Darganotas lapkričio 10 d. vakaras, subtiliai pritemdyta Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salė. Į ją besirenkantys matematikai ir kiti mokslininkai, ilgamečio VU rektoriaus (1958–1991) prof. Jono Kubiliaus bičiuliai. Atrodo, tarsi veiksmas vyktų 2011 m. rudenį, kai šioje salėje rektoriaus 90-mečio proga buvo atidaryta paroda. Dabar rektoriaus tarp mūsų nebėra. Vakar čia pristatyta jo knyga „Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose 1921–1944 metais“. Šviesaus atminimo mokslininką priminė ir jam skirta paroda, akademiką parodanti kiek neįprastoje šviesoje ir atspindinti asmenybės universalumą.

Apie šią knygą ir prof. J. Kubilių mintimis dalijosi VU rektorius prof. Artūras Žukauskas, VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Eugenijus Manstavičius, Matematikos ir informatikos instituto prof. emeritas Mifodijus Sapagovas, kitas šio instituto profesorius, rektoriaus sūnus Kęstutis Kubilius.

„Rektorius Jonas Kubilius šiandien šia knyga dar kartą sugrįžta pas mus ir yra čia, senojoje Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje. Buvęs mūsų rektorius nepaprastai daug dėmesio skyrė knygai. Jo knygų kolekcija, jau seniai pradėta perduoti nedidelėmis porcijomis į mūsų biblioteką, šiandien skaičiuoja beveik 20 tūkstančių vienetų. Buvusio rektoriaus archyvas jau irgi VU bibliotekoje. Simboliška, kad čia pristatome ir paties akademiko knygą“, – taip renginį pradėjo I. Krivienė.

Prof. A. Žukauskas savo kalboje pabrėžė tiek knygos autoriaus, tiek jos turinio transcendentiškumą: „Jono Kubiliaus asmenybė įspūdinga tuo, kad įkūnija universitetų transcendentiškumą, nes knyga apima kelias epochas: prieškario Lietuvos, dviejų okupacijų laikotarpį. Leidinys pasirodė jau šių dienų Lietuvoje.“ VU vadovo teigimu, knygos turinys transcendentinis tuo, kad matematikos dėstymas sudaro talentų rengimo pamatą: talentų ugdymas prasideda nuo mąstymo ugdymo, gebėjimo operuoti abstrakcijomis, kritiškai žvelgti į dalykus, orientuotis tai atsirandančių, tai paneigiamų žinių chaose. Dėl to, anot prof. A. Žukausko, ši knyga ne tik pagal autorių, bet ir pagal turinį atliepia universalias universitetų vertybes.

„Su akademiku Jonu Kubiliumi nedaug tiesiogiai susidūriau. Pamenu, kai 1979 m. rengtasi švęsti universiteto jubiliejų, šie rūmai buvo remontuojami. Buvau penkto kurso studentas. Man teko nešioti plytas ir skiedinį į antrą aukštą, kur dabar rektoriaus kabinetas (šypteli). Antrą kartą, jau būdamas doktorantas, atėjau pas rektorių prašyti leidimo spausdinti straipsnį užsienio žurnale. Savo pavardėje ž raidę transkribavau į zh. Dėl to turėjau išklausyti Jono Kubiliaus paskaitą apie tai, kaip reikia transkribuoti pavardes (šypsosi)“, – prisiminė prof. A. Žukauskas.

Vienas pagrindinių knygos redaktorių prof. E. Manstavičius pasakojo, kad knygoje palikta daug klaustukų. Jie rodo, kad profesoriaus galvojo knibždėjo abejonė. O gal jis tikėjosi prie šios vietos sugrįžti. Todėl šie klaustukai autentiški. „Kai tik žmonos (redaktorės Zitos Manstavičienės – aut. past.) rankose pamatydavau raudoną pieštuką, iš karto ją stabdydavau ir liepdavau pagalvoti, ką daranti. Jeigu ir liko šiuolaikinės kalbos požiūriu netikslumų, tai, matyt, kaltinkim autentiškumą, kuris turėjo būti išsaugotas“, – paaiškino akademiko, tikimybinės skaičių teorijos pradininko mokinys.

