Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas dr. Aleksiejus Luchtanas gegužės pradžioje svečiavosi Pietų Korėjoje, tarptautiniame edukaciniame eksperimentinės archeologijos festivalyje. Grįžęs iš kelionės, jis maloniai sutiko pasidalyti jos įspūdžiais su „Universitas Vilnensis“ skaitytojais.

Teko girdėti, kad Pietų Korėjoje Jūs dalyvavote keliuose renginiuose. Ar galite apie juos papasakoti plačiau?

Visi renginiai vyko vienoje vietoje – Jeangok priešistorės muziejaus teritorijoje. Šiame muziejuje vyko jau XIX eksperimentinės archeologijos festivalis. Jis yra tradicinis, organizuojamas kasmet. Šiame festivalyje žmonės gali išbandyti įvairiausias senovines technologijas – statybą, maisto gamybą, ieties svaidymą, šaudymą iš lanko, ugnies išgavimą įvairiais archajiškais metodais ir pan. Muziejuje sukurtas archeologinis parkas, kur vyksta tokie festivaliai. Ten taip pat vyko ir tarptautinės asociacijos, vienijančios muziejus po atviru dangumi, konferencija. Ji buvo skirta edukacijai, paveldosaugai ir žinių apie seniausią žmonijos istorijos periodą – paleolitą – propagavimui. Į šią asociaciją įeina panašūs muziejai iš viso pasaulio – Ispanijos, Čilės, JAV, Austrijos ir t. t. Asociacija vykdo aktyvią veiklą – propaguoja žinias apie iškastinius hominidus ir seniausio žmonijos istorijos laikotarpio tyrimus.

Kur yra šis muziejus? Kokios ekspozicijos jame veikia?

Šis muziejus įsikūręs Pietų Korėjoje, į šiaurę nuo Seulo. Šioje vietoje 1979 m. vienas amerikietis kareivis, tarnavęs čia, vaikščiodamas po apylinkes rado labai archajišką rankinį kirtiklį, datuojamą nuo 1 100 000 iki 400 000 metų prieš Kristų. Prieš karo tarnybą šis kareivis spėjo universitete baigti du archeologijos kursus. Jis suprato savo radinio svarbą ir parodė jį Seulo universiteto mokslininkams. Toje vietovėje prasidėjo kasinėjimai, kurie padėjo aptikti labai daug iškastinių hominidų – sinantropų – darbo įrankių. Vėliau ši vietovė buvo pripažinta pasaulinio UNESCO paveldo objektu. Archeologiniam rezervatui buvo skirta teritorija, pastatytas minėtas muziejus, kuris yra labai labai šiuolaikiškas.

Muziejuje veikia kelios ekspozicijos. Viena jų skirta antropogenezei, t. y. visai iškastinių hominidų istorijai – nuo tyrinėjimų Olduvajaus slėnyje Afrikoje ir Javos salos radinių iki Europos neandartaliečių ir kromanjoniečių. Iš esmės ten nagrinėjamas laikotarpis nuo paleolito iki homo sapiens – dabartinio žmogaus – susiformavimo. Kita įspūdinga ekspozicija demonstruoja uolų piešinius, perkeltus iš garsiausių vietovių. Šiai ekspozicijai specialiai sukurti natūralaus dydžio urvai. Dar viena ekspozicija skirta pasaulio muzikos istorijai: joje rodomi archajiški muzikiniai instrumentai – nuo pat pirmų dūdelių, kurias prieš 30–40 tūkst. metų naudojo paleolito žmonės Europoje. Ten galima pasiklausyti ir tų instrumentų garsų.

Ką Jums pavyko nuveikti šioje kelionėje?

Aš dalyvavau ir konferencijoje, ir festivalyje. Mes iš Lietuvos važiavome trise – su manimi kartu vyko Aelita ir Algimantas Kensminai. Aelita yra etnologė, o Algimantas – skulptorius. Mes visi priklausome eksperimentinės archeologijos klubui „Pajauta“, kuris jungia Lietuvos žmones, užsiimančius įvairių senovės amatų ir gyvensenos rekonstrukcija. Festivalyje mes pristatėme akmens amžiaus technologijas Europoje. A. Kensminas demonstravo įvairių dirbinių gamybą iš šiaurės elnio ir briedžio ragų, taip pat ugnies išgavimą primityviu būdu. Aelita pristatė kailio odos išdirbimą – plačiai paplitusį akmens amžiaus užsiėmimą – visą procesą nuo pradžios iki drabužių siuvimo. Turėjome ir edukacinį pasirodymą scenoje, kuris pritraukė daug žiūrovų. Pats pasirodymas buvo verčiamas iš anglų kalbos į korėjiečių. Įdomu, kad vertėjaudavo kariai – tiksliau, į karinę tarnybą pašaukti studentai filologai.

Kaip minėjau, aš taip pat dalyvavau ir konferencijoje – skaičiau pranešimą apie eksperimentinės archeologijos raidą Lietuvoje ir Europoje. Papasakojau, kas pas mus daroma šioje srityje.

