Šeštadienį, kovo 4 d., 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vyks koncertas „Magdeburgo brangakmenis: G. F. Telemanas“, skirtas kompozitoriaus Georgo Philippo Telemanno 250-osioms mirties metinėms. Dalyvaus kone mėnesį rengtos programos sudarytojas, solistas ir dirigentas iš Brazilijos Rodrigo Calveyra, mecosopranas Renata Dubinskaitė, barokiniu traversu solo gros Vytenis Giknius ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras (meno vadovas Paulius Bernardas Koncė). Pasaulyje garsus dirigentas R. Calveyra dalijasi išmintimi apie muziką, instrumentus ir patirtį Lietuvoje.

Prieš atliekant bet kokį kūrinį labai svarbu žinoti jo ištakas, kompozitorių, to meto tradicijas. Esate senosios muzikos atlikimo specialistas. Kuo pasižymi senoji muzika?

Senosios muzikos atlikimas yra labai specifinis būdas viduramžių, renesanso ar baroko muzikai atlikti. Dabar yra susiformavusi klaidinga tradicija, nes senąją muziką atliekame moderniais instrumentais, neįsigiliname, ką kompozitorius tuo norėjo pasakyti ar kaip tam tikras motyvas turėjo skambėti. Tačiau tam būtinos specifinės žinios, reikia tyrinėti originalius šaltinius ir atlikti muziką istoriniais instrumentais. Mane ypač pakerėjo baroko muzikos atlikimo tradicija. Tai buvo didžiausias posūkis nuo polifoninės (renesanso) iki basso continuo (barokas) muzikos – tikra revoliucija. Todėl mano pagrindinis ir mylimiausias instrumentas yra kornetas, leidžiantis priartėti prie XVI–XVII a. muzikos atlikimo tradicijos.

Koncerte grosite išilgine fleita. Būdamas vaikas mokėtės groti ir kitais instrumentais (fortepijonu, smuiku, klavesinu, obojumi). Kodėl galiausiai pasirinkote būtent šį instrumentą?

Kaip ir minėjau, mano pagrindinis instrumentas yra kornetas. Nedaug žmonių pasaulyje groja šiuo instrumentu: Europoje apie 50–60, o Brazilijoje toks esu vienintelis. Todėl mums, atlikėjams, tenka keliauti po visą pasaulį, nes esame reikalingi, publika nori mus girdėti. Kadangi šiame koncerte minėsime G. P. Telemanno 250-ąsias mirties metines, grosiu išilgine fleita. Būtina paminėti, kad šis kompozitorius buvo svarbiausias Vokietijoje, netgi žinomesnis už J. S. Bachą. G. P. Telemannas sukūrė daugiau nei 3000 kūrinių ir tikrų šedevrų išilginei fleitai. Todėl jaučiu tam tikrą „duoklę“ šiam kompozitoriui ir pagarbą už indėlį į muzikos istoriją.

Papasakokite daugiau apie išilginės fleitos istoriją. Koks požiūris į šį instrumentą apskritai?

Išilginė fleita yra vienas seniausių instrumentų. Žinoma, iš pradžių ji buvo kiek kitokia, pagaminta iš gyvūnų kaulų. Tačiau jau XVI a. suklestėjo, kai Silvestro Ganassi traktate „La Fontegara“ aprašė, kaip šis instrumentas turėtų skambėti. XIX a. išilginė fleita buvo labai mažai naudojama dėl garso stiprumo galimybių, nes išpopuliarėjo simfoninė muzika, kur fleitą užgožė kiti instrumentai. Jos nebuvo galima kaip nors adaptuoti dėl instrumente esančio pūstuko. XX a. ji vėl atgavo reputaciją dėl plataus repertuaro.

Klasikinės muzikos atstovai išilginę fleitą supranta kaip mėgėjų instrumentą arba pačią muzikiniame ugdymo pradžią. Mano nuomone, tai klaidingas požiūris. Vaikui gana sudėtinga vienu metu atlikti tris veiksmus: kombinuoti pirštų pozicijas, liežuvio padėtį ir oro srovę. Tai tikrai didelis išbandymas, gal geriau muzikos mokymosi pradžioje reikėtų lavinti balsą ar groti perkusiniais instrumentais. 

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo muzika? Ar tam turėjo įtakos šeima, aplinka?

