Pastaruoju metu dažnai girdime, kad mokytojo darbas sunkus, mažai apmokamas, praradęs prestižą, netraukia jaunimo. Chemijos fakulteto Neorganinės chemijos katedros lektorius dr. Ramūnas Skaudžius dirba chemijos mokytoju jau septynerius metus ir pripažįsta, kad mokytojo darbas – daugiau altruistinis reikalas, bet jam tikrai patinka. Meilės Lukšienės premijos laureatas – Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos chemijos mokytojas visus 7 metus dirba toje pat mokykloje. Tiesa, su pusantrų metų pertrauka, kai buvo išvykęs į mokslines stažuotes Vokietijoje ir Šveicarijoje. Prieš metus apsigynė daktaro disertaciją, bet mokytojo darbo neatsisakė. Ramūno vizija – matyti, kaip gyvena jaunuoliai, perduoti jiems naujausias žinias. Jis nenorėtų mokymui skirti viso savo laiko, bet bent dieną ar kelis pusdienius tam paskirti yra pasiryžęs.

Kodėl chemija? Kaip ją pasirinkote?

Taip išėjo savaime. Dalyvaudavau chemijos, fizikos, matematikos olimpiadose. Dešimtoje klasėje dalyvavau ir anglų kalbos olimpiadoje. Chemija buvo mokslas, kuris man lengvai sekėsi, nereikėjo įdėti daug pastangų. Pamenu, kad dešimtoje klasėje viename tėvų susirinkime auklėtoja užklausė mano tėčio, kuo aš ketinu būti, gal teisininku, nes mokslai gerai sekėsi. Tėtis daug negalvojęs pasakė: žinoma, chemiku. Tuomet nesupratau, iš kur visa tai žino, juk niekam nesakiau, ko slapta troškau.

Apsisprendimą iš esmės lėmė tai, kad baigiau Alytaus Vidzgirio progimnaziją (tuo metu ji vadinosi 8-ąja vidurine). Turėjau labai gerą chemijos mokytoją Janę Liutkienę, kuri 2007 m. buvo išrinkta metų mokytoja, yra parengusi ne vieną mokinį chemijos ir gamtos mokslų olimpiadoms. Su mokytoja iki šiol bendraujame. Manau, kad mokytojas daug reiškia, ypač kai sugeba sudominti ir atskleisti visą mokslinį dėstomo dalyko grožį.

Ko pasisėmėte iš darbo mokykloje? Kas mokytojui yra svarbiausia?

Svarbiausia – didaktinės žinios, gebėjimas perteikti dalyką paprastai ir suprantamai. Šią patirtį labiausiai perėmiau. Be to, dirbdamas mokykloje supratau, kad visi esame skirtingi ir svarbu atsižvelgti į kiekvieno poreikius, nes rezultatą galima pasiekti tik tada, kai pats mokinys pradeda norėti kažko siekti. Jei jis nenorės, tai bus labai sunku.

Darbas mokykloje nėra geriausiai apmokamas, bet jis man patinka. Mano tikslas – kad kiekvienas pamatytų, suprastų, jog chemija – tai įdomu. Neturiu tikslo, kad kiekvienas ją studijuotų, taptų chemiku, bet noriu, kad suprastų. Sutinku savo buvusių mokinių ir Chemijos fakultete, tai visada malonu.

Kas svarbiausia, norint būti geru mokytoju: gerai išmanyti savo dalyką, mylėti vaikus?

Aš vis dar ieškau atsakymo. Geru mokytoju visiems nebūsi. Manau, reikia būti savimi, mylėti savo dėstomą dalyką, juo domėtis ir stengtis sudominti kitus. Bet ir tai nepadės tapti visiems geru mokytoju, nes mes visi skirtingi.

