Šį savaitgalį Lietuva minės Baltijos kelio 25-ąsias metines. 1989 m. rugpjūčio 23 d. trijų Baltijos valstybių gyventojai susikibo į gyvą grandinę – 2 mln. žmonių susikabinimas rankomis nusidriekė 620 kilometrų nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Stovėjusieji Baltijos kelyje demonstravo taikų ryžtą ir siekį būti nepriklausomi.

Kokia šio unikalaus reiškinio vertė šiandien? Kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentu dr. Algirdu Jakubčioniu.

Baltijos kelias mini 25 metų sukaktį. Kokia istorinė šio unikalaus reiškinio reikšmė šiandien?

Prieš  ketvirtį amžiaus trys tautos, apie milijoną lietuvių, po pusę milijono latvių ir estų, susikibę rankomis stovėjo kelyje nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jau vien tai Baltijos kelią daro unikaliu reiškiniu Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijose. Jo sumanytojai buvo estai, itin aktyviai kelią organizavo ir dalyvavo lietuviai. Pirminis sumanymas buvo platesnis, buvo manoma į grandinę sujungti visas Europos tautas, nukentėjusias nuo Molotovo-Ribentropo pakto. Kelias turėjo prasidėti Bukarešte, nes 1940 m. Rumunija neteko Besarabijos, eiti per Varšuvą, nes ją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga, paskui – per Baltijos valstybių sostines ir baigtis Helsinkyje, nes Suomija irgi buvo pasiskirta sovietų, bet apgynė laisvę, nors ir neteko dalies teritorijų. To meto sienų įveikti nepavyko, kitu atveju tai būtų buvęs europinės reikšmės įvykis. Bet ir tai, kas buvo – buvo didinga. Šiandien Baltijos kelias pirmiausia suprantamas kaip žymiausias reiškinys Nepriklausomybės priešaušryje, kitas žingsnis jau buvo valstybės atkūrimo paskelbimas. Trys tautos parodė sugebėjimą bendradarbiauti ir kartu siekti vieno tikslo.

Ką trys tautos pasakė pasauliui, kokią žinią pasiuntė?

Pasauliui ir pasaulio galingiesiems – kad norime gyventi nepriklausomi, atkurti ir turėti savas valstybes. Kai Vakaruose skleidėsi gorbomanija, tikėjimas, kad jis demokratizuos Sovietų Sąjungą, kelyje stovėjusios tautos sakė: norime ne tik demokratijos, bet ir laisvės. Tai buvo žinia, kad mes turėjome valstybes, jas ne praradome, bet buvome okupuoti.  Per tuos metus kai kurios šalys toliau pripažino mūsų valstybingumą, ir kelias turėjo priminti valstybėms jų pačių primirštą mūsų valstybingumo pripažinimą. Baltijos kelias rodė Vakarams, kad laisvės siekis yra taikus, turėjo sklaidyti jų baimes apie kruviną Sovietų Sąjungos suirimą.

Ar vis dar tęsiame Baltijos kelio idėją šiandien? Kodėl ji vis dar aktuali ir, tikėtina, tokia bus dar daug metų?

Baltijos kelio idėja – glaudus visapusiškas Lietuvos, Latvijos, Estijos bendradarbiavimas ir šiuo atžvilgiu Baltijos kelio idėja nėra pakankamai realizuojama. Ryšiai liko, bet šalys žiūri skirtingomis kryptimis. Manau, kad ši idėja turi būti aktuali visada, gal reikėtų turėti ne tik parlamentinę Baltijos Asamblėją (ar daug kas ją žino ir juo labiau ką ji veikia), bet ir tautinį suvokimą apie tautų bendrumą, ateities perspektyvas.

Jeigu tektų pakartoti Baltijos kelią, ar šiandien tos idėjos esmė būtų ta pati kaip ir prieš 25 metus, ar suskambėtų naujai?

Baltijos kelio esmė – jo nepakartojamumas. Originalių reiškinių pakartoti negalima. Bandant tai daryti, jau gali išeiti kopija, neišvengiamai besiskirianti nuo originalo. Manyčiau, kad naujai tautos galėtų susitelkti, tik nežinau, kokia priežastis jas suvienytų, galbūt siekis apginti laisvę, jei įmanoma tai padaryti susikibus rankomis. Labai norėčiau tikėti, kad savyje išsiugdysime supratimą apie mūsų vieningumo būtinumą, nes tik jo turėjimas galės atvesti prie naujo unikalaus trijų tautų solidarumo reiškinio, kuris įeis į XXI a. istoriją.

2009 m. Baltijos kelią liudijančių dokumentų kolekcija buvo įtraukta į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.