Gamtos mokslų fakulteto 225-erių metų jubiliejaus proga „Universitas Vilnensis“ kalbina fakulteto dekaną prof. habil. dr. Kęstutį Kilkų.

Kokius svarbiausius fakulteto istorijos įvykius paminėtumėte? Kaip per tą laiką keitėsi gamtos mokslų samprata?

Kiekvienas mokslas ieško savo šaknų, nes pažinimo istorija nėra paprastas praeities įvykių konstatavimas. Istorija turi ypač svarbią didaktinę funkciją, kuri veikia mokslą kuriančiųjų ir jį vartojančiųjų elgesį bei santykius net ir tada, jei nėra tiesmukai apibrėžta. Vieno ar kito mokslo visuomeninis prestižas ir vieta valstybės prioritetų hierarchijoje priklauso ne tik nuo nūdienos laimėjimų ir aktualijų, bet ir nuo visuomenės pripažinimo, kuris realizuojamas per informacijos priemones, švietimą, mokslo ir studijų institucijas ir, žinoma, profesinį lobizmą. Todėl prisistatymas bei „cecho“ tradicijų puoselėjimas pasitelkiant ir istorinius argumentus turi aiškią utilitarinę funkciją. O kai tenka varžytis dėl grantų, projektų, studentų ir kt., esame verčiami šlietis prie tą pačią „religiją“ praktikuojančio kolektyvo.

Kada gimė gamtininkų „religija“ Vilniaus universitete? Tikrai gerokai anksčiau nei Gamtos mokslų fakulteto prototipas. Apie tai byloja kad ir Jono Počapovskio 1643 m. birželio 5 d. Šv. Jonų bažnyčioje apginta meteorologijos magistro disertacija Universa Meteorologia. „Cecho“ tradicijas pradėjo puoselėti Gamtos istorijos katedra, įsteigta 1781 m. Visada bus abejojančių šitokiu savųjų ištakų identifikavimu, todėl skeptikams priminsiu mokslo istoriko Džordžo žodžius: dviejų colių aukščio Sequoia gigantea daigelis dar ne gigantas, bet jau sekvoja…

Dabartinį pavidalą – su biologiniais, geografiniais ir geologiniais šakiniais padaliniais – Gamtos mokslų fakultetas įgijo 1944 metais. Naujausią fakulteto istorijos etapą gerai apibūdina išsiplėtę kai kurių katedrų pavadinimai, ypač tos jų dalys, kurios yra po jungtuko „ir“: Botanikos ir genetikos, Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos, Geografijos ir kraštotvarkos… Didelių permainų ir naujų paradigmų plėtros biologijos moksluose atspindys mūsų fakultete – moderni Biochemijos ir biofizikos katedra. Džiaugiamės augančiu ir stiprėjančiu Ekologijos ir aplinkotyros centru. Iš viso fakultete dabar veikia 4 biologinio, 2 geografinio, 2 geologinio profilių katedros ir 2 centrai.

Kiek metų vadovaujate GMF? Kokius esminius įvykius paminėtume iš savo vadovavimo laikotarpio? Kokios reikšmingiausios konferencijos, svarbiausi mokslo pasiekimai? Ar smarkiai ES parama keičia šiandienos fakulteto veidą?

Dekanu buvau išrinktas 2004 m. vasarą, taigi esu pusiaukelėje. Visi prabėgę įvykiai ir nuveikti darbai atrodo ganėtinai kasdieniški, todėl sunku ką nors išskirti. Pabandysiu tai padaryti fakulteto svečių išsakytais pastebėjimais. Visi tvirtina, kad fakultetas pagražėjo. Man asmeniškai tas pagražėjimas tarsi rakštis – vieną kampą remontuoji, o kitas jau byra, tačiau kiek laiko ir pats pasidžiaugiu. Pašviesėjo koridoriai ir laiptinės, atsirado paveikslų ir naujų stendų, daugiau studentų pritraukia rekonstruotos ir, svarbiausia, vertinga moksline literatūra pasipildžiusios skaitykla ir biblioteka. Šiais metais atnaujinome dar dvi dideles auditorijas, tarp jų – amfiteatrinė prof. S. Dagio auditorija. Aš labai dėkingas VU centrinei administracijai už paramą, tačiau noriu išsklaidyti mitą, kad gražėjame tik Bendrojo raidos fondo sąskaita (bepigu, atseit, tvarkytis, kai yra „savas“ rektorius): renovacijai skiriame ganėtinai daug fakulteto specialiosios programos, o kai kurios katedros, pavyzdžiui, Biochemijos ir biofizikos, ir projektų lėšų. Patalpose verda gyvenimas iki išnaktų: studentų renginiai, disertacijų gynimai, konferencijos, seminarai ir kt. Pateiksiu tik šių metų aktyvumo pavyzdžius: tradicine tampanti tarptautinė studentų ekologų konferencija; mūsų botanikų kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija organizuotas renginys, skirtas VU herbariumo senajai kolekcijai (išleista graži knyga ir atvirukų rinkinys); Anapilin išėjusių fakulteto šviesulių – prof. J. Dagio, doc. A. Bariso, doc. A. Mačionio jubiliejinių datų minėjimai ir jiems skirtų knygų pristatymai; metų baigiamasis akcentas – Ketvirtoji mokslinė konferencija, skirta GMF 225-erių metų jubiliejui.

