Kaip iš knygų jūros Vilniaus universiteto biblioteka atsirenka ir užsako reikalingas knygas, grožinę literatūrą, kaip tenkinami kiekvieno bendruomenės nario poreikiai? Kalbiname bibliotekos Informacijos paslaugų centro vedėją Eloną Varnauskienę ir Informacijos išteklių formavimo skyriaus vedėją Odetą Pakalnienę.
Kaip atsirenkate bibliotekai reikalingas ir skaitytojų labiausiai ieškomas knygas?
Elona Varnauskienė: Knygų atranka tikrai nėra stichiškas ir nevaldomas procesas. Bibliotekai reikalingos tos knygos ir žurnalai, kurių reikia mūsų skaitytojams. Tačiau turime atskirti literatūrą darbui ir knygas laisvalaikiui (intelektualiam ir nelabai). Dokumente „VU bibliotekos fondo formavimo politika“ suformuluoti principai ir kriterijai, kuriais remiantis įsigyjami dokumentai. Aiškiai apibrėžti kriterijai padeda sumažinti subjektyvumą ir nupirkti tuos leidinius, kurių tikrai reikia konkrečiu metu. Pagrindinis bibliotekos fondo formavimo principas – jis turi atitikti universiteto mokslo ir studijų poreikius. Didelis vaidmuo, aiškinantis akademinės bendruomenės poreikius, tenka dalyko bibliotekininkams, kurie glaudžiai bendrauja su dėstytojais, žino studijų programų, mokslinių tyrimų krypčių pokyčius. Studentai išklauso informacinio raštingumo paskaitas, kur suteikiamos pagrindinės žinios, kaip greičiau surasti reikiamą informaciją – knygą, straipsnį, rankraštį ir pan.
Odeta Pakalnienė: Yra ir sunkiau apibūdinamų kolekcijų (nepriskiriamų konkrečiai mokslo sričiai ar studijų programai), kurias biblioteka formuoja savo skaityklose. Tai svarbu universiteto, Lietuvos mokslo, kultūros istorijai. Tarkime, jei užsienyje išleidžiama knyga apie universitetų istoriją ir ten minimas Vilniaus universitetas, mes knygą užsakome. Arba leidinyje apie matematikos istoriją Rytų Europoje minimas VU – taip pat užsakome. Ši kolekcija yra labai populiari – tuo itin džiaugiamės.
Be to, universiteto bendruomenės nariai turi galimybę patys pasiūlyti bibliotekai įsigyti vieną ar kitą reikalingą knygą per bibliotekos tinklalapį.
Galvojama ir apie bendruomenės laisvalaikį. Stengiamasi, kad bibliotekoje būtų garsių šiuolaikinių autorių knygų (apdovanotų, itin netradicinių, įdomių kūrinių) ir lengvesnių bestselerių – detektyvų, nuotykių, fantastikos ir kitų žanrų leidinių. Atsižvelgiame ir į skaitytojų skaičių. Jei matome, kad vieną ar kitą autorių labai skaito, tai perkame daugiau vienetų.
E. V.: Interneto laikais surasti reikiamą knygą yra be galo paprasta – egzistuoja milžiniški elektroniniai knygynai, leidyklų svetainės, specializuoti žurnalai ir t. t. Sunkiau jas nupirkti, nes prisideda įvairūs viešųjų pirkimų ir pan. reikalai.
Įsigyjant knygas, svarbūs tampa daugybė dalykų, susijusių su kokybe – tai ir leidyklos reputacija, ir autoriaus žinomumas, ir net leidinio fizinė forma. Norisi, kad ji būtų kuo tvirtesnė, pageidautina kietais viršeliais. Tai ne visada pavyksta, kartais riboja finansai. Knyga kietais viršeliais kainuoja penkis kartus daugiau, tokiais atvejais dažnai tiek bibliotekininkai, tiek dėstytojai renkasi pigesnį variantą.
Bet vadovėliai sensta, juos nuolat reikia keisti?
