Baigiasi 2011-ieji, kurie Lietuvoje ir Lenkijoje buvo paskelbti žymaus kūrėjo ir mąstytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo metais. Rašytojo 100 metų jubiliejus tapo puikia proga prisiminti ir apmąstyti jo indėlį į Lietuvos ir Lenkijos kultūrą, jų santykius, tarpusavio supratimą. Č. Milošas vadino save „paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu“ – tai buvo jo meninės ir kūrybinės pozicijos, taip pat ir pasaulėžiūros pagrindas. Blaškomas po pasaulį Č. Milošas niekada nebuvo praradęs dvasinio ryšio su savo vaikystės ir jaunystės vietomis Lietuvoje – Šeteniais ir Vilniumi. Jis su malonumu prisimindavo ir studijas Vilniaus universitete.

Pasaulėžiūros pamatas – LDK tradicija

Šeteniai-Č.Milošo gimtinė. Atstatytas senasis svirnas – dabar konferencijų centras. V.Denisenko nuotr.Č. Milošas gimė 1911 m. birželio 30 d. Šeteniuose, Kėdainių apskrityje. Šioje vietoje dar galima buvo užčiuopti nykstančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią. „LDK tradiciją Č. Milošas visų pirma jautė kaip labai asmenišką savo vaikystės patirtį“, – tvirtina VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros mokslo darbuotojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas, šiais metais kartu su prof. Viktorija Daujotyte išleidęs knygą „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“. Pasak jo, Č. Milošas siejo LDK tradiciją ne tik su regiono, bet ir su bendra senosios Europos tradicija. Taip – per LDK – jis bandė suvokti savo europietiškąją tapatybę. „Vienas iš svarbesnių momentų, kuriuos Č. Milošas visada pabrėždavo – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugiatautiškumas ir daugiakultūriškumas. Jis regėjo šią erdvę kaip galimybę kurti kultūrų dialogą“, – pažymi M. Kvietkauskas.

LDK kaip pamatinę Č. Milošo pasaulėžiūros dalį pabrėžia ir pirmas VU Filologijos fakulteto Lenkų filologijos katedros (vėliau – Polonistikos centras) vadovas, literatūrologas ir vertėjas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, prof. habil. dr. Algis Kalėda. „Kalbėdamas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Č. Milošas nuolat pabrėždavo viso šio regiono tautinių santykių specifiką, daugiatautiškumą, įvardydavo šį fenomeną kaip tradicijų tęstinumą ir ateities perspektyvą“, – pažymi A. Kalėda. LDK motyvų gausu visoje Č. Milošo kūryboje – ypač jo eseistiniuose kūriniuose, kur jis apmąsto istorinius ir kultūrinius reiškinius.

Nuolatinis „grįžimas atgal“

Lietuva buvo stiprus Č. Milošo įkvėpimo šaltinis. Toks nuolatinis „grįžimas atgal“ padėjo poetui kūryboje išgryninti gana sudėtingą filosofinę konstrukciją. „Dabartis yra kartu ir praeitis, kitaip tariant, praeities dabartis, turinti nostalgišką kitokios būties atspalvį. Į tyros vaikystės būseną atsigręžiama tarsi su iliuzija ir viltimi, kad jų neužgoš vėlesnė skaudi gyvenimiška patirtis“, – kalbėdamas apie Č. Milošo kūrybą pabrėžia A. Kalėda. Galbūt ryškiausiai tai atspindi romanas „Isos slėnis“, paremtas akivaizdžiais autobiografiniais motyvais. Č. Milošui, rašiusiam romaną emigracijoje Prancūzijoje, tai, jo paties prisipažinimu, buvo „gydymo būdas“. M. Kvietkauskas pabrėžia, kad rašydamas romaną Č. Milošas bandė „pagyti iš emigracijos ligos“. „Romanas „Isos slėnis“ kaip tik ir yra dvasinio išgijimo padarinys. Tai buvo rašymas apie savo šaknis, be kurių XX a. pasaulyje tiesiog neįmanoma išbūti dvasiškai sveikam“, – sako M. Kvietkauskas.

Romanas „Isos slėnis“ parašytas kaip atsakas į kūrybinę ir gyvenimišką krizę, kuri Č. Milošą užgriuvo jam palikus savo gimtuosius kraštus. „Atsidūręs emigracijoje, jis labai sunkiai tai išgyveno. Emigraciją jis vertino kaip ryšio su savo bendruomene, su savo skaitytojais nutraukimą. Č. Milošas galvojo apie tai kaip apie galutinį išvarymą iš savo gimtosios erdvės, kuriai jis priklausė. Ilgą laiką jam atrodė, kad emigracija reikš ir jo poezijos pabaigą. Č. Milošas manė, kad tiesiog jau nebebus tos dvasinės terpės, kur jis galėtų natūraliai kurti“, – teigia M. Kvietkauskas. Tačiau poetas sugebėjo tai įveikti, atradęs meninio sugrįžimo į jam svarbias vietas ir laikus galimybę.

Dar vienas Č. Milošo nuolatinio sugrįžimo taškas – Vilnius. A. Kalėda įvardija penkis šio miesto motyvus, aptinkamus Č. Milošo kūryboje – tai asmeniniai išgyvenimai, istoriniai-kultūriniai motyvai (susiję su LDK), miesto ir apylinkių topografijos vaizdai, fragmentiški bičiulių ir kolegų atvaizdai ir sudėtingų tautinių santykių aprašymai. Kaip prisipažindavo pats Č. Milošas, Vilnius jam buvo „atskaitos taškas, normalios būties galimybė“ (deja, taip ir neišsipildžiusios „normalios būties“, nes būtent iš čia Č. Milošas išvyko į viską supainiojusią emigraciją).