Ar lengva buvo gauti kvietimą į šią konferenciją ir festivalį?

Viską lėmė atsitiktinumas. Pernai vasarą Kernavėje vyko gyvosios archeologijos festivalis. Jį nufilmuoti atvyko Korėjos televizijos grupė – jie daug kur važinėja ir viskuo domisi. Aš daviau jiems interviu. Žurnalistai paėmė mano vizitinę kortelę, kad galėtų teisingai nurodyti pavardę. Vėliau kažkas Pietų Korėjoje pamatė visą tą filmuotą medžiagą ir įvertino mūsų klubo „Pajauta“ narių profesionalumą. Kvietimas buvo atsiųstas mums per Vilniaus universitetą, o kelionės išlaidas padengė organizatoriai.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš kitų kolegų darbų?

Festivalyje pamačiau labai daug įdomių dalykų. Europos akmens amžių, be mūsų, pristatė ir italai. Austrai rodė įvairiausias paleolito technologijas. Mūsų kaimynystėje buvo įsitaisę vietinio muziejaus specialistai, kurie demonstravo, kaip buvo gaminami patys primityviausi akmeniniai įrankiai – dar ne iš titnago, o iš paprastų upės nugludintų akmenų. Japonai rodė, kaip įrankiai gaminami iš titnago pakaitalo – vulkaninio stiklo obsidiano. Jie yra labai gerai įsisavinę šią technologiją. Čilės atstovai pasakojo apie pačius seniausius radinius Pietų Amerikoje. Labai įdomūs buvo Tanzanijos atstovai. Vienas jų – iš kilmingos masajų genties giminės. Kartu su savo kolega – ne afrikiečiu, bet gyvenančiu Tanzanijoje baltaodžiu europiečiu jis pristatė radinius iš Olduvajaus slėnio, kur randami patys seniausi iškastiniai hominidai ir kur iš tikrųjų yra visos žmonijos ištakos. Taip pat jis pasakojo apie Ngorongoro vulkaniniame krateryje gyvenančią masajų gentį, jos papročius, drabužius, tradicijas.

Festivalyje buvo ir kolegų iš dviejų buvusių sovietinių respublikų – Kazachstano ir Uzbekistano. Šis regionas irgi garsėja radiniais. Uzbekistane, pavyzdžiui, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą 1938 m. rusų archeologas Aleksejus Okladnikovas buvo suradęs garsųjį „Tešiktašo berniuką“. Dabar yra ir naujų radinių. Tuo tarpu Kazachstano atstovas pristatė uolų piešinius, rodė, kokia simbolika juose naudojama, kaip pateikiamas pasaulio modelis.

Iš Teherano buvo atvažiavę Centrinės Azijos senovinės muzikos muziejaus atstovai – jie atvežė daugybę archajiškų muzikos instrumentų, gyvai jais grojo. Iraniečiai taip pat demonstravo ir instrumentų gamybos technologiją. Pagal jų pasirodymus galima buvo atsekti visą muzikinės kultūros raidą Centrinėje Azijoje.

Įdomu tai, kad Kinijai festivalyje atstovavo Taivano mokslininkai. Jie daugiau rodė dabartinės archeologijos galimybes – demonstravo kompiuterinę archeologinę rekonstrukciją, kai keramika klijuojama ne iš atskirų šukių, bet tos šukės būna visos nuskenuotos ir iš jų kompiuteryje sumodeliuojamas puodas.

Kokia, Jūsų manymu, šios kelionės nauda?

Naudos labai daug – galiu išvardyti net kelis aspektus. Viena, mūsų universitete pirmų magistrantūros metų studentams aš skaitau eksperimentinės archeologijos kursą. Tad man buvo labai įdomu ir naudinga susipažinti su tuo, kas daroma ne tik Europoje, bet ir kituose kraštuose. Planuoju panaudoti tai dėstydamas savo studentams, dalytis su jais naujomis žiniomis. Antras dalykas – tai buvo puiki galimybė pamatyti labai modernų archeologijos muziejų ir susipažinti su jo darbo principu. Trečia, tai susiję su mano mokslinių interesų sritimi. Domiuosi Centrinės Azijos archeologija. Tris sezonus vykdžiau projektą Afganistane. Centrinės Azijos archeologija man yra gerai žinoma, tačiau kol kas mažai ką žinojau apie Rytų Azijos archeologiją. Šioje kelionėje įgijau daug naudingų kontaktų, susipažinau su mokslininkais iš šio regiono.

Galima pabrėžti ir kitą dalyką – buvo tiesiog labai įdomu susipažinti su regiono kultūra, paveldu ir archeologija. Tai buvo ne kokia nors turistinė kelionė, kur guli ir deginiesi pliaže – mes dirbome, diskutavome su kolegomis per naktį. Tarp archeologų visada labai greitai užsimezga kontaktas, nes archeologai visame pasaulyje yra labai draugiški, palaiko tarpusavio ryšį ir iš karto suranda bendrą kalbą.