Kai gruodžio 22 d. iškilmingame Tarybos ir Senato posėdyje „2011-uosius metus palydint“ Matematikos ir informatikos fakulteto docentas dr. Algis Kavaliauskas buvo apdovanotas Rektoriaus premija kaip geriausias dėstytojas, nedaug kas žinojo, kad jį geriausiu dėstytoju išrinko Chemijos fakulteto studentai. Kaip vėliau prisipažins pats dėstytojas, ir jam šis įvertinimas buvo staigmena. Dr. A. Kavaliauskas pokalbį gali paįvairinti skaičių kruša (juk ne veltui – matematikas), yra suskaičiavęs net ir kiek dienų per metus praleidžia namuose ir tiksliai susidėliojęs gyvenimo prioritetus ir vertybes. Ne vieną kartą gyvenime „gesinęs gaisrą“ įvairiose pedagoginėse situacijose, dėstytojas susikūrė savo dėstymo stilių ir nuoširdžiai prisipažįsta, kad jis savo vidine esme yra kaip chuliganas, ne kartą nukentėjęs už kai kurių patogių stereotipų laužymą.

Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų pažintis su matematika.

Viskas prasidėjo nuo tėvų. Matematika mane sudomino tėvas – jis savo karjeros viduryje buvo matematikos mokytojas. Mokymo gyslelę paveldėjau iš mamos. Ji visą gyvenimą paskyrė mokyklai – buvo vienos Vilniaus mokyklos direktorė.

Mokyti kitus tiesiogine prasme pradėjau ketvirtoje klasėje. Sumani pradinių klasių mokytoja padalijo klasę keliems geriau besimokantiems matematiką mokiniams. Tada kurdavau uždavinukus ir tikrindavau, kaip juos atlikdavo man priskirti bendraklasiai. Įdomiausia tai, kad mokytoja sugebėdavo sukurti klasėje tokią atmosferą, kad vieni mokiniai nesispyriodami atlikdavo visas kitų mokinių paskirtas užduotis.

Paskutinėse mokyklos klasėse vesdavau neformalų matematikos fakultatyvą. Su malonumu aiškindavau visiems ir viską, ką žinojau.

Baigęs VU Matematikos fakulteto antrą kursą, kaip respublikinių moksleivių ir vėliau studentų matematikos olimpiadų nugalėtojas, buvau pasiųstas studijuoti į Sankt Peterburgą. Ten patyriau pedagogikos srities dugną. Viena iš grupės studenčių, šalia studijų dirbusi ir mokykloje, turėjo savaitei kažkur išvažiuoti. Ji paprašė tą savaitę ją pakeisti. Visi atsisakė, išskyrus mane. Taip atsiradau prieš 6–7 klasės mokinius viename Sankt Peterburgo priemiestyje. Po kiek laiko pastebėjau, kad, deja, galiu pasiekti tik vieną iš dviejų alternatyvų: arba palaikyti tylą klasėje, arba aiškinti pamoką. Tuo metu besisukiodamas vienas aktyvus vyrukas išvertė vazoną su kaktusu. Vazonas ne tik sudužo, bet ir sudaužė paskutinius mano kantrybės likučius. Laisvalaikiu bėgiodavau po dešimt kilometrų, nevengdavau padirbėti su štanga, todėl jėgos turėjau pakankamai. Išvedžiau tą mokinį iš klasės, pakėliau ore ir pakračiau taip, lyg jis būtų ta vienintelė priežastis, sužlugdžiusi viltį, norą ir svajones.

Pabaiga buvo gera. Mokinys tą dieną tapo pavyzdinis. Mokytojas pamatė pedagogikos dugną. O skųstis arba ieškoti kalčiausio nebuvo nei noro, nei laiko.

Dėstote Chemijos ir kituose fakultetuose. Kokius kursus dėstote?

Esu perskaitęs apie penkiolika skirtingų kursų trimis kalbomis keliuose universitetuose. Pradėjau nuo matematikos taikymo fizikoje (teorinė mechanika, statika ir t. t.). Paskui teko mokyti įvairią matematiką (analizinę geometriją, algebrą, statistiką ir t. t.). Paskutinį dešimtmetį buvau arčiau prie diferencialinių lygčių (kokybinė diferencialinių lygčių teorija, aukštoji matematika ir t. t.). Vadovavau magistro ir bakalauro darbams.

