Prieš 30 metų sėkmingai klonuota pirmoji žinduolė – avytė Dolly – tapo lūžio tašku kuomet klonavimas iš mokslinės fantastikos virto realia technologine galimybe ir visuomenėje ėmė kelti klausimų apie žmogaus klonavimą.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) mokslininkų dr. Marijos Ger ir dr. Povilo Baraso teigimu, nors teoriniai klonavimo pagrindai egzistuoja, šiandien moksle diskusija sukasi labiau ne apie žmonių kopijų darymą, o apie klonavimo technologijų taikymą medicinoje – pavyzdžiui, kuriant audinius ar ieškant naujų ligų gydymo būdų.
Oficialiai niekas nėra klonavęs žmogaus
Klonavimas paprastai apibrėžiamas kaip vieno organizmo kopijos sukūrimas, kai iš vienos ląstelės gaunami du ar daugiau genetiškai identiški organizmai.
Dr. P. Barasa pasakoja, kad pirmieji bandymai buvo atlikti su varlėmis, o reikšmingą proveržį šioje srityje padarė mokslininkas seras Johnas Gurdonas, 2012 m. gavęs Nobelio premiją už sukurtą pirmąjį gyvūno klonavimo modelį. „Klonavimo procesas vyksta iš dviejų rūšių ląstelių: somatinių ir nesubrendusių kiaušialąsčių (oocito). Iš somatinės ląstelės, pavyzdžiui, odos ląstelės, paimamas branduolys (visa genetinė to organizmo medžiaga) ir perkeliamas į kiaušialąstę. Tuomet kiaušialąstės citoplazmoje esančios molekulės aktyvuoja branduolyje esančius genus ir prasideda naujo embriono su identiška genetine informacija vystymasis“, – apie klonavimo procesą pasakoja GMC mokslininkas.
Dr. Povilas Barasa. Asmeninio archyvo nuotr.
Nors technologija teoriškai galėtų būti taikoma ir žmogui, pašnekovai pabrėžia, kad oficialiai niekas dar nėra klonavęs žmogaus. „Taip pat nėra nei vieno gyvo žmogaus, kuriam būtų mediciniškai patvirtinta, kad jis yra kito žmogaus klonas, nors kartais pasigirsta nevyriausybinių organizacijų ar sąmokslo teorijų teiginių apie slaptus klonavimo atvejus – kad kažkur tamsiausiuose užkaboriuose klonuojami žmonės, bet oficialiai apie tai nėra žinoma“, – tikina pašnekovai.
Praktikoje klonavimas šiuo metu dažniausiai vis tik taikomas naminių gyvūnų srityje. Dažniausiai tai daro šeimininkai, labai prisirišę prie savo gyvūno ir nenorintys su juo „atsisveikinti“ net po jo mirties.
Žmogaus klonas nebūtų identiškas
Kaip pažymi dr. M. Ger, jei žmogus vis tik būtų klonuojamas, jo klonas nebūtų visiškai vienodas. „Analogija galėtų būti identiški dvyniai – jie gali būti labai panašūs fiziškai, tačiau neretai yra skirtingos asmenybės. Tačiau žmogaus klonas skirtųsi dar labiau – jis skirtųsi amžiumi – jeigu mes klonuotume, tarkime, dešimties metų vaiką, jo klonas būtų jaunesnis, nes pagreitinti vystymosi mes dar tikrai nemokame“.
Taip pat jo genetinė tapatybė nebūtų 100 proc. identiška, nes embrionas vystytųsi kitos moters kiaušialąstėje, o jo genetinėje medžiagoje būtų ir mitochondrijų DNR iš kitos motinos. Nebent tai būtų moteris, kuri klonuoja pati save į savo kiaušialąstę.
Kaip sako dr. M. Ger, be to, yra rimta techninė kliūtis žmogaus klonavimui – senstanti DNR, kuri su amžiumi modifikuojasi. Mokslas nustatė, kad senėjimas yra ne tik natūralus žmogaus „nusidėvėjimo“, bet ir genetiškai užprogramuotas procesas. Todėl biologinis „laikrodis“ negali būti atstatytas.