Kalbant apie mokslo pasiekimus, reikia paminėti, jog gausėja aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų gretos. Igai laukta habilitacijos procedūrų banga „pagimdė“ net 3 profesorius (A. Bukantis – geografija, D. Čitavičius – biologija, S. Podėnas – biologija), habilituotais daktarais tapo V. Kirvelienė (biochemija), R. Daugelavičius (biochemija), O. Rukšėnas (biologija), K. Dundulis (geologija) ir G. Motuza-Matuzevičius (geologija). Fakulteto mokslininkai vykdo daug lietuviškų ir tarptautinių projektų, Svariausi, be abejonės, didžiųjų katedrų (Biochemijos ir biofizikos, Botanikos ir genetikos) projektai, tačiau neatsilieka ir „mažiukai“. Pavyzdžiui, Kartografijos centro (tik 3 mokslininkai!) vykdytas Leonardo da Vinči programos projektas „Kartografų profesinio rengimo kokybės Lietuvoje gerinimas orientuojantis į technologines inovacijas ir eurointegraciją“ 2006 m. pateko į geriausių Europos projektų dešimtuką.

Nepasakyčiau, kad ES finansuojami projektai būtų pakeitę fakulteto veidą, nes, pirma, šie projektai tik „įsibėgėja“ ir, antra, susiję su magistrantūros bei doktorantūros studijų modernizavimu. Bus parengti nauji kursai, parašyti vadovėliai, bet vaisius skinsime vėliau. Daug tikimės iš projekto, leisiančio atnaujinti moderniosios biologijos tyrimų bazę.

Gamtininkai visada laikomi originaliais, skiriasi nuo, tarkime, tiksliųjų mokslų ar humanitarinių mokslų atstovų. Kokios ryškiausios gamtininkų savybės? Ar galite prisiminti įdomių, linksmų nuotykių iš savo karjeros ar dabartinių studentų gyvenimo? Ar aktyvūs šiandienos studentai, ar nestinga jiems motyvacijos?

Gamtininko sąvoka labai plati, ji apima ir „laukinukus“, ir laboratorijose triūsiančius žmones. Pastarųjų darbo stilius labai panašus į, tarkime, chemikų ar fizikų, nors, kita vertus, pradėjęs kokį eksperimentą kad ir su elementaria gyvybės forma negali jo nutraukti. Tenka aukoti naktis, savaitgalius ir net šventes. „Laukinukų“ eksperimentų sąlygas diktuoja gamta, o jos scenarijai ne visada sutampa su tyrėjo norais. Reikia laukti, neretai metus, antrus arba eiti, plaukti, ieškoti – kilometrą, dešimtį kilometrų ir t. t. Iš čia ir būtinos savybės: kantrybė, ištvermė ir… humoro jausmas. Šiuolaikiniai studentai mėgsta gamtą, tačiau minėtų savybių kartais stokoja. Šituo įsitikinau pernai, kai per didžiuosius vasaros karščius aplankiau geografus, atliekančius praktiką Šiluvoje. Kiek nusiskundimų, verkšlenimų: reikia daug vaikščioti, nėra dušo ir pan. Kita vertus, analogiška lauko praktika šiais metais sulaukė visiškai priešingo studentų įvertinimo.

Mokomosios ir gamybinės lauko (botaninės, zoologinės, geologinės, geografinės, hidrometeorologinės) praktikos yra išskirtinis GMF studijų programų bruožas, taigi daugiausia nuotykių – linksmų ir liūdnų – siejasi su jomis. Daug metų buvau topografinės ir hidrologinės praktikų vadovas. Vieną itin karštą ir sausą vasarą praleidau prie Nemuno žemiau Merkinės. Studentų grupė – darbšti, draugiška, didesnių rūpesčių neturiu, bet likus savaitei iki praktikos pabaigos pradėjo kamuoti skausmai pilve. Galvoju – apsinuodijau, praeis. Praeina diena, antra, trečia, o skausmai nesiliauja. Studentai kaip išmanydami mane „gydo“. Arbatos, žuvienės – niekas nepadeda. Ir štai vieną rytą į palapinę įkiša galvą prisiekęs žvejys Andrius ir sako: „Dėstytojau, paragaukit kepto šamo, ką tik pagavau.“ Šamo niekad gyvenime nebuvau valgęs, taigi paragavau ir tuoj pat pasigailėjau, nes akyse pradėjo temti. Šitaip „vadovaudamas“ sulaukiau ir praktikos pabaigos, o sugrįžęs į Vilnių tą pačią dieną patekau į Greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė buvo liūdna: „Gangrenuojanti tulžies pūslė, akmenys – reikia skubiai operuoti.“ Pasakysit – toks čia ir nuotykis… Ir aš taip manyčiau, jei ne atmintinė, kurią išvykdamas į namus gavau iš gydytojo. Sąrašo, kokio maisto turėčiau vengti, pradžioje buvo… šamas!

Kokie iššūkiai laukia gamtos mokslų atstovų XXI amžiuje, kai vis labiau nerimą kelia ekologinės problemos, energetinių išteklių mažėjimas, vis dažnesnės gamtinės katastrofos, sukeltos žmogaus veiklos? Kokias problemas gali tekti spręsti ateities gamtininkams, su kokių profesijų mokslininkais bendradarbiauti? Kokią matote GMF ateitį, ar daug turės keistis studijos, kad tenkintų ateities visuomenės poreikius?

Jūs jau įvardijote didelę dalį problemų, o kur dar kitos, apie kurias galime tik numanyti? Esu įsitikinęs, kad mokslo misija – turėti pakankamą žinių „kraitį“ vienai ar kitai iškylančiai problemai spręsti, o Universiteto – parengti specialistus, nesutrinkančius prieš netikėtus iššūkius. Jau dabar gamtininkai bendradarbiauja su fizikais, matematikais, chemikais, medikais, technologais, ekonomistais, istorikais, miškininkais, architektais… Norėčiau, kad ateityje GMF būtų dar įvairesnis, bet šitai priklauso nuo Lietuvos mokslo strategų. Būtų labai skaudu, jei GMF istorija baigtųsi švenčiant, tarkime, 230 metų jubiliejų…