Jis prisiminė, kaip vėlaus 1967 m. rudens antradienio vakarą pirmą kartą pravėrė prof. J. Kubiliaus namų Antakalnyje duris. Rado jį pasirašinėjantį gal trejetą šimtų dokumentų iš rektorato. Tai dažniausiai būdavo buhalteriniai dokumentai, tačiau profesorius vis tiek į juos įsigilindavo, kad nepadarytų klaidos. Per tą laiką prof. E. Manstavičius skaitė knygas, kurių jo mokytojas turėjo nesuskaitomą kiekį.

„Tik po valandos ar dviejų pradėjome kalbėtis apie matematiką. Iki universiteto jubiliejaus rektoriaus darbas laisvalaikiu buvo pasirašinėti galbūt kai kuriuos ir tuščius popierius. Apie 1979 m. padėtis šiek tiek pasikeitė. Kaip tik tuo metu profesoriaus iniciatyva radosi knygų serija Lietuvos mokslo paminklai“, – rektoriaus darbo specifikos ypatumus prisiminė matematikas.

Ne visi akademiko J. Kubiliaus darbai spėjo išvysti dienos šviesą. Prof. E. Manstavičiaus teigimu, rektorius buvo pradėjęs rašyti knygelę apie teologą Aleksandrą Dambrauską – Adomą Jakštą. Mat kelerius metus iš eilės šios knygos skyrius pateikdavo kaip įrodymą, kad nesėdi rankų sudėjęs. Ilgametis rektorius vakarais, skambant muzikai, rašydavo atsiminimus. Tačiau jų nenorėjo publikuoti, kol tie, apie kuriuos rašė, dar buvo gyvi.

„Mūsų, mokinių, pareiga būtų išleisti profesoriaus rinktinius raštus. Turime ką veikti su jo kūrybiniu palikimu. Manau, kitos kartos jį vertins kitaip“, – reziumavo prof. E. Manstavičius.

Knygos „Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose 1921–1944 metais“ išleidimo iniciatorius buvo akademiko sūnus prof. K. Kubilius: „Žinojau, kuo tėtis paskutiniu metu užsiima. Daugiausia laiko skyrė atsiminimų rašymui, matematikos istorijai. Jis nebuvo įpratęs tuščiai leisti laiko. Džiaugiuosi šios knygos pasirodymu. Joje pamatysime, kad prieškariu matematika nebuvo tokia prasta. Nežinau, ar dabar ji geriau dėstoma negu tada.“

Po oficialiosios vakaro dalies susirinkusiųjų laukė Rankraščių skyriaus darbuotojos Nijolės Šulgienės parengta paroda „Neįpratau tuščiai leisti laiko“. Joje eksponuoti prof. J. Kubiliaus, moksleivio ir studento, sąsiuviniai, piešiniai, atminimo albumėliai, kiti dokumentai, išrašai iš perskaitytų knygų, sąsiuvinių viršeliai, archyvinės nuotraukos. Mokydamasis Raseinių gimnazijoje būsimasis mokslininkas iš vokiečių kalbos išvertė „Robinzoną Kruzą“. Chemijos būrelyje mokėsi fotografuoti, vėliau darė radijo imtuvus, telefonus, kompasus, voltmetrus, elektros skambučius.

Kadangi buvęs VU rektorius vakarais mėgdavo klausytis muzikos, ji skambėjo ir šiame renginyje. J. S. Bacho, W. A. Mozarto kūrinius atliko VU kamerinio orkestro styginis kvartetas: Lukas Jonušis, Martynas Vytas, Liutauras Žilaitis ir Eglė Žurauskaitė.

Nuotraukų galerija