„Pavyzdžiui, jeigu mes klonuotume dvidešimtmetį žmogų ir iš jo ląstelės augintume embrioną, tas žmogus nepradėtų gyvenimo kaip dvidešimtmetis, bet jam gali anksčiau atsirasti senam žmogui būdingos sveikatos problemos, galimi vystymosi defektai. Tai rodo ir Avytės Dolly atvejis – ji gyveno dvigubai trumpiau nei kitos avys, nes visos sveikatos problemos, būdingos pagyvenusioms avims, jai pasireiškė anksčiau: anksti prasidėjo artritas, mirė nuo vėžio“, – pasakoja dr. M. Ger.
Avytė Dolly. Wikimedia Commons nuotr.
Žmogaus klonavimui pakanka vienos sveikos ir gyvos ląstelės
Jeigu kas nors ryžtųsi klonuoti žmogų laboratorijoje, kaip aiškina GMC mokslininkas dr. P. Barasa, tam reikėtų dviejų pagrindinių dalykų – suaugusio žmogaus ląstelės ir kiaušialąstės. Branduolys iš suaugusio individo ląstelės būtų perkeltas į kiaušialąstę, ir taip būtų inicijuojamas embriono vystymasis. „Tačiau šiuo metu egzistuoja ir kitas metodas – genetiškai perprogramuoti suaugusią ląstelę taip, kad ji virstų embrionine. Ši technologija taip pat buvo įvertinta Nobelio premija. Pakanka vienos sveikos gyvos suaugusio individo ląstelės ir daugybės prietaisų, cheminių reagentų bei laiko.“
Taigi teoriškai technologiniai pagrindai klonavimui egzistuoja, tačiau praktikoje žmogaus klonavimas nėra įgyvendintas.
Paklausti, kam apskritai reikalinga ši technologija, tyrėjas pabrėžia, kad šios srities mokslininkus labiau domina ne pats žmogaus kopijavimas, bet jos pritaikymas audinių inžinerijoje, siekiant terapinės šios technologijos naudos.
„Nėra labai didelės prasmės medicinai ir mokslui klonuoti žmones, jeigu mes turime technologijas ir galimybę kurti naujas terapijas be klonavimo. Šiandien mokslas leidžia perprogramuoti suaugusio žmogaus ląsteles taip, kad jos įgytų embrioninėms ląstelėms būdingų savybių. Tokios ląstelės gali būti naudojamos audinių ar net dirbtinių organų kūrimui – ir tam nereikia kurti viso žmogaus klono“, – aiškina dr. P. Barasa.
Klonai kaip atsarginių organų sandėliai
Kaip prisimena pašnekovas, prieš kelis dešimtmečius buvo labai daug nepamatuoto optimizmo šioje srityje ir atrodė, kad klonavimas netrukus išspręs daugybę medicininių problemų – tuometinis susidomėjimas buvo milžiniškas. Viena ryškiausių figūrų tuo metu tapo korėjiečių mokslininkas Hwang Woo-suk, 2004–2005 m. paskelbęs pirmus žmogaus klonavimo etapus. Vėliau paaiškėjo, kad jo duomenys buvo suklastoti, o ši istorija pasakojama dokumentiniame filme „King of Clones“.
„Tuo metu buvo tikima, kad klonavimas leis „pagydyti viską“ – žmonės, kurie negali vaikščioti, pradės vaikščioti, o tie, kurie serga širdies nepakankamumu, galės turėti naują širdį. Vis dėlto tai buvo visiškai nepamatuotos ir nerealios ambicijos“, – sako dr. P. Barasa.
Sąmokslo teorijose ir filmuose vis dar galima rasti idėjų, kad pasaulio galingieji galėtų klonuoti save ir naudoti klonus kaip „atsarginių dalių sandėlį“.
„Jeigu pamintume žmogaus teises ir moralės normas, tie, kas turi pinigų ir galios, galėtų prisiklonuoti savo kopijų ir iš jų pasiimti, ko jiems trūksta. Prasideda kepenų cirozė – klonas numeris du paaukoja kepenis. Tačiau dėl to mes ir esame žmonės, kad turime žmogaus teises ir moralę“, – pabrėžia mokslininkas.
