2014 m. spalio 3 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko 21-oji tarptautinė Jono Jablonskio konferencija „Šiuolaikinės kalbos tyrimai ir problemos“. Joje daugiausia dėmesio skirta fonetikos, leksikos, gramatikos, sintaksės, stilistikos ir retorikos sričių tyrimams ir problematikai, aptarta normų kaita dabartinėje kalboje.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai ir tyrėjai iš Sankt Peterburgo (Rusija), Liublino (Lenkija), Tartu (Estija), Liepojos (Latvija), Notingamo (Didžioji Britanija) ir Lietuvos: VU, VDU, Lietuvių kalbos instituto mokslininkai.

„Šiandien lietuvių kalba yra tarp dešimties procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų. Tuo galime tik džiaugtis ir didžiuotis. O juk XIX a. ne vienam šviesuoliui atrodė, kad mūsų kalba jau beišnykstanti. Tačiau išsilaikėme ir sutvirtėjome. Kalbos padėtis per pastaruosius 20 metų, per pastaruosius 120 metų keitėsi labai smarkiai, kartais kardinaliai. Ir vis dėlto po daugybės pokyčių lietuvių kalbos padėtis šiandien yra geriausia per visą jos istoriją“,– susirinkusiuosius sveikino konferencijos organizatoriai.

Šiemet greta lietuvių kalbos norminimo aptartas ir platus spektras kitų dalykų: estų kalbos politikos gairės Pabaltijo šalių kontekste, augalinės kilmės personažų vardai šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje, biblinių vardų norminimo problemos Simono Daukanto ir Simono Stanevičiaus „Epitome Historiae Sacrae“ vertime ir dabar, taip pat nupieštos italų kalbos žymimojo artikelio semantinio žemėlapio gairės, analizuotas Lietuvos ir Prancūzijos prezidentų bei kandidatų į prezidentus viešų pasisakymų, paskelbus rinkimų (1993–2009) rezultatus, žodynas.

„Prieš porą metų teko skaityti pranešimą zanavykams. Jablonskis jų žmogus. Pranešimas, aišku, ne mokslinis, bet teko susimąstyti, ką naujo, ką prasmingo dar galima šiems žmonėms pasakyti apie Jablonskį. Tada man pasirodė, o konferencijos proga pavartyti Jablonskio raštai dabar jau įtikino, kad vis dėlto esminis Jablonskio nuopelnas mūsų tautai – kalbos sumoderninimas. Kalbininkas nutiesė tiltą nuo XIX a. pabaigos „Aušros“ kalbos per XX a. pradžios sūkurius iki XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių kalbos visateisio susikraustymo į mokyklą, spaudą ir visuomenės gyvenimą. Nuolatinis visuomenės gyvenimo modernėjimas neišvengiamai iš paskos traukia ir kalbą, pritaiko ją prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Šiandien lygiai tas pats – XXI a. lietuvių kalba jau nebe ta, kuria kalbėjome prieš 30 metų. Todėl kyla klausimas – kiek šis modernėjimas bus stichiškas, o kiek į tuos procesus sugebėsime įtraukti Jablonskio kalbos moderninimo dvasios ir principų. Tam, man atrodo, čia ir susirinkome“, – kalbėjo VU Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona.

Nuo 1993 m. kasmet organizuojamoje žymiausio lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio (1860–1930) garbei skirtoje mokslinėje konferencijoje siekta kelti ir spręsti aktualias kalbos kultūros teorijos ir praktikos problemas, supažindinti su naujausiais dabartinės vartosenos tyrimais, nagrinėti kalbos ir visuomenės santykius. Konferencijų dalyviams rūpi dabartinės bendrinės lietuvių kalbos raida ir funkcionavimas įvairiose visuomenės gyvenimo srityse: nagrinėjama žiniasklaidos, administracinių raštų ir teisės dokumentų, šnekamoji, grožinės literatūros, mokyklų, reklamos, bendravimo internetu kalba. Diskutuojama dėl bendrinės kalbos normų daugiasluoksniškumo, aptariamas prestižinės, elitinės kalbos supratimas, svarstomi kalbos norminimo kriterijai ir tai, kaip kalbos norminamuosiuose veikaluose pateikiami kalbos normų būdai. Nagrinėjami ir šiandien svarbūs kalbos norminimo istorijos dalykai, aptariami įvairūs leksikos (pvz., skolinių) ir gramatikos normų, stilistikos klausimai, ypač daug dėmesio skiriama naujiems kalbos reiškiniams.

Pagal konferencijos pranešimus kasmet parengiami moksliniai straipsniai, skelbiami recenzuojamuose mokslo žurnaluose „Lietuvių kalba“ ir „Kalbos kultūra“.

Konferenciją „Šiuolaikinės kalbos tyrimai ir problemos“ organizavo Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyrius ir VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra.