„Niekas negalėjo pagalvoti, kad iš provincijos kilęs paprastas vaikinas per mažiau nei dešimtmetį taps mokslų daktaru“, – juokiasi panevėžietis Andrius Balčiūnas. Vilniaus universitete (VU) įgytas daktaro laipsnis, valstybės įmonės IT skyriaus vadovo pareigos ir studentų mylimo dėstytojo darbas – taip dabar atrodo Andriaus gyvenimas. Už sėkmingą karjerą vyras sako esąs dėkingas universitetui, kuris iš vėjavaikio sugebėjo išugdyti atsakingą savo srities specialistą.

Andriau, papasakokite, ar visada svajojote savo ateitį sieti su informacinėmis technologijomis.

Nebuvo taip, kad nuo mažų dienų būčiau svajojęs tapti IT ar kartografijos ekspertu. Vargu ar dažnas vaikas, paauglys galvoja tapti kartografu, todėl neapsimesiu ir nesakysiu, kad tai buvo mano svajonė (juokiasi). Paauglystėje mano pasaulėžiūra buvo kiek kitokia – domino geografija, pasaulio pažinimas, todėl įstojau į VU Gamtos mokslų fakultetą (dabar Chemijos ir geomokslų fakultetas) ir ten studijavau geografiją. Studijų metu viena dėstytoja mane sudomino kartografija ir ji labai greitai „užkabino“. Man patiko dirbti su geografinės informacijos sistemomis, o dėstytojų kolektyvas labai palankiai vertino tai, kad mokydamasis geografijos galiu save realizuoti dar ir analizės bei IT srityse. Todėl baigęs bakalauro studijas ilgai negalvojau ir tęsiau jas kartografijos magistrantūroje.

Plačiajai visuomenei kartografija yra žinoma kaip žemėlapių sudarymas. Ar iš tiesų tai – tik žemėlapiai ir jų braižymas?

Neretai yra manoma, kad kartografas – tai kažkur prie stalo palinkęs ir vos ne su plunksna žemėlapį piešiantis ar kažkokią vietovę matuojantis ir vėliau spausdintinius žemėlapius sudarantis asmuo. Tačiau toks įsivaizdavimas – labai nutolęs nuo tiesos. Šiuolaikiniame pasaulyje kartografija – tai geoinformatikos mokslas, susijęs su kompleksinių ir sudėtingų duomenų vizualizavimu įvairiose platformose – pradedant mobiliaisiais įrenginiais, nešiojamaisiais kompiuteriais, baigiant transporto priemonių sistemomis ar bepilotėmis skraidyklėmis.

Vienas įdomiausių kartografo darbų – duomenų pavertimas įžvalgomis. Tai reiškia, kad geografiškai apdoroti ir žemėlapyje pateikti duomenys gali padėti numatyti įvairius įvykius ir reiškinius. Paprastai kalbant, kartografą ar geoinformatiką galima vadinti geografinių duomenų analitiku.

Kokių įgūdžių reikalauja toks darbas? Ar kiekvienas gali tapti kartografu?

Visų pirma, tai gana techninis darbas, todėl technologinių žinių ribos turėtų būti plačios – nuo matematinio duomenų apdorojimo procedūrų iki interaktyvių žemėlapių vizualizavimo ir kūrimo. Žmogus turėtų tikrai domėtis geografija. Aš kalbu ne apie domėjimąsi, kur ir kokie miestai ar upės yra žemėlapyje, bet kaip yra sukonstruotas pasaulis, kaip vyksta įvairūs reiškiniai ir procesai, kodėl jie vyksta būtent tose, o ne kitose vietose.

Grįžkime į studijų laikus. Kokie Jūsų prisiminimai iš studijų VU?

– Esu kilęs iš Panevėžio, todėl mane visada traukė didesni miestai, o vienas iš norų buvo gyventi Vilniuje. Kadangi geografija buvo mano „arkliukas“, viena pažįstama parekomendavo studijas VU. Įstojęs į universitetą tikrai negalvojau apie mokslininko karjerą, maniau, pagyvensiu sostinėje, gerai praleisiu laiką, bet atsitiko taip, kad iš universiteto išėjau turėdamas daktaro disertaciją (juokiasi). Žinoma, tam prireikė beveik 10 metų sunkaus darbo, bet man patiko, o pačios studijos ir dėstytojų įtaka neabejotinai prisidėjo prie mano sėkmingos karjeros. Esu jiems labai dėkingas.

