Buvęs ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Mokslų akademijos tikrasis narys Jonas Kubilius studijų metais gyveno Sarbievijaus kieme. Tiesa, kaip patikslina pats profesorius, jis gyveno ne Sarbievijaus kieme – į šį kiemą žvelgė profesoriaus buto langai. Tad profesorius, kaip tikrasis Sarbievijaus kiemo gyventojas, maloniai sutiko pasidalyti savo jaunystės prisiminimais.

Kada teko gyventi Sarbievijaus kieme?

Pradėjau studijuoti 1940 m. 1943-iaisiais vokiečių okupacinė valdžia universitetą uždarė. Mėginau pasilikti ir tęsti studijas savarankiškai, bet vyrus gaudė į kariuomenę arba į darbus Vokietijoje, tad pasitraukiau į tėviškę netoli Eržvilko. 1944 m. frontas stumdėsi tarp Dubysos ir Raseinių. Kai 1944 m. rudenį universitetas atnaujino darbą, aš dar negalėjau grįžti, nes nuo Vilniaus skyrė fronto linija. Pradėjau mokytojauti Eržvilko gimnazijoje. Tęsti studijų grįžau tik po metų, 1945-ųjų rudenį.

Mano pusbrolis veterinaras Bronius Kubilius, kiek anksčiau atsikėlęs į Vilnių, buvo apsigyvenęs Šv. Jonų bažnyčios klebonijos name. Vėliau tas namas buvo nacionalizuotas. Apsigyventi padėjo jo žmonos dėdė kunigas A. Vaitiekaitis, buvęs tada tos bažnyčios vikaru. Nuo 1932 iki 1948 m., kada bažnyčia buvo uždaryta, klebonavo Tadas Makarevičius (g. 1872 m.). Jis buvo gana palankus lietuviams. Kai Vilnius 1939 m. grįžo Lietuvai, leido savo kuruojamoje bažnyčioje laikyti pamaldas ir sakyti pamokslus lietuvių kalba. Lietuvių Vilniuje tada buvo mažai. Daugelis ateidavo į tas pamaldas Šv. Jonų bažnyčioje. Iš kunigų lietuvių žymiausias buvo Alfonsas Lipniūnas-Lipnickas (1905-1945). Jo brolis man gimnazijoje dėstė istoriją. Kunigas buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Jo pamokslai sutraukdavo į bažnyčią daug žmonių, ypač vokiečių okupacijos metais. Drįsdavo pasakyti kritiškų žodžių ir okupantų adresu. Todėl 1943 m. kartu su kitais lietuviais inteligentais pateko į Štuthofą.

Namas stovėjo įkalnėje tarp Sarbievijaus ir Sirvydo kiemų. Buvo trijų aukštų. Į pirmąjį aukštą buvo galima patekti tik iš Sarbievijaus kiemo, o į kitus du – iš Sirvydo.

Klebonas užėmė trečiąjį aukštą. Mūsų gyvenamoji patalpa buvo antrajame aukšte. Per visą antrąjį aukštą ėjo gana didelis koridorius. Prie pat durų gyveno zakristijonas Glinskis, kalbėjęs tik lenkiškai, bet jo žmona buvo Vilniaus krašto lietuvė, kalbėjusi gražia Vilniaus tarme. Toliau bute buvo dar vienas didelis kambarys ir du mažesni. Pusbrolis mažesniuosiuose kambariuose apsigyveno su žmona ir dviem vaikais. Ir mane priėmė gyventi. Man tai buvo išgelbėjimas, nes gauti bendrabutį nebuvo jokių vilčių. Tauro bendrabutis buvo per menkas, studentų gerokai padaugėjo. Į didįjį kambarį pusbrolis priėmė gyventi savo pažįstamo gydytojo Markevičiaus trijų asmenų šeimą. Po kurio laiko šiai susiradus geresnį butą, vietoj jų priėmė gyventi mirusio Šiaulių farmacininko Kazlausko šeimą: jo žmoną, dvi dukras ir sūnų. Bute buvo didelė bendra virtuvė, tualetas su vonia. Už sienos kieme dar buvo viešasis tualetas.

Netrukus į mūsų porą kambarių atsikėlė dar pusbrolio uošviai Vaitiekaičiai. Tačiau už pusmečio išsikėlė gyventi kitur. Gyvenome ankštai, bet labai draugiškai.