Mano mama pianistė, muzikos mokytoja, tad, kai būdamas 10 metų pamačiau ją grojančią išilgine fleita, paprašiau, kad pamokytų mane. Tai buvo tam tikras perversmas. Per 3 mėnesius pasiekiau 3–4 metų lygį. Vėliau tapau laureatu Brazilijoje, kaip solistas koncertavau su Porto Alegrės simfoninio orkestro kameriniu ansambliu. Prasidėjo studijos, įgijau fleitos magistro laipsnį Bazelyje (Šveicarija), korneto magistro laipsnį Trosingeno aukštojoje muzikos mokykloje (Vokietija). Šiuo metu rašau muzikologijos daktaro disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje.

Jūsų disertacija yra apie Silvestro Ganassi diminucijas. Kaip tai padeda Jūsų atlikimo menui?

Disertacija yra mokslinis pagrindas. Rašau apie tai, kas man labai patinka ir į ką noriu gilintis. Galiu teigti, kad teorinės žinios padeda atlikimo menui, nes jeigu nori suprasti, kaip groti, visų pirma turi mokytis, tyrinėti, daug skaityti. Taigi atlikėjas yra ne tik tas, kuris stovi ant scenos. Jis privalo suvokti kontekstą ir turėti mokslinių žinių, platesnį suvokimą. Tie, kurie mokosi, yra arčiau kompozitorių idėjų, o tai labai svarbu senajai muzikai.

Kaip Lietuva atsirado Jūsų kelyje?

Kai studijavau Šveicarijoje, sutikau lietuvę, kuri irgi norėjo mokytis toje pačioje konservatorijoje. Net ir po daugelio metų likome draugais. Pasitaikius galimybei 2012 m. atvykau į Lietuvą dalyvauti viename projekte. Čia sutikau labai talentingų atlikėjų, kuriems patiko mano darbas, ir jie pakvietė dirbti meno vadovu. Taip atsirado „Canto Fiorito“ kolektyvas. Šiuo metu esame labai aktyvūs: grojame įvairiose šalyse, su vietos chorais, vaikais, rengiame festivalius. Iš tiesų Lietuva jau tapo mano antraisiais namais, pastaraisiais metais daug daugiau laiko praleidžiu čia, o ne Brazilijoje.

Iš kur semiatės įkvėpimo, kai mokote senosios muzikos atlikimo meno?

Man labai patinka mokymas ir muzika. Bandydamas ką nors paaiškinti nesinaudoju tik informacija, esančia mano galvoje. Labiau tai – instinktas. Kai intelektualumas ir instinktai dirba kartu, atsiskleidžia tai, ką noriu pasakyti. Pavyzdžiui, prieš pradėdamas dirbti su Vilniaus universiteto kameriniu orkestru turėjau subjektyvią nuomonę, bet nebandžiau įsivaizduoti, kaip jie gros. Tik atėjus į repeticiją paaiškėjo, kad kiekvienas žmogus, kolektyvas yra unikalus. Kai išgirdau šį orkestrą, supratau, kad bandysiu atskleisti muziką su kolektyvu būtent taip, kaip kompozitorius G. P. Telemannas buvo ją sumanęs. Turime būti atviri ir kūrybiški, reaguoti į tai, kas vyksta. Muzika turi būti gyva ir laisva.

Mokėtės įvairiose šalyse, turite daug tarptautinės patirties. Ar galite teigti, kad muzika neturi sienų?

Visiškai sutinku, kad tai universali kalba, neturinti ribų. Tačiau kiekvienoje gyvenimo srityje atsiranda sunkumų. Muzika yra sunkus darbas, atlikėjams nelengva iš jos išgyventi. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis dar nėra senosios muzikos studijų. Vokietijoje, Šveicarijoje, Latvijoje ir Estijoje senosios muzikos tradicija yra labai gili. Todėl ir dirbu čia, Lietuvoje, bandydamas atvežti profesionalų iš užsienio, dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovaudamas senosios muzikos ansambliui „Canto Fiorito“. Visuomet išlieku optimistiškas, kai kalbame apie muziką. Tai turi būti kelias, sujungiantis žmones, tad tikiuosi, kad šiuo keliu taps senoji muzika.

Bilietus galima įsigyti čia.