija buvo surengta Vilniaus universitete, rodo, jog akademinė VU bendruomenė ir toliau seka aukštojo mokslo pertvarkos eigą ir yra pasiruošusi viešai kelti klausimus, aptarinėti svarbias visoms šalies aukštosioms mokykloms temas, ieškoti sprendimo būdų.