Šilti jausmai Vilniaus universitetui

Vilnius Č. Milošui yra neatsiejamas nuo Vilniaus universiteto (tuomet – Vilniaus Stepono Batoro universitetas), kuriame poetas studijavo teisę. „Alma Mater reiškė Č. Milošui labai daug. Jis visą laiką pabrėždavo, kad yra Vilniaus universiteto auklėtinis. Universitete jis matė nuo XIX a. pradžios besitęsiančią liberaliąją tradiciją. Savo universitetinę patirtį jis pirmiausia apibrėžė kaip dalyvavimą demokratiškuose jaunimo sambūriuose, kurie smarkiai priešinosi plintančiam nacionalizmui, propagavo kultūrinio atvirumo ir bendravimo svarbą“, – pabrėžia M. Kvietkauskas. Būtent studijų metais su vadinamuoju akademiniu „Valkatų“ klubu jis išvaikščiojo Vilnių ir jo apylinkes, dalyvavo rašytojų grupės „Žagary“ veikloje.

Pasak M. Kvietkausko, Č. Milošo studijų knygelės įrašai byloja apie tai, kad jis labiausiai domėjosi ir uoliausiai studijavo akademinius dalykus, susijusius su istorija. „Pats Č. Milošas aiškino, kad teisę jis pasirinko tam, kad įgytų platesnį humanitarinį išsilavinimą, nes tuometinės filologijos studijos, jo manymu, apsiribodavo pernelyg smulkmenišku tekstų nagrinėjimu“, – sako M. Kvietkauskas. Nors ir baigęs teisės studijas, Č. Milošas teisininku taip niekada ir nedirbo, tačiau įgytas įvairiapuses žinias plačiai panaudojo savo eseistinėje kūryboje.

Tai, kad poetas nebuvo pamiršęs savo Alma Mater, gali paliudyti ir A. Kalėda. „Č. Milošas labai šiltai žiūrėjo į universitetą, ypač jį džiugino universitete 1993 m. atkurta polonistika. Aš tuomet vadovavau Lenkų filologijos katedrai – poetas, kai tik būdavo Vilniuje, noriai pas mus lankydavosi. Sakydavo, šypsodamasis iš po tankių savo antakių: „Pone Algi, ar žinai, kad manajame Stepono Batoro universitete yra tokių kiemelių, kur žmogus nebuvo įžengęs?“, – prisimena A. Kalėda.

Kūryba aktuali ir šiandien

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Č. Milošas dar spėjo (pirmą kartą po 52 metų) sugrįžti į sau brangias vietas. „Kai poetas išlipo iš lėktuvo Vilniaus oro uoste 1992 m., pirmi ištarti jo žodžiai buvo: „Esu laimingas.“ Ta laimė jo buvo suprantama kaip neįtikėtina likimo dovana. Jam atrodė, kad šis sugrįžimas yra neįmanomas, bet jis įvyko“, – teigia M. Kvietkauskas. Tuo metu Č. Milošo vizitas (ir vėlesni apsilankymai Lietuvoje) paskatino ir milžinišką susidomėjimą jo kūryba. Tačiau ir šiandien šio rašytojo mintys yra labai svarbios. „Gal net simboliška, kad Č. Milošo jubiliejiniais metais iškilo tos pačios skaudžios ir sudėtingos diskusijos apie lietuvių ir lenkų santykius, atgimsta tarpukario stereotipai, bręsta konfliktinės situacijos. Č. Milošas daug kalbėjo apie atvirumą, diskusijos būtinybę, kito supratimą, skausmingą istorinę atmintį. Visa tai yra aktualu kaip ir anksčiau“, – teigia M. Kvietkauskas. Pasak jo, poeto kūryba ir šiandien gali padėti skirtingoms tautoms ir kultūroms tiesti tarpusavio supratimo ir pakantumo tiltus. „Kartais bandoma kalbėti, kad Č. Milošas yra praėjusio amžiaus rašytojas, bet jo kūryba yra pernelyg turtinga, kad ją taip paprastai galima būtų palikti XX amžiuje. Iš tiesų jis yra XXI a. rašytojas ir poetas, nes pagrindiniai jo kūrybos motyvai, pagrindinės problemos nepraranda savo aktualumo“, – pabrėžia M. Kvietkauskas.

Poetinė Č. Milošo tradicija nėra pamiršta. Jos tęstinumą ir gyvybingumą pabrėžia ir A. Kalėda. „Poetinių Č. Milošo tradicijų sekėjų daug – tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Ypač epigonų, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Kur kas vertesni, įdomesni, mano manymu, kūrėjai, atstovaujantys būtiškos prasmės ieškojimui literatūroje, tokie kaip lenkų rašytojai Wisława Szymborska, Adamas Zagajewskis, Ryszardas Krynickis, Bronisławas Majus, Aleksandras Jurewiczius, Pawełas Huelle. Iš lietuvių visų pirma paminėčiau Marcelijų Martinaitį, Kornelijų Platelį, Eugenijų Ališanką, puikų žodžio virtuozą Rolandą Rastauską, Donaldą Kajoką. Jų išties daug, visų neišvardysi. Negalima teigti, kad jie tęsia Č. Milošo poetikos paradigmą, veikiau – savitai interpretuoja tas pačias pasaulio dimensijas, jausdami aukštesniąsias dvasias, kurios veikia, poeto žodžiais tariant, „antrąją būties erdvę“, – pažymi A. Kalėda. Pasak jo, „antroji erdvė“ – tai dar viena sudėtinga filosofinė Č. Milošo poezijos tema, atspindinti dvasinius ir intelektinius santykio su pasauliu ieškojimus.