„Gydytojų, kurių pagrindinė darbovietė – karo medicinos tarnyba, praktinis aktyvumas nėra didelis. Tuo tarpu mes, priklausantys kariuomenės rezervui, ligoninėje dirbame kiekvieną dieną ir turime didesnę praktinę patirtį“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Augustas Beiša. Įkvėptas tėčio pavyzdžio, kad gydytojo darbas ir tarnyba kariuomenėje yra suderinami, šiandien chirurgas skaičiuoja jau 8-us metus nenuolatinės karo tarnybos (aktyviojo rezervo) medicinos tarnyboje.

Kas Jūsų gyvenime atsirado anksčiau – medicina ar kariuomenė?

Turbūt medicina, nes augau medikų šeimoje, tiek mano tėtis, tiek mama yra gydytojai, močiutė buvo slaugytoja. Tačiau mūsų šeimoje visada buvo puoselėjamas patriotiškumas ir meilė Tėvynei. Net ir pirmieji mano vaikystės atsiminimai susiję su Lietuvai svarbia diena – Sausio 13-ąja. Tądien grįžęs iš darbo tėtis prisėdo šalia manęs, žaidusio su plastilinu, ir kartu nulipdėme po rūpintojėlį. Tėčio nulipdytą skulptūrėlę esame išsaugoję iki šiol. Vėliau tėtis išėjo saugoti Seimo.

Būdamas studentas ieškojau kelių prisijungti prie krašto apsaugos pajėgų, keletą kartų bandžiau kreiptis dėl savanoriškos karinės tarnybos. Tačiau tuo metu galbūt nerodžiau pakankamai iniciatyvos pats, jos didelės nebuvo ir iš priimančiosios pusės. Viskas pasikeitė 2014-aisiais, po to, kai Rusija okupavo Krymą. Paskatintas įvykių Ukrainoje, įstojau į Šaulių sąjungą. Joje atradau bene didžiausią šviesių, patriotiškų žmonių koncentraciją vienoje vietoje. Buvau nustebęs, kai pirmo susitikimo metu sužinojau, kad kiti susirinkusieji – fizikai, chemikai, verslininkai, muzikantai…

Šaulių sąjungoje, kai vyko susitikimas su krašto apsaugos pajėgomis, paklausiau, kokia yra situacija su karo medicina – ar ji aktuali mūsų kariuomenei, ar reikalingi rezervai? O jau kitą dieną sulaukiau skambučio iš karo medicinos tarnybos – taip sutapo, kad jie pradėjo ruošti karo medikų rezervą. Tad aš kartu su kitais Lietuvos šaulių sąjungai priklausiusiais gydytojais tapome vieni pirmųjų, kurie su majoro J. B. Ragaišio pagalba kūrėme tą rezervą.

Papasakokite, kokios yra karo medicinos rezervo kario pareigos.

Kariuomenėj visi visų pirma esame kariai. Turime išmanyti taktiką, ginkluotę, atitikti fizinius normatyvus. O tuomet yra specializacijos, pagal kurias kiekvienas atlieka savo darbą. Kaip dirbame ligoninėje komandomis, lygiai taip pat ir kariuomenėje. Aš priklausau grupei, kuri priklauso antro lygio ligoninės atitikmenį turinčiai lauko ligoninei. Visiems susitikus, turime atidirbti visas procedūras, žinoti, kur kas yra padėta, nes lauko ligoninė yra gana didelė.

Susirenkame 1–2 kartus per mėnesį į pratybas, dažniausiai jos vyksta savaitgaliais. Pratybų temos būna labai įvairios, kartais susijusios su medicina, o kartais su ginkluotės taktika, orientavimusi ir t. t. Be to, 2–3 kartus per metus dalyvaujame didžiosiose pratybose su kitais kariuomenės daliniais, kur realiai atidarome tą lauko ligoninę ir treniruojamės atlikti visas reikalingas procedūras. Rengiamos ir tarptautinės pratybos kartu su NATO partneriais, vykstame į mokymus užsienyje.

Kaip atrodo jūsų, karo medikų, komanda? Ar tiesa, kad karo tarnyboje iššūkį kelia psichologiniai ir fiziniai išbandymai?

Komanda yra gana spalvinga. Tai – įvairių specialybių gydytojai ir gydytojos, slaugytojai ir slaugytojos. Psichologinių iššūkių medicinos srityje būna retai, visi dirbame sveikatos priežiūros įstaigose, žinome, ko galime tikėtis vienu ar kitu atveju.

