„Jau pusantrų metų Ukrainoje vyksta karas, kurio metu vis pranešamos naujienos apie Ukrainos atominėms elektrinėms (AE) kylančias grėsmes. Pirmaisiais karo mėnesiais kalbėta, kad okupantai rengia įtvirtinimus Černobylio apylinkėse (įdomu, ar jie suvokė apie jų pačių sveikatai kylančias grėsmes?), o pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie galimą pasiruošimą susprogdinti didžiausios Europoje Zaporižios AE reaktorius. Vien karinės technikos dislokavimas ir panaudojimas tokiame objekte – labai pavojingas, o ką jau tuomet kalbėti apie sprogmenų įrengimą. Tai – sunkiai suvokiama“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros dėstytojas, Radiacinės saugos centro atestavimo komisijos narys doc. Donatas Austys, su kuriuo kalbamės apie Zaporižios AE avarijos rizikas.

Kokia šiuo metu yra situacija Zaporižios AE ir avarijos rizika? Kuo ta situacija skiriasi nuo Černobylio atvejo?

Anot specialistų, Zaporižios AE atveju rizika yra šiek tiek mažesnė. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Černobylio AE reaktoriai buvo kitokio tipo: vadinamuosius branduolinio kuro „strypus“ supo grafito klojiniai. 1986 m. sprogus Černobylio AE, vyko degimas ir radioaktyviųjų medžiagų išmetimas į aplinką, įskaitant ir tą patį grafitą, kuris dalyvauja branduolinėse reakcijose. Kalbant apie Zaporižios AE – ten nėra grafito, vietoje jo – vanduo: pakilus temperatūrai, vanduo pradėtų virti ir susidarytų „burbuliukai“, dėl kurių reaktoriaus galia sumažėtų ir branduolinė reakcija sulėtėtų. Kitas dalykas – Zaporižios AE reaktoriai jau ilgą laiką yra išjungti, dėl to radioaktyviųjų medžiagų – smarkiai sumažėję. Taigi Zaporižios AE situacija daug saugesnė. Vis dėlto reikia turėti mintyje, kad radioaktyviosios medžiagos yra radioaktyvios nuolatos, kitaip tariant, radioaktyvumo „neišjungsi“, ir jos gali pasklisti plačioje teritorijoje. Kitas dalykas – minėtas aušinimui skirtas vanduo taip pat gali būti radioaktyvus.

Remiantis Tarptautinės atominės energijos agentūra, didžiausios rizikos atveju, t. y. įvykus tyčiniam susprogdinimui, didelės teritorijos taptų užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis: jos galėtų patekti į upes, augalus, gyvūnus, maistą, gruntinį vandenį, taigi – ir į žmogaus organizmą. Kitaip sakant, įsitrauktų į mitybos grandines. Apšvita taip pat gali paveikti išoriškai: dūmai kartu su radioaktyviosiomis medžiagomis pakiltų į orą ir leistųsi ant įvairių paviršių – tų pačių augalų, gyvūnų, žmogaus odos. Dalis radioaktyviųjų medžiagų gali absorbuotis žmogaus organizme, be to, jų galima įkvėpti per plaučius. Bet kokiu atveju padariniai – galimi rimti sveikatos sutrikdymai.

Doc. Donatas Austys

Kas yra jonizuojančioji spinduliuotė? Kokių rūšių ji būna ir kuri iš jų – pavojingiausia?

Radioaktyviosios medžiagos gali skleisti keturių pagrindinių rūšių spinduliuotę: tai – alfa dalelės, beta dalelės (beta plius ir beta minus), gama spinduliuotė ir neutronai. Jeigu kalbame apie išorinę apšvitą, kai esama žmogaus ir iš išorės kažkas spinduliuoja į jį, tuomet patys pavojingiausi – neutronai ir gama spinduliuotė, kadangi šios medžiagos – pačios skvarbiausios, „eina“ kiaurai per žmogaus organizmą ir sąveikauja su ląsteles sudarančiais atomais ir molekulėmis. Labai stiprios spinduliuotės atveju gali išsivystyti organų veiklą sutrikdanti ar netgi mirtina spindulinė liga. Tačiau jeigu žmogus yra dideliu atstumu nuo spinduliuotę skleidžiančio šaltinio ar tik trumpą laiką, tokiu atveju spindulinė liga retai kada išsivysto. Tuo tarpu kitos, beta ir alfa dalelių, spinduliuotės yra daug mažiau skvarbios. Pavyzdžiui, alfa spinduliuotę galima sustabdyti tiesiog uždengus šaltinį popieriaus lapu. Iš pirmo žvilgsnio alfa spinduliuotė gali pasirodyti ne tokia pavojinga. Ir vis dėlto: per popieriaus lapą ji neprasiskverbia ne be priežasties, o dėl to, kad sąveikauja praktiškai su viskuo, ką tik „sutinka“ savo kelyje.

Palyginti su alfa dalelėmis, gama spinduliuotė, nors sąveikauja daug mažiau ir jos dozė taip pat būna mažesnė, yra labai skvarbi. Tad jeigu alfa dalelės veiktų mus iš išorės – lyg ir nieko baisaus nenutiktų, jos neprasiskverbtų į gilesnius organizmo sluoksnius, bet jeigu jos patektų į žmogaus organizmą, pavyzdžiui, suvalgytume užteršto maisto, išgertume užteršto vandens ar įkvėptume į plaučius, jos būtų ypač žalingos, kadangi pažeistų visas aplinkines ląsteles ir šios paprasčiausiai žūtų. Taigi spinduliuočių poveikis yra skirtingas: alfa dalelės – pačios pavojingiausios, bet tik tuo atveju, jeigu patenka į žmogaus organizmo vidų. Daugiausia dėmesio vis dėlto reikėtų kreipti į gama daleles bei neutronus, kurie yra labai skvarbūs ir gali paveikti žmogaus organizmą, net jeigu spinduliuotės šaltinis palyginti toli.

Kokios yra jonizuojančiosios apšvitos grėsmės sveikatai? Kokių amžiaus grupių žmonės pažeidžiamiausi?

Pažeidžiamiausi yra vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Vaiko organizmas yra besivystantis, ląstelės dauginasi labai greitai: iš vienos ląstelės, tarkime, turi pasidaryti 1000 ląstelių, bet jeigu ta viena ląstelė mutuos, labai greitai iš jos pasidarys daug „blogų“ ląstelių, jeigu žus – organizmas potencialiai neteks didelio ląstelių skaičiaus. Su senyvo amžiaus žmonėmis – atvirkštinė situacija: kiekviena ląstelė brangi, mat visi procesai organizme yra sulėtėję. Pažeisti senyvo amžiaus žmogaus organai sunkiai atsigauna. Patys atspariausi apšvitai – darbingo amžiaus žmonės.

Ilgalaikis jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis būna dvejopas. Jeigu žūva daug ląstelių, poveikis pasireiškia labai greitai. Tokiu atveju atsiranda spindulinės ligos tikimybė (požymiai – galvos skausmai, plaukų slinkimas, traukuliai, kraujavimas tiek iš virškinamojo trakto, tiek iš kitų organų, kitaip tariant, sunkiai sutrikdoma organų veikla). Gavęs didelę apšvitos dozę žmogus gali numirti labai greitai – net per kelias minutes. Kitas atvejis – kada gaunamos mažos dozės: daug ląstelių išgyveno, tačiau kai kurios iš jų mutavo. Tuomet ilgalaikis poveikis pasireiškia onkologiniais susirgimais: atsiranda navikinės ląstelės, jos dalijasi, jų skaičius didėja, navikas plečiasi, pradeda spausti aplinkinius organus ir sutrikdoma jų veikla, gali susidaryti metastazės ir žmogus, jeigu gydymas nesėkmingas, miršta. Taigi didelių dozių atveju žmogus numiršta labai greitai, mažesnių – onkologiniai susirgimai išsivysto, tarkime, per 8–10 metų. Žinoma, gali išsivystyti ir ne onkologinių susirgimų, pavyzdžiui, katarakta ar kitos ligos.

Doc. Donatas Austys

Kaip gyventojai gali apsisaugoti ar sumažinti jonizuojančiosios apšvitos poveikį? Kaip reaguoti, ištikus branduolinei avarijai, ką gyventojai turėtų daryti pirmiausia?

Apsauga iš tiesų yra įvairi: galima užsidaryti patalpose, mažinant oro patekimą iš lauko į vidų, iš atsakingų institucijų gali ateiti nurodymai nevartoti konkrečių maisto produktų ar vandens (paviršinio), taip pat – nurodymai dėvėti respiratorius. Tačiau tai – kraštutiniai atvejai. Manoma, kad jeigu įvyktų Zaporižios AE avarija, radioaktyviosios medžiagos į aplinkines valstybes nepatektų (dėl minėtų kitokio tipo reaktorių, taip pat fakto, kad jie yra ilgą laiką išjungti), be to, mus skiria daugiau nei 900 km. Žinoma, tikimybė visada išlieka. Kita vertus, su radioaktyviosiomis medžiagomis mes susiduriame kiekvieną dieną ir kiekvieno žmogaus organizme jų yra. Taigi panikuoti nereikia, tiesiog turėkime mintyje ir būkime pasiruošę, jei nutiktų nelaimė. Čia svarbu paminėti jodo tabletes: daugeliui žmonių neaišku, kam jos skirtos, kaip veikia ir kada jas reikia vartoti. Visų pirma, jodo tabletes reikia vartoti tik tada, kada toks nurodymas gaunamas iš atsakingų institucijų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jos neapsaugo nuo bet kokio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio – jos apsaugo tik skydliaukę ir tik nuo radioaktyviojo jodo, kad šio joje neprisikauptų, kadangi iš viso žmogaus organizmo būtent skydliaukėje jodo prisikaupia daugiausia. Jeigu skydliaukėje susikaupia ne radioaktyvusis jodas, tai nėra kenksminga, tačiau patekus radioaktyviojo jodo jau kyla didelė rizika sveikatai, nes vienoje organizmo vietoje susidaro didelė radioaktyviųjų medžiagų koncentracija. Išgėrus jodo tabletę, radioaktyvusis jodas į skydliaukę patekti nebegali – ją būna užpildęs „stabilus“ jodas. Pasak Radiacinės saugos centro, Zaporižios AE avarijos atveju kalio jodido tablečių Lietuvos gyventojams gerti greičiausiai netektų, tačiau jų turėti ir būti pasiruošusiam – reikėtų.

Kur gyventojai gali ieškoti informacijos apie esamą radiacinį foną Lietuvoje ir rekomendacijų, kaip elgtis ištikus nelaimei?

Pagrindinis informacijos šaltinis – Radiacinės saugos centras. Tai įstaiga, pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai. Būtent Radiacinės saugos centras stebi jonizuojančiosios spinduliuotės foną Lietuvoje (išdėstyti detektoriai, modeliuojamos įvairios situacijos ir t. t.). Internetinėje Radiacinės saugos centro svetainėje pateikiama daug aktualios informacijos apie tai, kaip elgtis ištikus branduolinei avarijai, taip pat dalijamasi įvairių atliktų tyrimų duomenimis.