Žinome, kad Vilniaus universitete glūdi visų Lietuvos mokslų šaknys, kad čia visais laikais dirbo ir mokėsi nemažai Europoje žinomų mokslininkų, poetų, visuomenės veikėjų. Ar visi čia dirbantys ir besimokantys žino apie spalvingą Vilniaus universiteto praeitį, savo fakulteto ir žymių jo profesorių istoriją?

O juk ir pats Vilniaus universiteto ansamblis yra unikalus paminklas, ypatinga UNESCO saugomo Vilniaus senamiečio dalis.

Rengiant Universiteto strateginį planą, buvo atkreiptas dėmesys į Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslo istorijos svarbą, planuojant privalomąjį arba pasirenkamąjį kursą visų fakultetų studentams. Turtingoje universiteto istorijoje nemažai neištirtų, menkai žinomų, pamirštų faktų. Metai bėga ir kartais nepasirūpiname užfiksuoti, o štai po kiek laiko jau būna sudėtinga išsiaiškinti vieną ar kitą tikslią datą. Nutarėme laikraštyje skirti vietos Universiteto ansamblio ir jo kiemelių istorijai. Pradėdami 13 kiemelių istoriją, pateikiame VU Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėjos Nijolės Bulotaitės pokalbį su Vilniaus universiteto istorijos dėstymo iniciatoriumi – Istorijos fakulteto prodekanu profesoriumi Alfredu Bumblausku.

Kiek žinau, Jūs buvote vienas iš iniciatorių įtraukiant į strateginį planą punktą apie Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslo istorijos kursą studentams – privalomą arba pasirenkamąjį?

Na, išdėsčiau rektoriui dar pirmos kadencijos metu, ką galime padaryti, jis buvo labai užsidegęs. Juk kada nors, dažniausiai tai būna jubiliejaus proga, reikia universiteto istoriją rašyti. 1999 m. pirmą kartą pagalvojau, kad iš visos Vilniaus universiteto istorijos visuomenei akivaizdžiausias – Vilniaus universiteto ansamblis. Daug sunkiau išaiškinti, kuo tie mokslininkai užsiima, kas čia studijuojama. Ansamblis turi būti įkomponuotas į universiteto istoriją. Naujausioje ruošiamoje VU istorijoje, pasibaigus istorinei daliai, pabrėžiamas tęstinumas per universitete sukauptas muziejines, bibliotekos, archyvines vertybes ir architektūros ansamblį. Prasmingi mokslo istorijos akcentai, atskleidžiantys, kad dabar puoselėjami mokslai turi „turėti atmintį”, kad ir iki jų buvo mokslo krypčių autoritetai. Iš J. Franko ir Sniadeckių save gali kildinti ir chemikai, ir medikai.

Jei tai būtų pasirenkamasis kursas, ar jis būtų populiarus, ar studentai jį rinktųsi?

Sunku pasakyti. Pirmieji iniciatyvą parodė matematikai, jie įtraukė tokį kursą, jis nėra pasirenkamas. Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros lektorė dr. G. Kirkienė veda matematikams pažintinę ekskursiją, pabrėždama bendrą universiteto ir matematikos istoriją. Tai jiems būna naujiena: pirmą kartą sužino, kad ir matematika čia turi labai daiktišką savo istoriją. Bet gal pasirenkamumas galėtų būti toks, kaip ir visoje vadinamojoje bendrojo universiteto lavinimo sistemoje. Gal ir neprivalu brukti to kiekvienam. Tegul tai būna entuziastai, kurie susirenka iš visų fakultetų, kaip į Europos kultūros istorijos, Lietuvos kultūros istorijos ar civilizacijų istorijos kursus. Į mano dėstomą civilizacijų istorijos kursą susirenka studentai iš dešimties fakultetų. Toks bendrojo lavinimo kursas būtinai turėtų vykti senuosiuose universiteto rūmuose, kur susirinktų visų fakultetų žmonės, norintys sužinoti daugiau. Civilizacijų istorija dar labiau nutolusi nuo praktinių poreikių, bet studentų susirenka pakankamai. O šiuo atveju būtų ir praktinis poreikis. Kai atsivedi svečius į senuosius rūmus, turi jiems ką nors papasakoti. Taigi reikia šiek tiek supažindinti su šiais dalykais.

O ar nemanote, kad jei nežino, tai ir nesidomi? Jei būtų trumpas įvadinis kursas, tada gal geriau suprastų dalyko reikšmę?

Visada yra dilema. Studijų modelis nėra guminis. Taip gali prikaišioti visokių kursų, kad ir, tarkime, kalbos kultūros. Juk tai ne universitetiniai, o vidurinio bendrojo lavinimo dalykai. Mokykla šlubuoja, bet universitetas neturėtų būti vidurinės mokyklos ar gimnazijos spragų kamšytojas.

Gal žinote, kaip yra kituose senuosiuose universitetuose? Ar yra tokie kursai Krokuvoje, Bolonijoje, ar jie populiarūs?

Taip, Krokuvos universitete yra toks kursas, bet nežinau, kaip įkomponuotas. Krokuvos Jogailos universiteto muziejaus direktorius prof. Stanisławas Waltośas yra sakęs, kad skaito istorijos paskaitas.

O istorikai ar turi VU istorijos kursą?