Kiekvienas karys turi jam priskirtą ginklą, pratybų metu imituojamos įvairios situacijos. Jeigu tai žmogui yra visiškai nepriimtina, jis jaus diskomfortą. O jeigu koją kiša tik patirties neturėjimas – tai tikrai yra ir vyrų, ir moterų, kurie anksčiau nebuvo nieko bendro su ginklais turėję. Tačiau išmoksta juos išrinkti, surinkti, jais sėkmingai naudotis jau prisijungę prie karo medicinos tarnybos.

O fiziniai normatyvai yra nustatomi pagal amžių ir tikrai nėra neįgyvendinami. Juos sudaro bėgimas, atsispaudimai, atsilenkimai ir kitos užduotys. Žmogus, kuriam nėra svetimas fizinis krūvis, šiuos normatyvus, 2–3 mėnesius pasitreniravęs, gali įvykdyti. Nėra taip, kad kariuomenėje tarnauja tik užkietėję kultūristai.

Ar tenka susidurti su stereotipais, susijusiais su tarnavimu kariuomenėje? Jei taip, kokie jie?

Pamenu, vienas karininkas pasakojo, kad mieste į jį dėmesį atkreipė viena mama. Ji parodė į jį savo sūnui ir tarė: „Va, žiūrėk, jeigu nesimokysi, tavęs lauks tokia dalia – būsi karys!“ (juokiasi)

Aš pats su stereotipais nesusiduriu, bet turiu pripažinti, kad kariuomenę iki pakliūdamas į tarnybą įsivaizdavau kitaip. Lietuvos Respublikos kariuomenėje visi esame draugai, bendraminčiai, komanda! O laipsniai tarpusavio bendravimui neturi absoliučiai jokios svarbos. Lygiai taip pat kaip ligoninėje – nors joje visi einame vienokias ar kitokias pareigas, tačiau vis vien esame komanda. Tiesą sakant, nemaniau, kad gali būti tokie šilti ir draugiški santykiai kariuomenėje!

Vis dėlto turbūt didžiausiai stereotipai – mūsų galvose. Tai, ko nežinome, ko nepažįstame, dažnai gąsdina. Tačiau tapęs komandos nariu pamatai, kad visus veda vienas tikslas, visi komandiškai dėl jo dirba – čia susiskaldymo tiesiog negali būti.

Ko dažniausiai aplinkiniai klausia, sužinoję, kad ne tik dirbate gydytoju, bet ir atliekate karo tarnybą?

Būna, kad kolegos, rezidentai ar studentai prašo papasakoti, kaip atrodo karo mediko tarnyba, klausia, kuo jie galėtų prisidėti, kokios yra galimybės. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems tarnyba yra garbės reikalas. Aš pats, kadangi nebuvau tarnavęs kariuomenėje, jaučiau savotišką nuoskaudą – manau, kad atiduoti duoklę savo Tėvynei yra kiekvieno žmogaus pareiga. Laisvė nėra duotybė. Laisvę reikia puoselėti, saugoti ir ginti kasdien.

Lietuvos nepriklausomybės aušroje, kai susikūrė kariuomenės savanorių pajėgos, mano tėtis buvo vienas pirmųjų prie jų prisijungusiųjų. Tuo pat metu dirbdamas gydytoju, jis Lietuvos kariuomenėje tarnavo 5 metus. Man jo, garbingo laisvos valstybės piliečio, pavyzdys tikrai padarė didžiulę įtaką. Tik pradėjęs karo mediko tarnybą Lietuvos kariuomenėje aš iki galo realizavau save.

Pastaruoju metu galima pastebėti tam tikrą pasimetimą visuomenėje. Visi norime padaryti kiek įmanoma daugiau dėl mūsų šalies ir bet kurios kitos valstybės, kurios atžvilgiu yra vykdoma nepateisinama agresija. Todėl kiekvieną, kuriam norėtųsi prisijungti prie Lietuvos kariuomenės tarnybos, kviečiu prisidėti prie mūsų komandos. Taip galėsime užtikrinti šviesų ir saugų mūsų, mūsų vaikų ir anūkų rytojų. Kai esi pasiruošęs, priklausai konkrečiai struktūros daliai, tada ir pačiam psichologiškai ramiau. Supranti, kad viską, ką gali, esi padaręs ir žinai, ką konkrečiai turėsi daryti vienu ar kitu atveju.

Turite klausimų, susijusių su karo medicinos tarnyba? Norėtumėte prisijungti prie Lietuvos kariuomenės tarnybos? Susisiekite su gyd. A. Beiša el. paštu: augustas.beisa@santa.lt.