Tokios kalbos apie diktatorių klonus, anot mokslininkų, labiau priklauso mitų ir popkultūros pasauliui nei realiai biotechnologijų praktikai. Šiandien reali diskusija sukasi ne apie slaptas žmonių kopijas, o apie tai, kaip atsakingai ir etiškai naudoti jau turimas biotechnologijas ligų gydymui, audinių ar konkrečių ląstelių atkūrimui.
Japonija patvirtino terapijas išemijai ir Parkinsono ligai gydyti
Dr. M. Ger taip pat pabrėžia, kad svarbu atskirti sensacingas vizijas nuo realių mokslo pasiekimų. Jei indukuotas pluripotentines kamienines ląsteles priskirtume prie terapinio klonavimo krypties, tuomet galima sakyti, kad proveržiai vyksta jau dabar. Kalba eina apie suaugusių ląstelių perprogramavimą į būseną, kai jos gali virsti beveik bet kuriuo audiniu. Mokslininkė pateikia naujausią pavyzdį:
„Praeitą ketvirtadienį Japonijos sveikatos ministerija oficialiai pranešė, kad suteikė licencijas jau kaip komerciniams produktams – net dviem preparatams, sukurtiems indukuotų pluripotentinių ląstelių pagrindu“, – sako dr. M. Ger.
Dr. Marija Ger. Asmeninio archyvo nuotr.
Vienas jų skirtas širdies išemijai gydyti – tai tarsi „ląsteliniai lopai“, kurie turėtų skatinti naujų kraujagyslių augimą ir neleisti ligai progresuoti iki infarkto. Kitas preparatas – dopaminą gaminančių ląstelių terapija – Parkinsono ligai gydyti. Šios ląstelės implantuojamos į smegenis, siekiant kompensuoti nykstančias nervines ląsteles ir palengvinti ligos simptomus.
Klonavimo ribos
Etiniai ir teisiniai klonavimo klausimai priklauso nuo šalies. Pasak dr. P. Barasos, Europos Sąjungoje reguliavimas yra griežtas, o Lietuvoje – vienas griežčiausių, todėl embrionų tyrimai ir su klonavimu susijusios procedūros yra aiškiai ir detaliai apibrėžtos. Vis dėlto globaliame kontekste situacija nevienoda – kultūriniai skirtumai lemia, kas laikoma priimtina, todėl nenuostabu, kad dalis skandalingiausių klonavimo atvejų pastaraisiais dešimtmečiais siejama su Pietų Korėja ir Kinija, kur diskutuojama ir apie primatų klonavimą.
„Kalbant apie klasikinį klonavimo metodą, išryškėja dvi pagrindinės etinės problemos – kiaušialąsčių donorystė, kuri yra skausminga procedūra, ir surogatinės motinos poreikis, nes technologijų išauginti suaugusį organizmą mėgintuvėlyje kol kas nėra“, – sako GMC mokslininkas. Kitaip tariant, net ir turint teorinį technologinį pagrindą, klonavimo įgyvendinimą riboja infrastruktūrinės ir etinės aplinkybės.
Būtent dėl šių ribojimų Lietuvoje žinduolių klonavimo tyrimų beveik nevykdoma, tačiau aktyviai dirbama su indukuotomis pluripotentinėmis kamieninėmis ląstelėmis – technologija, leidžiančia perprogramuoti suaugusio žmogaus ląsteles į įvairius audinius. Teoriškai iš odos ląstelių galima išauginti, pavyzdžiui, kepenų audinį transplantacijai, tačiau praktiškai tai padaryti vis dar sudėtinga: reikalingos ne tik maistinės medžiagos, bet ir tikslūs cheminiai bei fiziniai signalai, kad audinys tinkamai susiformuotų.
Paklausti, ar jungtųsi prie žmogaus klonavimo projekto, mokslininkai atsako neigiamai. Dr. P. Barasas mano, kad tokios technologijos šiek tiek veda mus tolyn nuo žmogiškumo. Anot dr. M. Ger, klonavimo idėjos dažniausiai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – elito svajonių apie „atsarginį kūną“ ar pramoninio žmonių „auginimo“ (darbininkų, karių). Tačiau praktinis tokio klonavimo naudingumas šiandien labiau primena mokslinę fantastiką nei realų mokslo kelią.
Komentarų nėra. Būk pirmas!