Fiziką aiškinti yra sunkiau negu matematiką, nes matematika susideda iš algoritmų – loginių grandinių, kurias išskyrus ir išaiškinus viskas atsiduria savo vietose. Tuo tarpu fizikoje dar reikia gerokai padirbėti, kad sujungtum išsimėčiusius faktus. Tačiau fizika turi savo kozirį – tai pavyzdžiai, susieti su gyvenimu. Apmaudu, jeigu fizikos dėstytojas šiuo koziriu nepakankamai naudojasi.

Jus geriausiu dėstytoju išrinko Chemijos fakulteto studentai. Labai įdomu, kai išrenkamas ne chemikas, o matematikas. Kaip Jūs priėmėte šią žinią?

Chemijos fakultete yra daug gerai dirbančių dėstytojų. Man šis įvertinimas buvo staigmena. Nors ši žinia nieko nekeičia, bet ji yra labai maloni ir įpareigojanti.

Norėčiau pakviesti studentus dar aktyviau dalyvauti anoniminėje apklausoje, įvertinti visus dėstytojus, nepamirštant ir tų, kurie veda nedidelius kursus, tik pratybas arba laboratorinius darbus. Tam skirtas jūsų laikas veltui neišnyksta. Kiekvienas dėstytojas informacinėje sistemoje gali matyti savo įvertinimą šioje apklausoje. Tai skatina tobulėti. Ši apklausa yra svarbi universiteto vidinės demokratijos ir dėstymo kokybės dalis.

Kokie Jūsų dėstymo metodai, stilius? Ar skirtingų fakultetų studentams taikote tą pačią dėstymo metodiką, ar jos skiriasi?

Matematika iš kitų dalykų išsiskiria tuo, kad, norint ją išmokti, prieš tai reikia suprasti. Nedaug tevertas šio dalyko išmokimas be supratimo. Todėl dėstymo esmė yra susijusi su šiuo tikslu. Akcentų rikiavimas, ėjimas ratais aplink sunkesnes ir svarbesnes vietas, pavyzdžių parinkimas – visa tai skirta tam, kad matematiką galėtų suprasti ne tik labiausiai matematika besidomintys studentai. Matematikos dėstymas neaplenkia ir psichologijos. Būtent su matematika gali įteigti jaunam žmogui, kad jis yra kvailas, ir jau pirmame kurse užmušti jo norą tobulėti. O tai yra netiesa. Matematikos žinios nėra joks kvailumo matas. Tačiau kartais jau iš mokyklos gaunu neteisingai orientuotus, su pakirstais sparnais pirmakursius. Pavyzdžiais įrodinėju, kad kiekvienas gali viską.

Deja, dėstytojas negali išmokyti. Jis gali tik sukurti geresnę ar prastesnę aplinką, skatinančią ar stabdančią paties studento mokymosi iniciatyvą. Šios aplinkos sukūrimui yra pajungtas matematikos paskaitų ir pratybų dėstymo stilius. Per pratybas nekviečiu spręsti uždavinių lentoje. Tai neefektyvu ir per lėta. Būtinai atsakau į visus iškilusius klausimus. Griežtai atskiriu vertinimo procedūras nuo mokymosi. Vertinimas siejasi su palyginimu, o tai dažnai varžo iniciatyvą ir kūrybingumą.

Atsakant į antrąją klausimo dalį – ir dėstymo medžiaga, ir stilius labai priklauso nuo auditorijos.

Kaip manote, ką šiandien studentai vertina – asmenines dėstytojo savybes, dėstymo metodiką, bendravimo kultūrą? Ar dėstytojas turi stengtis patikti studentams?

Viską kartu. Bet kuris dėstytojas turi ir trūkumų, ir privalumų. Visada galima papildomais privalumais kompensuoti kai kuriuos trūkumus. Bet, aišku, ypač vertinama tai, kas padeda greičiau ir lengviau įsisavinti dėstomą medžiagą, sugebėjimą patį dalyką pasukti įdomiausia puse ir, be abejo, tai, kas leidžia atsiskleisti studijuojančiojo asmenybei per visą pažinimo procesą. Jeigu šiuo požiūriu dėstymas pavyksta, tai kiti trūkumai dėstytojui gali būti atleisti. Dėstytojas turi stengtis patikti studentams (kaip, beje, ir studentai dėstytojui), bet ne tiesmukiškai, o per savo darbą.

Ko sau, kaip dėstytojas, niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?