Į mokyklą atėjau per programą „Renkuosi mokyti!“, kuri prasidėjo 2008 m. Kaip tik tais metais baigiau bakalauro studijas. Planavau tęsti studijas magistrantūroje ir jau buvo šiek tiek minčių ir apie doktorantūrą. Kai pasirodė ši programa, nutariau, kad tai puikus būdas suderinti mokslą ir darbą. Ta programa suteikė galimybę lygiagrečiai studijuoti ir gauti pedagogo kvalifikaciją VDU.

Kas labiausiai nustebino mokykloje?

Pradėjęs dirbti mokykloje penktokus mokiau matematikos. Vėliau jie dėl mokyklų reformos perėjo į kitą mokyklą. Grįžęs po visų stažuočių gavau tuos pačius moksleivius jau dešimtokus mokyti chemijos. Atėjęs į pirmą pamoką pamačiau visus daug aukštesnius, buvo malonu vėl sutikti matytus veidus, juos atpažinti. Labiausiai nustebino tai, kad jų charakterio savybės buvo išlikusios. Tas, kuris viską perskaitydavo atidžiai penktoje klasėje, ir dešimtoje klasėje taip pat elgėsi, o tas, kuris nuolat užduodavo beprasmiškus klausimus, ir dabar panašius užduodavo. Tas, kuris vis bandydavo išsisukti, netgi kažkiek pasukčiauti, elgėsi lygiai taip pat. Per tuos penkerius metus tik trijų vaikų charakteriai buvo smarkiai pasikeitę. Supratau, kad žmogų pakeisti labai sunku, tačiau sudominęs, pakeitęs motyvaciją gali pakeisti mokinių mokymo(-si) rezultatus. Liūdniausia tai, kad tie, labiausiai pasikeitusieji, pasikeitė ne į gerąją, bet į blogąją pusę: aptingo, prarado susidomėjimą mokslais.

Ką manote apie šiandieninę mokyklos situaciją?

Man labai patiko ta mokykla, kurioje mokiausi. Ji atitiko mano poreikius, mokytojai negąsdino egzaminais, nuolat palaikė. Dabar į pamokas ateina daugiau įvairių technologijų, daugiau galimybių suteikia įvairūs projektai. Mokymas tampa įvairesnis, tačiau per lėtai keičiasi mokytojai. Daug investuojama į mokyklų infrastruktūrą, skiriama lėšų naujoms priemonėms, bet pačių mokytojų kvalifikacija keliama nesistemingai. Išsilavinęs, puikius gebėjimus turintis mokytojas gali pravesti nuostabią pamoką su minimaliomis priemonėmis, o neturinčio kompetencijų pedagogo pamoka net ir su geriausiomis, moderniausiomis priemonėmis bus nuobodi. Vertėtų kuo anksčiau rengti mokytojus naujovėms, kad modernios priemonės pasiektų jau pasiruošusius mokytojus.

Mokytojo darbas labai sunkus. Nenorėčiau dirbti vien tik mokykloje, nes pervargsti ir prarandi norą ką nors keisti pamokose – „atbunki“. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti ne tik mokykloje. Darbas universitete padeda pailsėti nuo rutinos mokykloje. Mokyklose yra daug pavargusių mokytojų, kurie bijo ko nors nežinoti, nenori keistis. Manau, trūksta veikiančios kvalifikacijos kėlimo sistemos. Kai mokytojai bus pailsėję, kai bus tinkamai keliama kvalifikacija, tada nebebus ir tų atsitiktinių mokytojų švietimo įstaigose.

Kokios chemijos mokslo perspektyvos?

Aš manau, kad jei esi geras specialistas, tai nesvarbu, kurios srities, visada tavęs reikės ir galėsi sėkmingai gyventi. Manau, chemija tikrai perspektyvi. Lietuvoje turime ne vieną didelę chemijos, biochemijos kompaniją, kur galima įsidarbinti, kur tikrai geros perspektyvos, atsiveria tarptautinės patirties galimybės. Yra ir mažesnių įmonių, kur galima save realizuoti ir kurti realius produktus. Apskritai Europoje chemikai yra labai paklausūs. Žinau nemažai pavyzdžių, kai žmonės, baigę chemijos mokslus, įsidarbina užsienio kompanijose ir kuria sėkmingą ateitį. 

Turite ir kitų interesų. Žinau, kad šokate tautinius šokius. Ar tam randate laiko, nepamiršote?

Niekas nepamiršta. Lietuvių liaudies šokius pradėjau šokti atsitiktinai dar penktoje klasėje. Vėliau šokau Alytaus dainų ir šokių ansamblyje „Tarškutis“. Studijų metais nuo pat pirmo kurso prisijungiau prie Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio. Tai buvo patys geriausi laikai, puikūs prisiminimai, iš ten – dauguma draugų. Džiaugiuosi, kad pačiu laiku įsikūrė Vilniaus universiteto alumni dainų ir šokių ansamblis „Jievaras“, ten dar ir dabar tebešoku.

Be to, esu atsakingas už chemijos srities mokinių atranką ir paruošimą dviem tarptautinėms gamtos mokslų olimpiadoms: Europos Sąjungos mokslo olimpiadai, skirtai 17-mečiams, ir tarptautinei jaunių olimpiadai, skirtai 15-mečiams.

Teko stažuotis užsienyje. Jei palygintume su Vilniaus universitetu, kokia situacija?

Keturi mėnesiai praleisti Masaryko universitete Brno, keturi mėnesiai Miunsterio universitete Vokietijoje, paskui metai Paulo Scherrerio institute Šveicarijoje praplėtė akiratį ne tik mokslo srityje. Pamačiau, kaip ten organizuojamas darbas, kaip dirba mokslinės grupės, kaip organizuojamas vadybinis procesas. Mes tikrai neatrodome prastai. Į užsienio laboratorijas atvykstantys lietuviai labai gerbiami ir pasiekia tikrai gerų rezultatų. Užsienio partneriai lietuvius identifikuoja kaip itin darbščius studentus ar mokslininkus.

Mes atsiliekame bendru finansavimu mokslinei veiklai organizuoti, menkesnės mūsų galimybės visai grupei išvykti į tarptautines konferencijas. Man buvo tarsi stebuklas, kai Šveicarijoje visa 30 mokslininkų grupė išvyko į konferenciją dalytis turimais rezultatais ir pasisemti patirties. Pas mus kitokia praktika: dažniausiai į konferencijas užsienyje vyksta vienas – daugiausia du žmonės. O moksliniu požiūriu mes niekuo jiems nenusileidžiame, net kai kur turime geresnę aparatūrą. Reikia tik norėti dirbti. Žinoma, jų kitos bendradarbiavimo su tarptautinėmis įmonėmis galimybės, mums, mažai valstybei, sunkiau jas prisišaukti.

O Jūsų nesuvilios geriau apmokamas darbas?

Mokykla turi savo šarmą. Kai pamatai lūžį, kai vaikas padaro didžiulę pažangą, tada supranti, koks prasmingas tavo darbas. Tai labiausiai atperka mažą atlyginimą. O šiaip bandau susikurti gerovę per kelias darbo vietas, per papildomas veiklas. Kol kas man tai pavyksta, nors jau jaučiu, kad veiklos tikrai pakanka.

Pagrindinė mano darbovietė yra universitetas. Dėstau keletą kursų, turiu savo studentų, kuriems vadovauju. Džiaugiuosi, kad jie labai savarankiški, kartais ir mane paragina. Stengiuosi taip susitvarkyti darbo dieną, kad spėčiau kuo daugiau nuveikti per 8–10 darbo valandų.

Manau, nepasitrauksiu iš švietimo srities, nes dėstymą ir mokymą vienija laimės jausmas, džiaugsmas, kai matai, kad jaunimas tobulėja. Gal dirbsiu ir mokykloje, gal įtrauks ir liks tik mokslinė veikla universitete – ateitis parodys.