Autizmo spektro sutrikimas (ASS) – neretai visuomenėje mitų ir stereotipų lydima diagnozė. Vilniaus universitetas (VU) nuolat bendradarbiauja su įvairiais ekspertais, siekdamas suprasti ASS turinčių asmenų studijų specifiką ir tinkamai pasirengti. Todėl stojantieji kviečiami drąsiai rinktis savo svajonių specialybę, o įstojusieji – nebijoti apie savo poreikius pranešti dėstytojams arba administracijai. Apie dažniausiai pasitaikančius poreikius ir praktinius patarimus, kaip tinkamai pritaikyti universiteto aplinką ir studijų procesą šio tipo sutrikimą turintiems studentams mintimis dalijasi tokius mokymus vedanti Laura Pajarskaitė.

„Su autizmu esu susijusi asmeniškai ir taip pat mėginu žengti pirmuosius žingsnius profesiniame lauke. Mano jaunesnysis brolis turi autizmo spektro sutrikimą, tad mano ekspertiškumas paremtas ir kasdienių, realių problemų matymu, ir moksliniu interesu“ – pokalbį pradeda L. Pajarskaitė. Ji šių metų pradžioje, vadovaujama profesoriaus Jono Ruškaus, VU puikiai apsigynė Socialinės politikos magistrą tema „Autizmo spektro sutrikimai Lietuvos socialinės politikos radare: kažkur tarp segregacijos ir įtraukties“. Taip pat kartu su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ dar 2016 m. dalyvavo Tarptautiniame autizmo kongrese Edinburge, kuris, jos žodžiais tariant, buvo stiprus motyvatorius toliau gilintis į šią sritį. Šiuo metu Laura veda mokymus dėstytojams, pedagogams, įvairiems specialistams, dirba su Europos Sąjungos remiamais projektais.

Su kokiu dažniausiu šios srities mitu esate susidūrusi?

Mitų ir stereotipų šioje srityje dar išties per daug. Visų pirma, nors autizmas pastaruoju metu tampa vis aktualesnis, vis dar klaidingai manoma, kad tai retas sutrikimas ir dėl to mums bent kol kas neverta kažko keisti ir apie tai galvoti. Vis dėlto, pasaulinė statistika dažniausiai mini, kad ASS diagnozuojama 1 iš 100. Kai kuriose šalyse vaikų tarpe statistinis santykis bene dvigubai ryškesnis. Tad labai svarbu suprasti, kad turime pažinti autizmą, pasiruošti dirbti ir kasdien bendrauti su šiais žmonėmis ir jokiu būdu nebijoti vieni kitų.

Taip pat, manau, kad autizmas mūsų visuomenėje dar vis per daug siejamas su intelekto sutrikimu, tačiau daugelis asmenų, turinčių ASS, pasižymi vidutiniu ar aukštesniu nei vidutinis intelektas (teigiama, kad 44 proc., nors realus rodiklis gali būti daug didesnis – statistikoje neatsispindi nediagnozuoti asmenys). Šis mitas tiesiogiai varžo asmenų profesines, karjeros perspektyvas, nes jie dar mokykloje yra „nurašomi“. Visa tai galima ir reikia keisti, pabrėžiant privalumus, o ne trūkumus. Juk autizmas – ne liga ir mes jokiu būdu neturime siekti išgydyti autizmo – tai nuolatinė gyvenimo būsena. Tad geriau išmokime tiesiog kartu gyventi, keisti save, aplinką, o ne pačius autistus. Vėlgi, mūsų gan pesimistiškoje visuomenėje reikia dažniau ir stipriau akcentuoti autistiškų bruožų stiprybes, pavyzdžiui, didesnis dėmesingumas detalėms, kruopštumas, atsakingumas, nuoširdumas, punktualumas, savarankiškumas. Juk visa tai yra ir rinkai, ir darbdaviui labai patrauklios savybės!

Be to, svarbu suvokti, kad autizmas pasireiškia itin skirtingai. Visada kartoju: niekur nerasi antro asmens, kuriam ASS pasireiškia lygiai taip pat. Tad bet kokie išankstiniai nusistatymai, stereotipai čia labai greitai griūna.

Koks dažniausias ASS turinčiųjų poreikis, renkantis studijas?

Žmonėms, turintiems autizmo spektro sutrikimų, svarbu, kad aplinka būtų struktūruota, išvengiama nereikalingų garsų, auditorijose būtų tinkamas apšvietimas, dėmesio neblaškanti spalvų paletė, tinkamas išplanavimas, fakultetas turėtų lengvai identifikuojamas ramiąsias erdves ir būtų atkreipiamas dėmesys į kitas detales, taip padedant išvengti sensorinės perkrovos.