Ne, neturi. Atrodydavo, kad istorijos istorikams ir taip daug. O bendrojo universitetinio lavinimo kursas gali būti pravartus ir istorikams. Į tokio pobūdžio kursus ateina istorikai, archeologai, kultūros istorikai, nors, atrodytų, jie ir taip daug istorijos dalykų mokosi. Kitas požiūrio kampas – apibendrinantys ir įvadiniai kursai yra prasmingi.

Jei Jūs skaitytumėte tokį kursą, ką labiausiai pabrėžtumėte, kas Jums svarbiausia ar vertingiausia? Kas universiteto istorijoje Jums atrodo labiausiai akcentuotina studentams – asmenybės ar mokslo ištakos?

Visus gali dominti, kokiomis atminties formomis gyvena universitetas, tai tarsi visus sujungia. Domiesi ar nesidomi istorija, bet sukaktys, jubiliejai suburia visus fakultetus. Tarsi išnyksta profesiniai skirtumai ir visus suvienija universitetinė dvasia. Man visada buvo įdomu, nuo kada pradėti švęsti universiteto jubiliejai. Pirmas žinomas man – 1828 m., paskui – 1929 m. Per tai galima ir dramatišką universiteto likimą XIX-XX a. išdėstyti, ir susieti su gilesne istorija. Kas buvo atsimenama, kodėl atsimenama? Kodėl vieni žmonės tais laikais iškeliami, o kiti šiek tiek nutylimi? Kaip keičiasi tos atminties formos? Yra galerija Didžiajame kieme, Šv. Jonų bažnyčioje nuo XIX a. statomos epitafinės skulptūros. Eidamas į Mažąją aulą šypsaisi ir susimąstai: kas tai buvo per koncepcija, kodėl būtent tie šeši mokslininkai, o ne kiti? Kodėl Jablonskis ir Liauksminas? Ar tai atsitiktinumas? Visa tai menkai dokumentuota, neaišku, kas taip sugalvojo, kur šaknys. Sovietmečiu vyravo ezopinė kalba, kai norisi kurį nors įtraukti, bet to negalima tiksliai motyvuoti. Kaip ir istorija su universiteto jubiliejais. Jei neklystu, jau sovietmečiu pirmasis jubiliejus 1969 m. buvo siejamas su VU bibliotekos įkūrimu, tarsi prisidengiant tokiu nekaltu objektu. O kartu ir su V. Kapsuko 1919-ųjų universitetu. Turėjo atsirasti įvairių priedangos formų, norint pasakyti ką nors tikresnio. Štai Šv. Jonų bažnyčioje garbių skulptorių sukurtos sovietinės epitafijos – tarsi svetimkūniai, palyginti su XIX a., sukurtos ne bažnyčiai, o tarsi kultūros namams. Tai ar nuimti, ar pridurti komentarą, kad tai epochos atspindys? Arba atstatytas bokštelis su Protasevičiau herbu. Kur tai aprašyta, kur kilo idėja?

Ar toks kursas galėtų būti įdomus užsienio studentams?

Manau, taip. Ypač pabrėžiant ryšius. Prieš kelerius metus man šovė į galvą paieškoti gimininingų senųjų jėzuitų universitetų. Taigi turime 26 tikrus giminaičius. Kurie iš jų bando prisiminti tą jėzuitinę praeitį? Mat XVIII a. antroje pusėje jėzuitai tapo labai nemadingi. Reiktų ieškoti ir universitetų ansamblių ar miestelių paralelių. Kaip Graco universitetas sieja save su kiemeliu, kuris yra tarsi mažas mūsų Didysis kiemas? Kai pamačiau, nustebau. Bet juk mūsų universitetas buvo įkurtas kaip austrų jėzuitų provincijos dalis. Ir jie patys žino, kad mes giminingi. Jų universitetas įkurtas 1586 m. Kuo įdomus mūsų senasis ansamblis? Mes akivaizdžiai pavėlavome įkurti universitetą. Jau Žygimantas Augustas galėjo, bet neįkūrė. Kai kas kaltina jį tinginyste. Mes apskritai pavėlavome civilizacijos procese, nes labai vėlai apsikrikštijome. Mūsų universitetas Europoje įkurtas 128-as. Bet jau kai įkūrėme, tai tikrai pasirūpinome. Atidavėme visą senamiesčio vidurį. Kai pasižiūri iš viršaus, iš oro balionų darytose nuotraukose, atrodo labai impozantiškai. Vadinasi, valstybė bendrąja prasme, t. y. valdovai ir bažnyčios vadovai, suprato jo reikšmę. Todėl ir Observatorijos, ir Didysis kiemas kaip to laiko branduolys išsiskiria Europos kontekste. Apie tai galima kalbėti su užsienio studentais. Kartais apskritai nežinome Lietuvos ir, tarkime, Portugalijos kultūrinių ryšių. Portugalijos Evoros, Ispanijos Gandijos universitetai beveik to paties laiko, galima rasti netikėtų paralelių. Taip pat ir ryšiai su apšvietos laikotarpio universitetais, pavyzdžiui, M. Počobuto ryšiai su Oksfordu ir Kembridžu, gamtos mokslininkų ryšiai su Europa. Visur galima atrasti daug bendro, Vilniaus universitetą ir kitus Europos ir pasaulio mokslo centrus siejančias gijas.