„Mamytę mušti normalu“, – dokumentiniame filme „Privatus smurtas“ („Private Violence“) tėtis aiškina mažametei dukrai. Tikrai? Apie tai po VU Lyčių studijų centre vykusios filmo peržiūros diskutavo Žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja teisės klausimais Natalija Bitiukova ir Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus viršininkas Vytautas Lamauskas. Pokalbį vedė dr. Lijana Stundžė.

„Smurtas artimoje aplinkoje yra ne tik JAV, bet ir Lietuvos, viso likusio pasaulio problema. Kiekvienoje visuomenėje turime stengtis, kad ši situacija gerėtų. Ir pradėti reikia būtent nuo tokių susitikimų“, – renginio pradžioje įvadinį žodį tarė vienas iš diskusijos organizatorių, JAV ambasados Vilniuje politinio-ekonominio skyriaus diplomatas Jonathanas Herzogas.

Kodėl diskusija prasidėjo būtent nuo šio Cynthios Hill režisuoto filmo? Anot B. Sabatauskaitės, žmogaus teisių festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatytas kūrinys kalba ne tik teisiniais argumentais. Vizualinėmis ir emocinėmis priemonėmis tiek įstatymų leidėjams, tiek jų taikytojams jis gali paaiškinti, kokia iš tiesų paini smurto šeimoje problematika. Atsakoma į vieną pagrindinių klausimų, dažnai užduodamų žmonių iš šalies: „Kodėl tu tiesiog neišėjai?“

Filmas „Privatus smurtas“ atskleidžia, kad kartais pati pavojingiausia vieta moteriai – jos pačios namai. Kiekvieną dieną bent keturios moterys JAV miršta nuo esamų ar buvusių vyrų ir draugų prievartos. Pagrindinė filmo ašis – žiauriai nukentėjusi Deanna Walters ir socialinė darbuotoja Kit Gruelle, padedanti Deannai pasodinti buvusį vyrą į kalėjimą. Aplinkiniai vis klausdavo, kodėl Deanna tiesiog nepaliko savo vyro. Atsakymas paprastas: kai ji galiausiai tai padarė, su savo mažamete dukrele buvo pagrobta ir beveik penkias dienas be pertraukos mušta.

Nejaugi smurtas – rimtas nusikaltimas?

Dr. L. Stundžė pateikė 2012 m. atlikto tyrimo statistiką. Buvo apklaustos 42 tūkst. ES gyvenančių moterų, nukentėjusių nuo smurto. Pusė jų nežinojo, kur kreiptis, kas trečia smurto nesuvokė kaip nusikaltimo, bijojo susidorojimo ir pasmerkimo. Lietuvoje Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas priimtas tik 2011 m. Iki to laiko policija negalėjo imtis iniciatyvos, suimti nusikaltėlio, jei auka neparašydavo oficialaus skundo.

„Ši ydinga praktika atėjo iš sovietmečio. Šiandien jūs turite nuostabią galimybę sužinoti, kad smurtas iš tiesų yra blogis. Sovietų Sąjungoje apie jį iš viso nebuvo kalbama. Kas vyksta šeimoje, buvo tik jos pačios reikalas, kištis buvo tabu“, – dabartinę Lietuvos situaciją komentavo V. Lamauskas. Pasak jo, policija per metus sulaukė beveik 21 tūkst. iškvietimų. „Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Tikro masto ji neatspindi, kadangi daugybe atvejų policija nėra kviečiama. Bet oficiali statistika artimiausiu metu didės, kadangi į šviesą lenda latentiniai nusikaltimai“, – aiškino V. Lamauskas.

N. Bitiukova pabrėžė, kad tai, ar auka išdrįs prašyti pagalbos, ar ikiteisminis tyrimas vyks sėkmingai, priklauso nuo pirmo kontakto su policijos pareigūnu. „Mes žinome, kad viešumoje pasirodo informacija apie atvejus, kai pareigūnai sureaguoja netinkamai. Kitas aukas tai automatiškai atgraso nuo kreipimosi“, – teigė ji. „Susidaro tokia situacija, kad policija lyg ir padaro savo darbą, apsaugo auką, tačiau, vykstant teismui, aukai ir smurtautojui pasiūloma susitaikyti. Ką tai reiškia? Kad šiuo pagrindu baudžiamoji atsakomybė nebetaikoma. Nukentėjusios moterys pasijaučia bejėgės. Kitą kartą, žiauresnio smurto atveju, jos policijos gali nebekviesti. O kam, jei vis tiek pasiūlys susitaikyti?“ – pridūrė B. Sabatauskaitė.