Mūsų buto langai išėjo į Sarbievijaus kiemą. Vienu metu iš Sarbievijaus kiemo pusės ties mūsų langais ant sienos kabėjo architekto Lauryno-Stuokos Gucevičiaus (1753-1798) memorialinė lenta. Manyta, kad jis čia gyveno. Vėliau, kai pradėjome tvarkyti universiteto rūmus prieš 400 metų jubiliejų, paaiškėjo, kad jis gyveno kitur, ir ta lenta buvo perkelta.

Kiek laiko Jūs ten gyvenote? Kokio dydžio buvo Jūsų butas?

Aš ten gyvenau gan ilgai. Pusbrolio šeima keitė darbą, ir aš paveldėjau tą butą. Gyvenau jame nuo 1945 iki 1956 m. Dar 1948-aisiais mūsų bute prisiglaudė du studentai – mano broliai Bronius ir Vytautas. 1950 m. vedžiau, tai ir žmona apsigyveno. Atsirado pora vaikų. O 1956 m. iš Sibiro grįžo mama ir du broliai. Vienu metu gyvenome penki suaugusieji ir du vaikai. O kambariai buvo 16-17 kv. metrų. Tačiau tais metais gavau gana erdvų butą, nors ir avariniame name, Odminių gatvėje. Mūsų du kambariai atiteko Kazlauskams.

Po poros dešimčių metų visą pastatą perėmė universitetas. Antrasis ir trečiasis aukštai buvo atiduoti lituanistams. O buvusiam koridoriuje ir virtuvėje, panaikinus pertvaras, atsirado erdvus vestibiulis, kurį išpuošė P. Repšio freskos. Vieno iš mūsų dviejų kambarių neliko – atsirado gražūs ir patogūs laiptai iš pirmojo į antrąją ir trečiąjį aukštus.

Kur tuo metu dirbote, kai ten gyvenote?

Dėsčiau universitete matematiką. Pagrindinės matematikų patalpos buvo šalia dabartinio Mūzų vestibiulio. Pats vestibiulis atrodė kitaip. Vietoj jo buvo du maži kambarėliai, kuriuose tilpo dvi tada buvusios matematikos katedros. Laipteliais palipus – biblioteka ir didelis prieškambaris, kurį esant reikalui galima buvo naudoti kaip auditoriją. O dar palypėjus laiptais – auditorija, taip pat su dideliu prieškambariu. Dar turėjome vieną didelį kambarį, kur dabar berods Kanados kambarys. Dalis paskaitų vykdavo Naugarduko gatvėje.

Jums buvo labai patogu dirbti prie pat namų?

Gyventi ten buvo gerai, tik buvo vienas didelis nepatogumas. Įėjimas į Sirvydo kiemą buvo iš Didžiojo kiemo, o vartai į jį iš gatvės vakarais būdavo užrakinami. Jei grįždavai vėliau, negalėdavai įeiti. Tada sargas gyveno ten, kur dabar yra kavinė. Tai į langą belsdavom prašydami, kad malonėtų mus įleisti. Kartais ir vieną kitą rublį tekdavo duoti.

O ar buvo daugiau butų centriniuose rūmuose?

Visur buvo daug butų ir daug gyventojų. Universiteto patalpose gyveno daug buvusio lenkiškojo Stepono Batoro universiteto darbuotojų. Dalis jų išvyko, o dalis liko. Į Vilnių po karo atsikėlė daug Kauno profesūros. Dalis jų buvo apgyvendinta centriniuose rūmuose, ypač iš Šv. Jono gatvės pusės. Čia gyveno ir Balys Sruoga (1896-1947). Universiteto g. 1 buvo ir bendrabutis. Tiesa, po karo Vilniuje atsirado nemažai laisvų butų, bet atplūdo daug gyventojų iš rytų. Tiksliai nebegalėčiau pasakyti, bet, rengiantis VU 400 metų jubiliejui ir remontuojant centrinius rūmus, iš jų iškėlėme apie 300 žmonių. Kai reikėjo tas patalpas universitetui perimti, kai kuriuose butuose atsirasdavo po keletą šeimų. Viename bute jų susirinko net penkios, ir reikėjo duoti penkis butus.