O ką turi žinoti dėstytojai?

Dėstytojams būtų svarbu atsiklausti, kokie aplinkos (ir ne tik) pokyčiai yra reikalingi. Pavyzdžiui, ar tinkama šviesa ir garsas galima paklausti visos auditorijos bendrai. Taip pat autistams labai praverčia iš anksto žinoti, kas jų laukia, todėl sėkminga praktika būtų paskaitos skaidres ar kitą medžiagą ir informaciją pateikti/išsiųsti prieš paskaitą. Žinau, kad yra dėstytojų, kurie natūraliai tą daro, o tai taip pat praverčia visiems studentams.

Tiesa, darbas grupėse ir viešasis kalbėjimas prezentacijų metu – ypač stresą keliančios situacijos. Tad svarbu į tai atsižvelgti ir papildomai padėti, konsultuoti, valdyti situaciją, aiškiai išdėstyti kiekvienos grupės funkcijas arba pateikti alternatyvą užduotį atlikti individualiai. Kaip ir dviprasmybės – jos taip pat gali kelti sunkumų, tad verta atsargiai patikrinti ar pateikiama informacija, klausimai (ypač testų) nėra dviprasmiai. Bet turbūt svarbiausia – tiesiog nebijoti „kitoniškumo“ ir priimti tai natūraliai. Reikėtų rodyti teigiamą požiūrį į įvairias nerimo valdymo strategijas, pavyzdžiui, visai auditorijai bendrai pasakyti, kad pasijautus prastai, visada galima drąsiai išeiti iš kabineto nieko neįspėjus žodžiu.

Kaip būtų galima padrąsinti stojančiuosius ar jau įstojusius?

Galbūt banalu, bet norėčiau skatinti tiesiog pamėginti – galite maloniai nustebti. Lietuvoje ryški autizmo nematomumo problema, nes asmenys slepia savo diagnozę, nutyli problemą. Svarbu būti matomais, nebijoti apsilankyti administracijoje, dekanate, išsakyti savo lūkesčius ir baimes. Be to, visada sunkiausias yra pirmasis pusmetis, adaptacinis laikotarpis, kuomet nauja aplinka ypač kelia stresą. Tad labai svarbu pasiruošti tam. Manau, kad tikrai galima susitarti su kiekvieno fakulteto administracija ir dar vasarą susipažinti su fakulteto aplinka, auditorijomis. Tikrai reikėtų drąsiai komunikuoti ne tik su administracija, bet ir konkrečių dalykų dėstytojais dėl papildomos informacijos, atsakymų į klausimus, kurie kelia dvejones. Tad labiausiai turbūt linkiu pasitikėjimo savimi ir drąsos save išmėginti. Na, o universitetui – atitinkamai pasiruošti priimti šiuos studentus.

Pokalbio pabaigoje L. Pajarskaitė, remdamasi savo patirtimi ir įvairiais moksliniais tyrimais, išskyrė ir atkreipė dėmesį į aštuonias pagrindines ASS turinčių asmenų baimes ar susirūpinimą keliančius faktorius, stojant (ar jau įstojus) į aukštojo mokslo instituciją:

1. Komunikacija ir darbas grupėse;
2. Dviprasmiai klausimai apklausose, užduotyse, egzaminuose;
3. Nežinomybė, kur kreiptis pagalbos;
4. Baimė pasiklysti;
5. Nerimas dėl jų negalios stereotipinio, netinkamo suvokimo;
6. Viešo kalbėjimo baimė;
7. Būti stresinėje situacijoje ar išsiblaškiusiems dėl sensorinių aplinkos aspektų;
8. Tendencija nukrypti nuo temos ar per daug „užsikalbėti“ apie asmeninius interesus (baimė „suklysti“ bendraujant, komunikuojant).

Dėl asmeninės konsultacijos ar esant papildomos informacijos poreikiui, visada galima kreiptis į universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatores. Taip pat, jau pradėjus studijas, pagalba ir patarimais gali padėti Vilniaus universiteto Studentų atstovybės kuratoriai. Apie darbą su ASS turinčiais studentais jau buvo organizuojami mokymai VU dėstytojams, administracijai ir studentams, kuriems aktualus autizmo klausimas, bet ir ateityje tokio pobūdžio praktiniai seminarai, leidžiantys daugiau įsigilinti į temą, bus tęsiami.