Kad smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje traktuojamas nepakankamai rimtai, rodo ir tai, kad tiek žurnalistai, tiek patys žmonės klausia, kur pasidėti vyrui, dėl smurtavimo policijos jėga iškeldintam iš buto. N. Bitiukova pasakojo, kad mokymų metu vienas policijos pareigūnas išvedė labai taiklią paralelę. „Jeigu žmogus vairuoja girtas ir iš jo konfiskuojamas automobilis, ar kas nors sėdi ir galvoja, kaip tam vargšui nuvažiuoti į darbą? Išsikvies taksi arba naudosis viešuoju transportu. Smurto atveju ši klausimų grupė turėtų būti panaikinta. Reikėtų koncentruotis į aukos apsaugą – toks turėtų būti valstybės prioritetas“, – teigė N. Bitiukova. „Jei šį nusikaltimą vertintume kaip visus kitus, toks klausimas iš viso nekiltų. Iškeldinimas – viena iš laikinųjų priemonių, taikoma tam, kad asmuo, kuris nieko nepadarė, jog jo gyvybė atsidurtų pavojuje, būtų apsaugotas“ , – sakė B. Sabatauskaitė.

V. Lamauskas džiaugiasi, kad pradedamos kurti pareigūnų apmokymo programos, bendradarbiaujama su Norvegijos institucijomis, tačiau, anot jo, mūsų valdžios dėmesys šiai problemai vis dar per menkas. „Norime gerų kelių, remontų, tačiau kitų metų biudžete specializuotos pagalbos centrams numatyta tik apie 920 tūkst. litų. Norvegija į šią problemą žvelgia iš kitos pusės. Jie apskaičiavo, kiek dėl smurtinių nusikaltimų valstybė patiria nuostolių. Sumuštas žmogus negali dirbti, jis praranda įgūdžius. Matydama, kokius nuostolius patiria, Vyriausybė teisingai investuoja pinigus“, – sektiną pavyzdį pateikė V. Lamauskas.

Smurtaujama ne tik kumščiais

Nors filme labiau koncentruotasi į fizinio smurto sukeliamą žalą, diskusijoje paliesti ir psichologiniai aspektai. Pasak V. Lamausko, dėl psichologinio smurto į policiją taip pat kreipiamasi, tačiau jį įrodyti labai sudėtinga, o ir teisinė sistema nepasirengusi tokių nusikaltimų tyrimo sankcionavimui. Toks smurtas daug subtilesnis. „Nėra taip, kad parašoma trumpoji žinutė ir viskas aišku. Stereotipinis smurtautojas – du aukštojo mokslo diplomus turintis žmogus, sugebantis smurtauti nepalikdamas įrodymų“, – tvirtino V. Lamauskas.

B. Sabatauskaitė pateikė konkretų psichologinį smurtą patyrusios moters pavyzdį. Savo žmonai vyras nuolatos kartojo, kad viskas, ką ji gamina – nesąmonė, jos darbas beprasmis, valyti ji nemokanti, o vaikai augantys ir už ją blogesni. „O paskui jis jai liepė keptuvėje pašildyti vinis. Esą, skubiai reikia. Moteris, nors ir suprasdama tokio veiksmo absurdą, darė, kaip liepta. Tada vyras iškvietė policiją ir sakė: „Jūs pažiūrėkite, ji tikrai neveiksni, pažiūrėkit, ką daro!“ – kalbėjo B. Sabatauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį į dar vieną psichologinį niuansą. Reflektuodama filmą, B. Sabatauskaitė pabrėžė, kad nusikaltimo atveju moterys priverstos liudyti prieš žmogų, kurį kažkada mylėjo arba tebemyli, su kuriuo turi vaikų. „Matėme labai gerą pavyzdį. Kit, žiūrėdama į vyro rankas, galvojo, kad rankos, kurias ji matė kaip ginklus, buvo tos pačios, kurios išmokė ją daržininkystės“, – situacijos dviprasmiškumą apibūdino ji.

Be to, psichologinio smurto prevencijos neapibrėžtumas sudaro sąlygas juo piktnaudžiauti. „Pasitaiko tokių atvejų, kai per skyrybas advokatai ragina kreiptis į policiją, esą kita pusė naudojo psichologinį smurtą. Kovoje dėl vaikų globos vėliau turimas stiprus argumentas“, – pasakojo V. Lamauskas.