Vilniaus universiteto (VU) akademinis mišrus choras „Gaudeamus“ šiemet švenčia 85 metų jubiliejų. Choro meno vadovė ir dirigentė Rasa Gelgotienė prie „Gaudeamus“ vairo stovi jau beveik tris dešimtmečius – nuo 1995 m. Tačiau jos santykis su choru prasidėjo dar anksčiau – kaip dirigentės iš šalies, kuriai šis kolektyvas jau tada pasirodė išskirtinis.
„Mano pirmieji įspūdžiai apie „Gaudeamus“ susiję su 1988 m., kai dar dirbau su VU merginų choru „Virgo“. Tuo metu vyko Baltijos šalių studentų festivalis Vilniuje, ir „Gaudeamus“ choristai iškėlė trispalvę, giedojo tautinius himnus. Per naktį siuvo vėliavas, persirašinėjo Tautiškos giesmės natas ranka. Tai buvo žmonės, stovėję pirmose Dainuojančios revoliucijos gretose“, – pasakoja R. Gelgotienė.
Šiandien, praėjus dešimtmečiams, choras pasikeitė. Iš mažesnio kolektyvo išaugo į daugiau nei šimtą studentų vienijantį sambūrį. „Jis visada jaunas“, – šypsosi vadovė.
„Nors studentai keičiasi, bet pati choro dvasia išlieka. Kai supratau, kad kuo daugiau žmonių pereis per šį chorą, tuo daugiau jų prisilies prie muzikos ir kultūros. Tas nuolatinis kismas tapo man nebe kliūtimi, o tikslu“, – sako ji.
Muzika – ne tik garsas
Vienas iškiliausių dalykų, išskiriančių „Gaudeamus“, yra choro lavinamoji funkcija. Jis nėra skirtas tik muzikos studentams ar akademiškai pasiruošusiems dainininkams. Čia renkasi įvairių specialybių žmonės – teisininkai, medikai, matematikai, istorikai. Kaip tvirtina R. Gelgotienė, ši įvairovė yra viena didžiausių choro stiprybių.
Simono Lukoševičiaus nuotr.
„Nepaliauju stebėtis, kaip greitai choristai įsisavina naujas programas, kaip jų intelektas padeda perprasti sudėtingus kūrinius. Jie – ne profesionalai, bet jų gebėjimas suprasti muzikos stilistiką, niuansus, atlikimo kultūrą – tikrai išskirtinis, – sako ji ir priduria: – Muzikavimui labai svarbus aukštas intelektas.“
Vadovė įsitikinusi, kad chorinė veikla daro poveikį ne tik muzikiniam išprusimui, bet ir žmogaus požiūriui į kultūrą.
„Choras, manau, turės įtakos jų požiūriui į kultūrą“, – teigia ji.
Tokia patirtis apima ne tik vokalo lavinimą, bet ir kultūrinį jautrumą, gebėjimą suprasti skirtingų epochų bei šalių muziką.
Pasak R. Gelgotienės, choristai, net nebūdami profesionalūs muzikantai, turi gebėti suprasti ir tinkamai atlikti įvairių epochų, šalių ir dirigentų muziką. Tai reikalauja ne tik techninio pasiruošimo, bet ir atviro mąstymo.
„Kaip literatūroje svarbu skaityti klasiką, o ne tik žinoti kūrinių pavadinimus, taip ir muzikoje ją reikia patirti. Geriausia tai padaryti dainuojant gyvai – taip muzika tampa tavo paties patyrimu“, – sako vadovė.
Simono Lukoševičiaus nuotr.
Choras kaip bendruomenė
Tačiau choro misija – ne tik lavinti dainuojančiuosius. R. Gelgotienė ne kartą pabrėžia, kad „Gaudeamus“ ugdo ir publiką. Kiekvienas koncertas – tai būdas supažindinti studentus ir plačiąją visuomenę su chorine ir klasikine muzika.
„Choras turi dvigubą misiją – supažindinti su kultūra choristus ir ją skleisti klausytojams, lavinti tiek dainuojančius, tiek besiklausančius“, – sako dirigentė.
Anot jos, koncertų auditoriją padeda auginti patys choristai: „Man atrodo labai svarbu, kad choristai patys muzikuodami su dideliu entuziazmu pakviečia į koncertus savo studijų draugus ir taip populiarina chorinę bei klasikinę muziką.“
Dar viena choro ugdomoji funkcija – bendruomeniškumo kūrimas. Kai studentas ateina į repeticiją, jis tampa dalimi gyvo, kvėpuojančio kolektyvo. Šiandien, kai daugelis ryšių išsibarstę po socialinius tinklus, toks fizinis ir emocinis artumas – neįkainojamas.
„Chore yra daug įvairių žmonių. Galima daug bendrauti, bet galima ir laikytis atokiau. Tačiau visus čia jungia bendras darbas, gyvas žmonių bendravimas, stovint „petys į petį“, jaučiant vienam kito emocijas, netgi vieningą visų kvėpavimą. Tai labai didelė vertybė“, – tvirtina R. Gelgotienė.
Kultūriniai mainai – langas į pasaulį
Neatsiejama „Gaudeamus“ veiklos dalis – tarptautiniai projektai ir gastrolės. Per tris dešimtmečius kolektyvas lankėsi JAV, Kuboje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. R. Gelgotienė pabrėžia, kad kelionės – ne pramoga, o būtinybė.
Simono Lukoševičiaus nuotr.
„Choro kelionės yra labai svarbios kultūrinio akiračio plėtimui – be jų mes užsidarytume provincialioje erdvėje. Mums reikia girdėti kitų šalių chorus, bendrauti su choristais ir dirigentais, sužinoti naujus įvairių šalių kūrinius, pasilyginti jėgomis“, – sako ji.
Įsimintiniausi bendri projektai vyko su Rio de Žaneiro universiteto choru ir Sorbonos universiteto muzikos kolektyvais: „Pernai mes kartu rengėme G. Verdi ir G. Puccini programas su vyresniais už mus choristais Paryžiuje ir braziliškos bei lietuviškos muzikos programą su Rio de Žaneiro universiteto jaunų žmonių choru – mūsų choristai tuoj pat rado bendrą kalbą ir su prancūzais, ir su brazilais.“
Tokiuose susitikimuose, pasak dirigentės, svarbu ne tik gera valia, bet ir įgūdžiai: „Kartais norint bendradarbiauti vien geros valios neužtenka, reikia ir tam tikrų įgūdžių – greitos reakcijos, savivokos, atvirumo kitokiam darbo stiliui ir pan. Aš akivaizdžiai matau, kaip „Gaudeamus“ choristai moka bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis iš viso pasaulio.“
Komentarų nėra. Būk pirmas!