O. P.: Yra mokslų, kur viskas keičiasi ne taip greitai. Tarkim, žmogaus anatomijos vadovėlio, ko gero, nereikia leisti iš naujo kiekvienais metais. Be to, universitetas nėra mokykla, vadovėliai čia nėra pagrindinė dalyko studijų medžiaga daugelyje programų. O jei kalbame ne apie turinio senėjimą, be abejo, knygos, kaip ir bet kuris kitas daiktas, turi savo galiojimo laiką. Knygos plyšta, susidėvi. Mums, bibliotekininkams, apdriskusi knyga suklijuotais puslapiais liudija jos populiarumą. Jei pamatome visai naują prieš dešimtmetį leistą knygą, vadinasi, jos niekas neskaito, ji nereikalinga, o gal skaitytojai jos tiesiog nepastebėjo. Fondas nuolat tiriamas, analizuojami leidinių išdavimo duomenys, tariamasi su dėstytojais, ar vadovėliai dar bus reikalingi, ar reikia pirkti naujus. Tai nuolatinis darbas.
Ar elektroninės knygos populiarėja?
E. V.: Elektroniniai formatai egzistuoja dar pernelyg trumpai, palyginti su popierine knyga, kurią turime nuo Gutenbergo laikų, tad dar sunku daryti apibendrinimus. Bet mokslo žurnalai, ko gero, jau negrįžtamai bus elektronine forma, duomenų bazėse ar atviros prieigos talpyklose, nes toks formatas yra tinkamiausias publikuoti, cituoti, analizuoti, vertinti mokslo tyrimų publikacijas. Mokslininkams informacija, esanti duomenų bazėse, yra gyvybiškai reikalinga, bet ją įsigyti – be galo brangus ir sudėtingas mechanizmas. Tai pirkimas visoms Lietuvos aukštosioms mokykloms, nacionaliniu mastu, jį administruoja agentūros, tad neišvengiama ir apmaudžių trikdžių, kaip nutiko šiemet.
O. P.: Naujausi skaitymo tyrimai, psichologinė literatūra patvirtina, kad įsisavinti medžiagą lengviau, kai prieš akis yra spausdintas tekstas, jis geriau suprantamas ir įsimenamas. Iš elektroninių knygų tekstą paprasta nusikopijuoti, todėl studentams kartais patogiau jomis naudotis. Kai reikia pasiruošti tarpiniam atsiskaitymui ir prie el. knygos gali prisijungti visas kursas – 100 žmonių – vienu metu, tuomet tikslingiau įsigyti elektroninę knygą.
Jei skaičiuotume, ar pigiau pirkti duomenų bazę, kuria naudojasi 20 studentų, ar pirkti 20 vadovėlių, tai duomenų bazė bus brangesnė, bet ja galima naudotis daug daugiau kartų, keisti leidinių pasirinkimus, jei keičiasi programa, o nupirktos knygos jau nebepakeisi.
Kaip elgiamasi užsienyje? Gal ten spausdintos knygos – jau praeitis?
E. V.: Nėra vieno modelio, kurį būtų galima prisitaikyti. Tai priklauso ir nuo universitetų strategijų, akademinio proceso specifikos. Aiškus tik vienas dalykas – patys turtingiausi universitetai gali leisti sau prabangą tenkinti visus akademinės bendruomenės informacinius poreikius ir net lūkesčius – prenumeruoti daugybę duomenų bazių, žurnalų, pirkti elektorinių knygų paketus, spausdintus leidinius, garsių asmenų archyvus ar net inkunabulus.
O. P.: JAV stengiamasi pirkti spausdintas knygas, o skandinavai teikia pirmenybę elektroninėms, bet visi jie turi pakankamai lėšų, tad leidžia skaitytojams užsakyti jiems reikalingus leidinius be ypatingų ribojimų. Spausdintos knygos neatgyveno, bet manytume, kad ateityje didelė dalis mokomosios medžiagos bus leidžiama ir įsigyjama tik elektronine forma. Jauni žmonės renkasi labai glaustą ir koncentruotą informaciją, todėl įprasti vadovėliai jiems nelabai tinkami. Kaip turėtų atrodyti tie elektroniniai vadovėliai, kad gautum reikiamą informaciją ir ją įsisavintum, įsimintum? Sunku atsakyti į tokį klausimą, labai jau greitai viskas keičiasi, siūlomos įvairios vadovėlių formos, tad teks rizikuoti ir bandyti skirtingus formatus.