Dėstytojo reakcija turėtų būti ne autoritarinė, o kaip galima liberalesnė. Todėl, siekiant mokymo tikslų, taikytina plati formos, stiliaus ir elgesio normų įvairovė, aišku, neperžengiant bendrų moralės principų. Savo vidine esme esu kaip chuliganas, kuris ne kartą nukentėjo už kai kurių patogių stereotipų laužymą. Todėl suprasti kito poelgį ir jį kiek galima daugiau toleruoti man nėra sunku.

Keletą kartų teko mokyti žmones, atsidūrusius kritinėje situacijoje. Štai vienoje Vilniaus mokykloje vienuoliktokai boikotavo matematikos pamokas ir apie mėnesį nėjo į klasę. Visi kiti šios mokyklos matematikos mokytojai atsisakė pakeisti mokytoją ir paimti šią klasę. Dvejus metus vien dėl šios klasės važinėjau į tą mokyklą. Jokių nesusipratimų, ir dabar sveikinamės.

Kad ir kaip būtų keista, mane labiausiai liūdina, kai sutinki pažįstamą studentą už fakulteto ribų, mieste, o jis tavęs „nepastebi“ ir nepasisveikina.

Matematikai ir chemikai studentai: kuo panašūs, kuo skiriasi?

Jaunas žmogus, atėjęs į pirmą kursą, pirmiausia nori ko nors išmokti. Tuo visi studentai panašūs. Skirtumų yra net ir pačiame Chemijos fakultete, bet jie neesminiai. O štai Matematikos ir informatikos fakulteto informacinių technologijų studentai į mano paskaitą atsineša kompiuterius. Tuo metu jie pagal paskirtį nenaudojami ir jų atsinešimo priežastis lieka neaiški. Gal tiesiog tai jų specialybės „uniformos“ dalis?

Kadangi didžiąją laiko dalį skiriate Chemijos fakultetui, gal galėtumėte pasidalyti mintimis apie chemijos mokslo ir chemikų perspektyvą Lietuvoje? Ar jaučiamas didesnis susidomėjimas šiuo mokslu? Ar chemikai turi ateitį Lietuvoje?

Lietuva išsiskiria iš kaimyninių valstybių savo chemijos, biochemijos mokslo išsivystymu ir jo produktų gamybos mastais. Rimtas žingsnis, plėtojant šią sritį, žengtas prieš penkiasdešimt metų, įsteigus VU biochemijos specialybę (tada visoje Sovietų Sąjungoje, be Vilniaus, biochemikai buvo rengiami tik Maskvoje, Leningrade ir Kijeve). Santvarkų pasikeitimas, krizių kruša per šį pusamžį nesumenkino chemikų potencialo. Be Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, Jonavos ir Kėdainių trąšų kombinatų, Klaipėdoje dirba dvi didelės plastiko gamyklos. Jų produkciją perdirba ir naujus gaminius gamina per 200 Lietuvos įmonių.

Dabar greičiausiai auga ir visoje Rytų Europoje ryškiai išsiskiria Lietuvos biotechnologijos įmonės. Per 20 Lietuvos biotechnologijos įmonių planavo 2011 m. pasiekti vieno milijardo litų apyvartą, jau 2013 m. ją padvigubinti (2–2,5 mlrd. litų), o per dešimtmetį pasiekti 7–8 milijardų litų metinę apyvartą. Beveik tokią pat, kokią dabar duoda visas Lietuvos žemės ūkis (8 mlrd. litų).

Kad tai nėra tik svaičiojimai, patvirtina jų istorija. Štai 2005 m. visų biotechnologinių įmonių apyvarta buvo tik 95 milijonai litų. Iki šių metų paaugo dešimt kartų. Nieko panašaus neatsitiko jokioje kitoje srityje.

Papasakokite apie savo laisvalaikį – kokie Jūsų pomėgiai ir ar lieka jiems laiko?

Daugelio mūsų galvose yra įsišaknijusi tokia keista mintis: ilsėtis amoralu. Jeigu lieka laiko poilsiui, tai jau tikrai kažko nepadarei. Todėl mūsų žmonės dažnai pervargsta ir persidirba, o dėl to padaro mažiau, negu galėtų, atsiranda fizinių ir dvasinių ligų.

Viena iš mano laisvalaikio sričių yra aktyvus poilsis gamtoje. Nemažai žygių organizuoju su studentais ir kitais aktyvaus poilsio mėgėjais. Apie šimtą dienų per metus praleidžiu ne namuose.