Nuo pardavėjo iki vadovo

Koks buvo Jūsų karjeros kelias? Kaip sekėsi įsitvirtinti darbo rinkoje?

Dar mokydamasis pirmame kurse, pradėjau dirbti pardavėju valstybinės įmonės „GIS-centras“ žemėlapių parduotuvėje. Man tai buvo labai gera patirtis, nes jau tada galvoje sukosi mintys apie kartografiją. Vėliau tapau tos parduotuvės vedėju. Įgijęs bakalauro laipsnį ir pradėjęs mokytis magistrantūroje, išėjau į leidyklą „Alma litera“ dirbti kartografu. Įgijęs magistro laipsnį ir pradėjęs galvoti apie doktorantūros studijas, supratau, kad neapsistosiu vien tik ties žemėlapių sudarinėjimu. Norėjau „nerti“ giliau į IT ir geoinformatikos sritį, o leidykla man to suteikti tiesiog negalėjo, todėl grįžau į savo pirmąją darbovietę, bet šį kartą jau kaip IT produktų inžinierius. Neilgai trukus tapau  IT skyriaus vedėju ir taip pat laikinai vadovavau įmonei.

Ar kartografija yra perspektyvi sritis? Kokios galimybės atsiveria baigus šias studijas?

Kartografija – labai plati sritis, o jos sėkmingai mokytis gali įvairių studijų krypčių studentai. Aš šį mokslą atradau studijuodamas geografiją, bet lygiai taip pat ją gali atrasti geologijos, informatikos, archeologijos ar net biologijos studentai. Niekam ne paslaptis, kad gyvename technologijų amžiuje, todėl visos specialybės, kuriose naudojamos informacinės technologijos, yra ypač paklausios, o jų reikšmė pasaulio rinkoje vis didėja. Kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje kartografija, paremta geografinėmis informacinėmis sistemomis, yra viena perspektyviausių specialybių, o šios srities specialistų mūsų šalyje vis dar trūksta.

Dėstymas suteikia įkvėpimo

Ne tik vadovaujate įmonės IT skyriui, bet ir dėstote VU. Kas po tokių ilgų studijų vis dar verčia sugrįžti į universitetą?

Taip, dabar derinu du darbus ir man tai velniškai patinka. Ir nors dėstymas tikrai nėra mano pagrindinis pajamų šaltinis, į universitetą aš grįžtu pasisemti įkvėpimo. Man patinka dirbti ir bendrauti su studentais, nes tai mane motyvuoja. Profesinėje srityje kartais užsisėdi, tai tampa per daug didele rutina, todėl universitetas – kaip atgaiva. Tiek profesinė veikla, tiek dėstymas vienas kitą labai gerai papildo. Visas savo žinias, kurias įgyju darbe, galiu perteikti studentams, o universitete sukurtą šiltą bendravimą, gerus santykius pritaikau vadovaudamas skyriui.

Dirbdamas su studentais tikriausiai pastebite jų lūkesčius, perspektyvas, svajones. Kokia ta naujoji kartografų ir geomokslininkų karta?

Visi studentai labai skirtingi. Savęs dar labai senu nelaikau (juokiasi), bet mano kartoje didelė dalis kursų buvo vienodi ir šabloniški, todėl ir pačių studentų savirealizacijos galimybės buvo ribotos. Dabar, keičiantis mokymo programoms, kiekvienas suranda sau tinkamiausią sritį. Be to, studentai yra laisvesni ir vien tai, kad jie įstojo į universitetą, jiems nebėra aukščiausia motyvacija. Todėl čia labai didelį vaidmenį atlieka dėstytojai, kurie rodo pavyzdį, motyvuoja ir neleidžia užmigti ant laurų. Naujoji karta yra daug kūrybiškesnė, savarankiška ir siekianti žinių.

Ką galėtumėte patarti aukštojo mokslo siekiančiam jaunimui? Kaip pasirinkti tinkamą kelią?

Galima sakyti, kad mano karjera buvo nulemta atsitiktinumų ir tai, mano galva, yra gerai. Tikrai nereikia spraustis į rėmus: jei jau pasirinkau vieną kryptį – tai žūtbūt turiu ja ir eiti. Kas iš to, jei įgysite specialybę, kuri nebus paklausi, ar pats nesijausite laimingas dirbdamas tokį darbą. Sakoma, kad išsirinkus mėgstamą darbą niekada nebereikės dirbti, taip ir su studijomis. Jei norite, kad studijuoti būtų lengva, rinkitės tai, kas jums arčiausiai širdies.