Kaip manote, ar biblioteka turi turėti ir auklėjamąją funkciją, ugdyti skaitytojo skonį? Tarkime, prieš porą metų užplūdusios rinką knygos apie vampyrus? Ar reikia atrankos, kalbant apie grožinę literatūrą?
E. V.: Rengiantis MKIC atidarymui, labai daug diskutavome dėl laisvalaikio skaityklos koncepcijos: kas yra gera laisvalaikio literatūra, o kas – bloga; į diskusiją įsitraukė studentai, dėstytojai, literatūros kritikai. Buvo smagu stebėti, kaip diskusija apie literatūrą ateina iki svarstymų apie snobizmą literatūroje: filologė teigia esanti didelė knygų apie vampyrus gerbėja, kitiems atrodo, kad verta imti į rankas tik klasiką arba Heideggerį ir Miloszą.
O. P.: Diskutuota ir dėl gana populiarių meilės romanų. Ar turime juos siūlyti savo skaitytojams, suvokdami, kad tai ne pačios geriausios kokybės (turinio ir kalbos požiūriu) leidiniai? Nutarėme, kad skaitytojai turi teisę spręsti patys, mūsų pareiga leisti jiems susipažinti su geriausiais ir blogiausiais pavyzdžiais. Bet tikrai neketinama skirti lėšų meilės romanams pirkti. Orientuojamasi į leidinių išliekamąją vertę.
Knygynai pilni knygų. Ar bibliotekininkas gali patarti, ką verta įsigyti?
O. P.: Bibliotekininkai dažniausiai labai mėgsta skaityti ir tikrai gali patarti, ką skaityti. Bet tai tik bibliotekininko nuomonė, jo literatūrinis skonis. Bibliotekininko užduotis – patarti, kur rasti ekspertų, literatūros kritikų vertinimus, kad skaitytojas susidarytų platesnį vaizdą apie vieną ar kitą knygą. Tačiau mūsų skaitytojai yra išprusę ir dažnai mėgsta patys atrasti „savo“ knygas. Tad pažįstamiems ar klausiantiems patarimo dažniausiai rekomenduojame knygyne pamačius patinkančią knygą nepatingėti ateiti į biblioteką, pasiskolinti ir ją perskaityti, o tada jau nuspręsti, ar verta ją pirkti. Nes paskubėjus galima nusipirkti labai gražią, bet neįdomią, nekokybiškai parengtą knygą.
Kaip keičiasi biblioteka per pastaruosius 30–40 metų?
O. P.: Labai pasikeitė viešosios bibliotekos. Jos virto rimtais laisvalaikio centrais, atlieka daug įvairiausių funkcijų. Mokslinės bibliotekos keitėsi kitaip. Labiausiai, ko gero, pasikeitė požiūris į skaitytoją. Prieš gerus dvidešimt metų pradėję dirbti bibliotekoje, tvirtai žinojome, kad didžiausia vertybė bibliotekoje yra knyga. Taip buvome mokomi. Dabar gi svarbiausia – skaitytojas. Biblioteka turi dirbti jiems ir kartu su jais.
MKIC dažnai pritrūksta vietų, o ir centrinėje bibliotekoje visi kampeliai nusėsti skaitytojų. Kaip Vilniaus universiteto bibliotekai pavyko pritraukti tiek skaitytojų?
E. V.: Kai nuoširdžiai domiesi, ko reikia bibliotekos lankytojui, kai paklausi, ko jis tikisi, labai paprastai sužinai, ką daryti toliau. Jei šalta – reikia pledo apsigaubti, jei trukdo triukšmas, turi būti tyliosios zonos, jei reikia pašnekovų – turi būti poilsio kambarys. Ir viskas pradeda keistis. Liberalesnis požiūris, bibliotekininkų paslaugumas nuteikia daug geriau. MKIC skaitytojus patraukia netradicinė erdvė, darbo sąlygos, laisva aplinka, vietos valgyti, gerti kavą, jaukiai pailsėti. Centriniai rūmai taip pat turi savo trauką, bibliotekos erdvės traukia ne tik turtingu istoriniu paveldu, bet ir atnaujintomis patalpomis.
Komentarų nėra. Būk pirmas!